23
Š, Rugs
7 Nauji straipsniai

Mamą prisiminus

Aktualijos
Nustatymai

Skiriu a.a. MAMAI
Dabar, kai savo amžiumi vejamės savųjų Motinėlių metus, oi, kaip gerai suvokiame jų nueitą gyvenimo kelią! Kiek įveikta kliūčių ir atmušta kojų į akmenuotus vieškelius... Manau, dažnam mūsų norisi kalbėti apie savo Motiną vien gerais, dėkingais, prasmingais žodžiais.

Mūsų Mama buvo antroji duk­ra iš aštuonių vaikų. Tėvas vertėsi malūnininko amatu, dėl savo taupumo įsigijęs žemės, įsirengė vandens malūną. Po kelerių metų pasistatė didelį namą. Vaikų radosi vis daugiau.

Mama baigė pradžios mokyk­los keturis skyrius, mokėsi gerai, tačiau, šeimai vis didėjant, dukros buvo pratinamos prie darbo: reikėjo padėti mamai ar prie paukščių ganiavos. Tik kai buvo jau panelė, anot tėvo, „visame prote“, gal 18-19 metų, nutarė ją leisti mokytis siuvėjos amato į Plungę pas ponią Jadvygą. Pas ją mokėsi dar trys merginos. Mokymasis truko tik vieną žiemą – nuo spalio pabaigos iki gegužės pradžios. Tik pusmetis, bet mama išmoko daugelį paslapčių – ir moterišką liemenėlę pasiūti, ir kailinius aptraukti. Mamai siūti labai patiko, tėvas nupirko tais laikais brangoką kojinę siuvimo mašiną „Singer“ ir dideles sunkias žirkles (jas tebesaugau iki šiol kaip relikviją). Mama siuvo iki 70 metų. Ji juokaudama sakydavo: „Kol matysiu geležinės kumelaitės kanapinę uodegaitę, tol vis po truputį siūsiu.“

Mama ne kartą džiaugėsi, kad tėvukas leido mokytis siuvimo amato, kuris vėlesniais gyvenimo metais mūsų šeimai labai pagelbėjo. Mamos tėvas buvo rūpestingas: ir vyresniąją dukrą pasiuntė mokytis – šį kartą kulinarijos, į tuometinę Rietavo žemės ūkio mokyklą. Taip šeimoje radosi dvi mokytinės (taip tada jas šeimoje vadino). Mama buvusi smalsesnė, mat stebėdama sesę kulinarę, daug pramoko, o vyresnioji siūti neišmoko, tik vis kaulydavo Mamos: tą pasiūk, tą pataisyk. Na, o mažesnioji sesuo daugiausia sukosi namuose, ji po truputį perėmė ir siuvimo, ir maisto ruošimo šventiniam stalui įgūdžius.

Besidžiaugiant skambančia jaunyste, į širdį pasibeldė meilė, sutikta bažnyčios choro repeticijose. Tėvai ėmė šliūbą Stalgėnų bažnyčioje 1943 m. šv. Kalėdų antrąją dieną. Vestuvės buvo kuklios – aplink slankiojo karo šmėkla.

Mama iš savo gražiųjų Paminijų kaimo, iš tėvų namų, iškeliavo į uošviją, į gretimą nedidelį kaimą. Po beveik metų gimė sūnus, po dviejų – dar vienas, na, o dar po pusantrų – jau dukrytė.

Pokaris. Aplink vien neramumai. Mūsų tėvelį valdžia paskyrė dirbti apylinkės pirmininku, nors jis nesugebėjo suregzti padoresnio sakinio, nes neturėjo galimybės užbaigti net keturių skyrių – buvo šeimoje vyriausias sūnus, turėjo padėti savo tėvui prie ūkio darbų. Tarybų valdžiai tiesiog trūko raštingesnių, į tas pareigas varydavo visus iš eilės jaunesnius vyrus.

