23
Š, Rugs
7 Nauji straipsniai

Istorija

Nustatymai

„Bičiulystės“ istorija

25-mečio proga „Bičiulystės“ skaitytojus ir redakciją sveikino:

Savaitraščio „Bičiulystė“ leidėjams ir skaitytojams
Yra didelių įvykių, nuo kurių skaičiuojamas laikas. Tas datas visi gerbia ir istorijoje rašo didžiosiomis raidėmis. Savaitraščio „Bičiulystė“ skaitytojams neįmanoma pasimesti: jų mylimas laikraštis gimė kartu su atgimusia Lietuva – 1990-aisiais.
Skaitytojas yra pats reikliausias spaudos vertintojas. O juk ir savaitraštis ypatingas – neįgaliesiems. Ir jeigu skaitytojai džiaugiasi, per „Bičiulystę“ sužinoję naujausius įstatymų pakeitimus, paskaitę apie kitų neįgaliųjų gyvenimą, gavę teisinių patarimų, išgirdę apie valstybės paslaugas, techninės pagalbos priemones, apie galimybę būti naudingais ir visaverčiais visuomenėje – tai gerai. Tai ta „geroji žurnalistika“, kuri dar neišmirė ir kuri neišnyks, jeigu mes patys neužmiršime solidarumo, paramos ir atjautos idėjų.
Sveikindamas „Bičiulystę“ su 25-uoju gimtadieniu, dėkoju už kuriamą dvasinę šilumą neįgaliesiems. Linkiu Jūsų skaitytojams laimės ir sveikatos, linkiu jautros ir šviesos mūsų visų gyvenime.

Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas
Algirdas Butkevičius


Mieli „Bičiulystės“ bičiuliai – redakcijos darbuotojai ir talkininkai, savaitraščio skaitytojai!
Sveikinu Jus savaitraščio 25-mečio proga.
Regiu itin prasmingą datų sutaptį – pirmasis aštuonių puslapių „Bičiulystės“ numeris pasiekė savo skaitytojus 1990-aisiais, kai buvo atkurta mūsų valstybės Nepriklausomybė.
„Bičiulystė“ augo ir keitėsi kartu su Lietuva, su jos žmonėmis. Per tą laiką redakcijai teko įveikti nemažai ekonominių ir kūrybinių iššūkių, o svarbiausia – atlikti patarėjo, pagalbininko darbą, siekiant paskatinti savo skaitytojus nesustoti, nebijoti, neatsitraukti. Taigi savaitraščio gyvybingumą liudija ne tik gausi skaitytojų auditorija, bet ir jų laiškai, mintys, kurioms visada atvira „Bičiulystės“ redakcija.
Nuoširdžiai sveikinu „Bičiulystės“ redakcijos kolektyvą, neetatinius korespondentus ir ištikimus skaitytojus gražios sukakties proga ir visiems linkiu optimizmo bei kūrybinės sėkmės. Ir toliau vienykite neįgaliųjų bendruomenę, padėdami jiems atrasti jų vidinę galią teigiamiems visuomenės pokyčiams.
Tegul Jūsų prasmingas darbas ir glaudus dialogas su skaitytojais praturtina Lietuvos žurnalistiką!

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė
Loreta Graužinienė


Gerbiami „Bičiulystės“ kūrėjai,
Nuoširdžiai sveikinu visą kolektyvą gražaus jubiliejaus – 25-ųjų laikraščio „Bičiulystė“ gyvavimo metų proga.
Dėkoju redakcijos darbuotojams už svarbų ir nuoširdų darbą skleidžiant aktualią informaciją ne tik neįgaliesiems, bet ir visiems šalies gyventojams. Jūsų straipsniai prisideda prie teigiamo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius formavimo, skatina visuomenę spręsti svarbius neįgaliesiems klausimus, leidžia išgirsti ir pamatyti šalia mūsų esančius ypatingus žmones.
Vertinu Jūsų profesionalumą, didžiulį pasišventimą darbui, skiriamą dėmesį visiems ir kiekvienam, žmogiškųjų vertybių puoselėjimą. Tikiu, kad Jūsų kuriamas laikraštis neįgaliųjų bendruomenei yra kasdienybę paįvairinantis šviesos šaltinis.
Linkiu ryžto, sėkmingų darbų, aktualių, neįgaliųjų gyvenimo pokyčius įtakojančių straipsnių. Išlikite svarbiu, kiekvieno skaitytojo širdyje vietą randančiu laikraščiu!