Baisioji tremtis neaplenkė ir mūsų namų: 1948 metų šiltą kvapnią gegužės 22-osios naktį grėsmingas beldimas visus miegančius sukėlė ant kojų. Įbildėję stribai įsakė tėveliui sėstis prie stalo ir nejudėti, o mamai – skubiai susiruošti. Liepė per kelias valandas susikimšti į maišus drabužių, maisto, nes bus vežami toli toli. Dabar jau sunku įsivaizduoti tremiamųjų išgąstį ir panikos baimę. Į mamą tiesėsi mažųjų rankelės, o čia dar stribai komandavo ir landžiojo po drabužių spintas bei komodos stalčius. Vėliau tėvai pasigedo vertingesnių daiktų. Su trimis mažais vaikais ant rankų – ką beįmanoma daugiau panešti? Vėliau mama sakys, kad vienas jaunas stribokėlis jai pataręs pasiimti siuvamąją mašiną, nors ji ir sunki – ten ji pravers. Pravertė. Siūdama mama užsidirbdavo bado duonai. Ištremtas buvo ir tėvelio brolis bei sesuo su sūneliu. O Plungės geležinkelio stotyje mama susitiko ir savo šeimos narius: 60 metų tėvą, motiną ir du brolius. Bočiaus šeimai gražiojoje troboje, kurią statė keletą metų vis taupydami, tebuvo lemta gyventi tik 19 metų! Kokia kančia, koks nenusakomas skausmas ir neviltis graužė jų visų, tremiamųjų, sielas! Dėl ko ir už ką turėjo palikti susikurtus savo namus? Tik savo darbštumu ir protu užsidirbęs, susitaupęs, pasistatęs malūną ir namą, tėviškai rūpinęsis savo didele darnia šeima, staiga, per vieną naktį, viso to netenki! Palikti viską, ką dar svajojai ir turėjai padaryti. Palikti žydinčias pievas, srauniąją gražuolę Miniją, kupliąsias liepas, prie šulinio rymantį ąžuolą, nuostabius lakštingalų choralus... Iki šiol nesuvokiu, kaip jie visa tai ištvėrė. Kokie stiprūs buvo anų metų žmonės!..

Visą parą laukiant, kol gyvulinių vagonų pripildys sąstatą, buvo girdėti žmonių maldos ir giesmės. Pajudant vagonams iš stoties, verksmus ir ašaras nustelbė bažnyčios varpai ir graudžioji giesmė „Marija, Marija...“ Klausimas „Už ką?“ dar ilgai kankino ir atsidūrus Buriat Mongolijoje, kur buvo nugabenti dauguma plungiškių. Dar tą pačią vasarą, o jos ten karštos, mūsų šeima atidavė duoklę Sibirui – sūnelį, kuriam tebuvo dveji metukai.

Liaudies patarlė skelbia – bėda viena nevaikšto. Mūsų mamytė susirgo dėmėtąja šiltine, kurią platina utėlės. Mamai viršininkienė atnešė persiūti kailinius, o jie buvo su parazitais. Liga užkrečiama, tad susirgo ir daugiau artimųjų. Stebuklingai atsilaikė tik tėvelis ir mažoji 8-9 mėnesių dukrelė. Gydymas ligoninėje mamą išgelbėjo, ji grįžo namo po mėnesio – be vešliųjų plaukų, labai sumenkusi. Mažoji jos nepažino.

Po dviejų metų – 1950 balandžio mėnesį – gimiau aš. Mano prisiminimai siekia tuos metus, kai buvau jau penkerių. Atsimenu savo ir už mane mažesnio broliuko krikštą. Tokios šventės tenai vykdavo retai, tik kai užklysdavo koks dvasininkas – kunigas ar klebonas.

Mamos, auginančios keturis vaikus, valdiško darbo dirbti nevarė. Ji stengėsi užsidirbti sėdėdama prie siuvamosios. Moterys kartais atsilygindavo maisto produktais ar kuo nors kitu. Tėvelio, kaip ir visų miško darbuose dirbančiųjų, alga iš pradžių buvo menka. Duonos daviniai buvo normuoti visai šeimai. Po Stalino mirties gyvenimas pamažu ėmė gerėti. Atveždavo skanesnės duonos ir šiokių tokių maisto produktų į parduotuvėlę. Svarbiausia – darbininkams padidėjo atlyginimai už labai sunkų darbą. Mamai siuvimo netrūko – juk moterys bet kokiomis sąlygomis trokšta būti gražios. Savo „ūkelyje“ tėvai laikė dvi ožkas, jos buvo ganomos toli už gyvenvietės, bendroje ganykloje. Mes, mažesnieji, laukdavome vakare parginant bandą. Ožkos puikiausiai žinojo savo kiemą. Mama savąsias piendaves šaukdavo vardais: Rūta ir Morė! Mus, vaikus, labai džiugino „iš kažkur atsiradę“ maži gražučiai ožiukai. Prašydavome Mamos, kad parneštų juos mums į trobą. Tai būdavo nuostabiausios žaidimų valandėlės, nes į lauką dar neleisdavo – pavasariai ten žvarbūs.

Taip ir slinko metai. Jie buvo pilni tikėjimo ir vilties, kad ateis lauktoji diena, kai visi vėl išvys savo tėviškę. Mama mums pasakodavo: „Matysit, vaikai, Lietuvoje prie kiekvienos trobos auga daug medžių, žydi gėlės, kriaušės, obelys.... Ant jų šakų rudenį sunoksta skanūs obuoliai...“ Mes, nematę tokių dyvų, neįsivaizdavome, kas tie obuoliai. Ir kodėl neauga čia, o Lietuvoje jų turi visi? Mamos pasakojimai lyg pasakos liko mūsų galvelėse. Vis prašydavome, kad daugiau papasakotų apie tėviškės namus. Mes, mažieji, jau gyvenome mamos pažadais, kad artėja išvažiavimo diena. Ir ji išaušo! Tėvai gavo leidimą ir dokumentus grįžti į Tėvynę. Mamai vėlgi – didžiausias rūpestis. Visiems vaikams, sau su tėveliu ir giminaičiams reikėjo pasiūti naujesnių drabužių. Atmenu, kad mudviem su sesute pasiuvo žieminius paltukus, kepures su juodo pliušo apvadais, naujas flanelės sukneles ir visa kita, ką reikėjo. Mes buvome laimingi vaikai, nes turėjome išskirtinę mamą. Ji iš bet kokios medžiagos, net iš seno darbužio, sugebėjo pasiūti reikiamą drabužį. Mamytė ir lėlėms pasiūdavo tikrų tikriausius rūbelius ir kepurėles ir niekada nereikėdavo įkyriai prašyti.

Kvėpavę gaiviu Sibiro oru dešimt metų, tėveliai ir visi mūsų giminaičiai 1958 m. vasario mėnesį išvydo išsiilgtą Lietuvą. Nors grįžo namo, gyvenimą reikėjo kurti iš naujo: kurį laiką teko gyventi susigrūdus su nemaža tėvelio šeima. Kolūkis buvo vos vos besitveriąs, uždarbiai menki, tėviškė – valdžios nusavinta, didieji pastatai – tvartas ir jauja – nuardyti. Iš tremtyje susitaupytų rublių nusipirkome karvę, pašarą, o bulvėmis aprūpino geri kaimynai.

Pavasariop mama griebėsi iš anksčiau dar nepamirštų darbų – perino žąsiukus (reikėjo plunksnų patalams), koks kaimynas dovanojo avelę – buvo ir mėsytės rudenį, ir vilnų vaikų kojinėms, pirštinėms. Juk kojelių ir rankelių šeimynoje oi kiek daug! Skolinosi verpimo ratelį – kalvaratą – pati verpė, suko, mezgė! Nejuokai juk – reikėjo bent po vieną porą kojinių šešiems žmonėms ir tiek pat pirštinių. Visi rudens vakarai prie žibalinės lempos užimti būdavo. Atmenu dar ir tai, kad numegztas kojines ar pirštines veldavo dažniausiai pats tėvelis ant skalbimo trinamosios lentos, kad būtų šiltesnės, o prakiurusias jis ir suadydavo. Mokyklą lankėme trys vaikai – aš jau buvau pirmokė.

Kiekviena kolūkietė turėdavo atidirbti 50 dienų per metus, nežiūrint, kiek vaikų augino. Tą lažą mama atliko klusniai. Kaip ir kitos moterys, stengėsi kuo daugiau dienų dirbti būtent vasarą, nes daug ką namuose jau pagelbėjo paaugę vaikai. Ir mud­vi su sesute padėdavome mamai: dažus sodinom kartu, ravėjom ir šieną mokėmės grėbti su tėvelio padirbtu mažesniu grėbliuku, o sūnui ir dalgį mažesnį jis buvo parūpinęs. Nuo mažens visi buvome pratinami prie darbo.

Kaimynės primindavo mamai, kad ji dar ir siuvėja. Nešdavo jai margaspalves kartūno ar štapelio medžiagas, prašydavo, kad pasiūtų suknelę, palaidinę ar kostiumėlį krikštynoms ar vestuvėms. Mama mūsų geraširdė. Kaip atsakysi – vienos moteriškės pažįstamos iš jaunystės, kitos gelbėdavo sunkesnę valandą – visos nori naujesnio drabužio. Joms tikriausiai ir nesvarbu, kad mama sėdės prie siuvamosios iki sutemstant, nes siūti galėdavo prisėsti tik apėjusi savąją namų ruošą. Tačiau klientė visada pasiūtą drabužį gaudavo sutartą dieną. Oi, kiek kartų mačiau mamytę susirūpinusią, kaip čia gražiau padarius, kokį „modelį“ sugalvojus? Žinoma, už siuvimą užmokėdavo labiau simboliškai. Ir tai suprantama, juk buvo tokie vargani laikai.