Neįgaliųjų reikalų departamento
prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė
Asta Kandratavičienė


Istorijos įvykiai, užrašyti ant molio plokštelių, papiruso, pergamento ar paprasčiausio popieriaus lapo buvo ir liks didžiausias žmonijos išradimas, davęs pradžią informacijos sklaidai. Šiandien sunku įsivaizduoti gyvenimą be pažangiausių visuomenės informavimo priemonių, bet visada su pagarba privalome nusilenkti spausdintam žodžiui bei žmonėms, sugebantiems mūsų mintis, viltis ir naujienas sudėlioti į savaitraštį „Bičiulystė“.
Privalome didžiuotis tuo, kad prieš 25 metus susirinkusi iniciatyvinė grupė nutarė neįgaliųjų gyvenimą perkelti į Lietuvos neįgaliųjų draugijos savaitraščio „Bičiulystė“ puslapius, džiaugtis, kad per visus šiuos metus leidinio darbuotojams pavyko išsaugoti „nepaliestą“ pirminę leidinio dvasią: informuoti valdžios institucijas ir visuomenę apie neįgaliųjų siekius tapti visaverčiais bendruomenės nariais, apie neįgaliųjų pasiekimus kūrybinėje, užimtumo, sportinėje veikloje.
Visų skaitytojų vardu reiškiame didžiulę pagarbą ir dėkingumą savaitraščio „Bičiulystė“ darbuotojams, kurie kas savaitę prie spausdinto žodžio priverčia palinkti ne vien tik neįgaliuosius. Labai norisi tikėti, kad paskutiniu metu iš valstybės institucijų pusės jaučiami skersvėjai nesunaikins neįgaliųjų pagimdyto leidinio, kad dar ne vieną dešimtmetį „Bičiulystė“ bus paguoda ne tik neįgaliesiems, jų šeimos nariams, bet ir visiems bendraminčiams.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos valdyba

 

Dvidešimtmečio proga „Bičiulystės“ skaitytojus ir redakciją sveikino

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė:

Gerbiamieji „Bičiulystės“redakcijos darbuotojai, mieli skaitytojai, nuoširdžiai sveikinu 20-ųjų laikraščio leidimo metų minėjimo proga.
Veiklos dvidešimtmetis – puiki galimybė stabtelėti, įvertinti nuveiktus darbus ir, sutelkus visas jėgas, drąsiai žengti pirmyn.
Jūsų ilgametis darbas – kilnus ir reikalingas, o principai, kuriais vadovaujatės, svarbūs mums visiems: Jūs įkvepiate žmones ne tik bendrauti, kurti, siekti mokslo aukštumų, bet ir įsitraukti į visuomeninę veiklą ir aktyviai joje dalyvauti.
Džiaugiuosi galėdama pasveikinti visus, kuriems „Bičiulystė“ yra artima ir brangi.
Jos kūrėjams linkiu sėkmingų darbų, didelių siekių, naujų idėjų, ryžto ir drąsos įgyvendinant užsibrėžtus tikslus, o skaitytojams – stiprybės, santarvės, artimųjų šilumos ir skaitymo džiaugsmo.



Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė:

Mielieji Bičiuliai,
šiandien – išskirtinė proga, su kuria sveikinu visą „Bičiulystės“ redakciją, kolektyvą, tylius talkininkus ir pagalbininkus bei kiekvieną savaitraščio skaitytoją. Dvidešimt metų – įspūdingas laiko tarpas, kurį ženklina nepaprastai daug svarbių Jūsų atliktų darbų, aptartų temų, išgirstų nuomonių ir pagalbos bei atjautos kiekvienam skaitytojui ir jo ar jos išgyvenimams. Nepaprastai džiaugiuosi, kad dalį šio bendro kelio galėjau nukeliauti kartu su Jumis.
Nuoširdžiai linkiu, kad Jūsų ir Jūsų skaitytojų – mūsų brangiųjų bičiulių balsas – būtų visuomet girdimas ir kasdien vis stiprėtų. O jį sustiprinti galime tik veikdami kartu ir aiškiai pasakydami, kad esame kartu. Todėl tikiu, kad kiekvienas „Bičiulystės“ straipsnis, kiekvienas sakinys ar net žodis gali būti mažyčiu akmeniu, kuris išjudina žmonių su negalia kasdienybėje slypinčią ir mūsų visuomenę ugdančią jėgą.
Siunčiu Jums pačius šilčiausius sveikinimus ir linkėjimus.



Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas:

Gerbiamas laikraščio „Bičiulystė“ kolektyve,
gražaus 20-ojo gimtadienio proga visiems Jums linkiu įdomių temų, ištikimų skaitytojų ir nesenkančio optimizmo.
Kiekvienu žodžiu, kiekvienu sakiniu išlikite teisingi ir dori, dėmesingi jautriam skaitytojui. Išsaugokite savo misiją – bičiulystės saitais draugėn jungti skirtingų interesų, skirtingų pomėgių, gyvenimą skirtingomis spalvomis matančius žmones. Gyvuokite dar ne vieną dešimtmetį nestokodami naujų šviesių minčių ir tvirtos nuomonės.



Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Genovaitė Paliušienė:

Gerbiamas savaitraščio „Bičiulystė” kolektyve,
sveikinu Jus prasmingo jubiliejaus proga, dėkui už Jūsų svaraus ir šilto žodžio indėlį skatinant neįgaliųjų socialinę integraciją, žmogiškųjų vertybių puoselėjimą ir aktualiausių neįgaliųjų problemų nagrinėjimą.
Žmogui dvidešimt metų – tai tik gyvenimo pradžia, o savaitraščiui – tai jau istorinis etapas, per kurį spėjo užaugti ne viena nauja skaitytojų karta. Noriu pasidžiaugti Jūsų ilgamečio darbo sėkme ir palinkėti nesenkančio kūrybiškumo, nuolat lydinčio optimizmo, neblėstančios skaitytojų meilės ir įkvėpimo kasdieniuose darbuose. Linkėdama Jūsų leidiniui gyvuoti dar ne vieną 20-metį tikiu, kad ir toliau išliksite objektyvūs, įdomūs ir profesionalūs, tiesdami be galo svarbų žinių, stiprybės, atjautos bei tolerancijos kelią neįgaliam žmogui ir kiekvienam savaitraščio skaitytojui.
Geriausios kloties ir visokeriopos sėkmės Jūsų darbuose!



Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkas Zigmas Jančauskis:

Dvidešimt metų nuolatinio bėgimo į pažinimo šviesą, dvidešimt metų kopimo į pripažinimo viršūnę ir skaudaus kritimo į nežinomybės bedugnę, ir vėl į vilties kelią – dėl Neįgalaus Žmogaus prisikėlimo iš užmaršties ir paniekinimo. Daugybė išklausytų gyvenimų, aprašytų likimų ir svajonių pasiliks MŪSŲ „BIČIULYSTĖS“ puslapiuose.
Gražaus jubiliejaus proga dėkoju visiems buvusiems ir esamiems redakcijos vadovams, darbuotojams, kurie atvedė mus į neįgaliųjų atgimimo kelią ir šiandien kantriai globoja, neleisdami pasiklysti likimų labirintuose.