Po dvejų metų mūsų šeimoje atsirado dar vienas broliukas, o po trijų – pagrandukas. Mama juokaudavo: „Auklių turim, tai man nėra daug vargo.“ Žinoma, pagrindine auklyte tapau aš. Man nuo pat mažens patiko maži vaikai ir mielai cacki­nausi ne tik su mažaisiais broliukais. „Vasaras pardavinėdavau“ ir pas svetimus, kai reikėdavo moterims per vasaras užsidirbti darbadienius.

Tikriausiai nėra mylinčiai mamai didesnės kančios, kaip vaikų negalavimas. Toks širdies skausmas buvo lemtas ir mūsų Mamai. Vyresniajam broliui diag­nozavo raumenų distrofiją. Liga nepagydoma, gydytojai prieš ją bejėgiai iki šiol. Ši liga kankina pamažu, vis „atimdama“ kūno jėgą. Ji pradeda reikštis brendimo laikotarpiu, nuo 13-14 metų. Negana to – likimas mamai pagrasė pirštu ir antrą kartą. Ta pačia liga susirgau ir aš. Buvau paauglė ir norėjau dalyvauti tautinių šokių ratelyje, reikėjo dalyvauti fizinio lavinimo pamokose, norėjau viso to, ką darė mano draugės klasiokės, deja... Vėl mamai vargas ir kančia – važinėjome pas profesorių į Vilnių (vien kelionė kiek nuvargindavo!), kasmet abu su broliu gydydavomės ligoninėse. Mus stiprino vitaminais. Nepadėjo ir gydymas sanatorijose. Genetinis paveldimumas... Tačiau nei tėvų, nei bočių šeimose tokios ligos nebuvo. Teko visiems su tuo susitaikyti.

Gyvenom senėdami, kol staigi mirtis iš mūsų atėmė tėvelį, sulaukusį vos 60 metų. Mūsų kantriajai mamai tai buvo didžiulis skausmas. Dabar jau ji viena turėjo gyventi ir tarnauti savo dviem neįgaliems vaikams. Mama buvo be galo darbšti, rūpestinga ir protinga. Ji sukosi ūkyje neskubėdama, buvo praktiška ir taupi. Namuose nieko nestigo – pati užsiaugindavo gyvulių ir daržovių. Savaitgaliais mus lankydavo artimieji, jie mamai padėdavo padaryti didesnius darbus. Mama buvo kupina kažkokio vidinio linksmumo, žinojo daugybę patarlių, priežodžių ir liaudiškų „talaluškų“, kurias dažnai naudojo kalbėdama. Tai visiems patikdavo ir sukeldavo juoką. Visi vaikai buvome apdovanoti didžiuliu „paveldu“ – abu tėvai buvo balsingi, juk ir susidraugavo bažnyčios chore, tad mums ir dovanojo pomėgį muzikai. Kaip laukdavome šventinių susiėjimų, kad prisidainuotume iki valiai. Mama būdavo solistė, prašydavome, kad ji mokytų mus savo jaunystės dainų bei romansų. Ir humoristinių, iš savo tėvo išmoktų... Matydami ją tokią žvalią, o svarbiausia, sveiką, džiaugėmės ir ja, ir gyvenimu.

Kartu su mamos jubiliejais vis labiau brendom ir mes, vaikai. Nubalo motulės kažkada buvę vešlūs kaštoniniai plaukai. Per jos 60 metų sukaktį dovanotas laikrodis valanda po valandos, metai po metų suskaičiavo mūsų mamai beveik aštuoniasdešimt – pritrūko mažiau nei vienų... Tik pusmetį „padraugavusi“ su nedorėle liga motinėlė paliko mus. Pavargusi nuo jaunystės metais užkrautos vargų, bėdų, kančių naštos, kantriai, be dejonių atlaikiusi visus likimo skirtus išbandymus.

Pati, dabar jau brisdama mamos metų pėdomis į senat­vę, mintyse vis nepaliauju apie ją, savo motinėlę, galvoti – kokia ji buvo mums gera (žinoma, dažnas taip teigia apie savąsias). Perkratinėju atmintyje pragyventus metus ir neužtinku nė vieno jos pykčio protrūkio nei piktesnio pabarimo. Gal todėl, kad nuo mažens buvome mokomi pagarbos vyresniems ir drausmės. Tėvų žodis buvo pas­kutinis.

Tikriausiai iki savųjų dienų saulėlydžio nepaliausiu dėkoti likimui už tai, kad mes turėjome tokią MAMĄ! Nebūtina motinoms statyti bronzinių pamink­lų, užtenka savo širdyse kasdien jas prisiminti, už jas melstis ir dėkoti, kad jos, kantriosios Motinos, mūsų niekada neapleido.

Vincė VASYLIŪTĖ
Plungė

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
___
TAIP PAT SKAITYKITE
reklama