 

Skaitytojai apie laikraštį ir jo naudą:

  • „Bičiulystė“ – kaip mini enciklopedija, kurioje randu atsakymus ir komentarus rūpimais klausimais.
  • „Bičiulystė“ visapusiškai naudinga.
  • Kiekvienas „Bičiulystės“ numeris palieka daug gero neįgaliajam.
  • Čia – pačios naujausios žinios.
  • Paskaičius „Bičiulystę“, visiškai kitaip pradėjau žiūrėti į savo negalią.
  • Esu laiminga, sulaukusi ketvirtadienį laikraščio.
  • Kuo konkrečiai skaitytojams naudinga „Bičiulystė“? (remiantis 2009 m. pavasarį atlikta skaitytojų apklausa)
  • Sužinojo apie priklausančias lengvatas – 60,4 proc. į anketos klausimus atsakiusių skaitytojų.
  • Paskaitę apie kitų neįgaliųjų gyvenimą, įgijo pasitikėjimo savimi – 43,5 proc.
  • Pasinaudojo „Daktaro Aiskaudos” patarimais – 43 proc.
  • Sužinojo apie techninės pagalbos priemonių naujoves ir kompensacijas – 41 proc.
  • Sužinojo apie galimybę kreiptis dėl nuolatinės priežiūros (pagalbos) bei slaugos išmokos – 41 proc.
  • Sužinojo apie savo mieste (rajone) teikiamas paslaugas, vykdomą veiklą – 30,5 proc.
  • Prasiplėtė draugų ratas – 28,5 proc.
  • Čia publikuoja savo kūrybą, straipsnius ir kt. – 22,2 proc.
  • Taip pat skaitytojai rašė, kad skaitydami „Bičiulystę“ sužinojo naujausius įstatymų pakeitimus, nuolat susipažįsta su neįgaliųjų gyvenimu, kitų organizacijų veikla, taip pat ne vienas teigė perskaitęs apie tinkamą vežimėlį ir kitas konkrečias techninės pagalbos priemones, apie naujas paslaugas, pasinaudojęs teisiniais patarimais.
  • Kai kurie džiaugiasi sužinoję apie naujas literatūros formas, patobulinę savo kūrybą. 8 skaitytojams (iš 144 atsakiusių į klausimus) paskirta nuolatinės priežiūros (slaugos) išmoka.
  • Ne vienas skaitytojas naudojasi televizijos programa, sužino apie renginius.
  • Daugeliui skaitančiųjų laikraštis atrodo aktualus ir naudingas.

    „Bičiulystės“ inf.

 

Skaičiai ir faktai apie „Bičiulystę“:

  • 1990 m. laikraštis buvo įsteigtas Lietuvos invalidų draugijos, Raudonojo Kryžiaus ir Lietuvos vaikų fondo pastangomis.
  • Nuo 1992 m. „Bičiulystės“ redakcijos steigėjos teisės priklauso Lietuvos neįgaliųjų draugijai.
  • Pirmasis laikraščio redaktorius buvo Robertas Grikevičius, „Bičiulystei“ vadovavęs iki mirties 2001-aisiais. Dabartinė „Bičiulystės“ redaktorė Aldona Milieškienė laikraščio redakcijai vadovauja nuo 2002 m.
  • Laikraštis davė pradžią „Vilties“, Raudonojo Kryžiaus, „Bičiulio“ žurnalams – jų pradžia tapo skyreliai „Bičiulystėje“. Ilgą laiką šiame laikraštyje vietos turėjo ir „Draugo žodis“.
  • Populiarus laikraščio skyrelis „Prie kūrybos šaltinio“ atsirado 1993 m. pabaigoje. Čia išspausdinti pirmieji ne vieno dabar jau žinomo literato kūriniai.
  • „Bičiulystė“ jau išleido 4 neįgaliųjų kūrybos rinkinius: „Žodis – žvakė nakty“ (2001), „Ilgesy, benami sielos paukšti...“ (2006), „Po lemties žvaigžde“ (2008), „Žodžiai – lyg duona“ (2009). Atskirais leidiniais redakcija išleido Lietuvos neįgaliųjų draugijos 10 ir 15 metų gyvavimo istoriją bei 2005 ir 2006 m. veiklos ataskaitas.
  • Pirmasis 8 puslapių „Bičiulystės“ numeris buvo paįvairintas geltonos spalvos akcentais, bet jų teko atsisakyti, kai dėl sovietų kariuomenės veiksmų laikraščio spausdinimą 1991 m. pradžioje teko laikinai perkelti iš Vilniaus į Panevėžį. 1996-aisiais, Invalidų metų proga, pirmą kartą vienas puslapis išspausdintas spalvotas, tais pačiais metais „Bičiulystės“ pavadinimas pradedamas spausdinti žaliai. 2005 m. laikraščio 15-mečio proga jis visas išleidžiamas spalvotas. Nuo 2008 m. du laikraščio puslapiai (pirmas ir paskutinis) spausdinami spalvoti.
  • 1991-1995 m., ekonominės suirutės metais, laikraštis kurį laiką buvo sumažėjęs dvigubai – iki 4 psl. Jį papildžius Lietuvos invalidų reikalų tarybos priedu „Mėnuo“ (vėliau – „Savaitė“), vėl spausdinti 8 psl.
  • Pastaruoju metu „Bičiulystės“ leidyba finansuojama valstybės Neįgaliųjų socialinės integracijos programos lėšomis, todėl neįgalieji savaitraštį gali užsisakyti lengvatinėmis sąlygomis.
  • Šiuo metu laikraštį prenumeruoja apie 3 tūkst. žmonių visoje Lietuvoje. Kurį laiką „Bičiulystės“ tiražas siekė 10 tūkst. egz.
  • Nuo 2004 m. aktualiausi „Bičiulystės“ straipsniai bei jos naujienos skelbiama interneto svetainėje www.biciulyste.lt.

    Bičiulystė, 2010, Nr.41; www.biciulyste.lt

 

Laikraštis visą laiką išlaikė Čiurlionio bičiulystės liniją

2010 m. rugpjūčio 12 d. išleistas 1000-asis „Bičiulystės“ numeris. Jau 20-ieji laikraščio leidimo metai. Nemažą dalį „Bičiulystės“ numerių per savo rankas leido nuo pirmųjų laikraščio dienų jame dirbęs žurnalistas Mindaugas Milieška. Jis atsako į redakcijos klausimus.

– Kaip kūrėsi „Bičiulystė“? Vis dėlto pradėti leisti savaitraštį – nemažas iššūkis...

– „Bičiulystės“ savaitraštis gimė praėjus geram pusmečiui po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Pirmajame savaitraščio numeryje leidėjai rašė: „BIČIULYSTĖ. Tačiau ar ji reikalinga žmogui, kai verda ir kunkuliuoja politinės aistros, kai viltys ir siekiai maišosi su pykčiu ir neapykanta, kai atsiveria dešimtmečių žaizdos ir sunkiai gyja? <...> Šiandien mums kaip niekada būtina ŠIRDIES ŠVIESA! <...> Mums brangi kiekviena gėrio dulkelė, kiekvienas nektaro lašelis, iš kurio gali išsikristalizuoti BIČIULYSTĖS MEDUS!“ Tikrai buvau nuoširdžiai nustebęs ir sujaudintas, kai jau kaip svečias dalyvavau „Bičiulystės“ 15-mečio minėjime, ir jame buvo dalinamas BIČIULYSTĖS MEDUS...

Pirmasis savaitraščio redaktorius buvo Robertas Grikevičius, kuris, deja, beveik prieš devynerius metus išėjo Anapilin. Roberto žurnalistinis ir politinis patyrimas buvo didžiulis: spaudos karjerą jis pradėjo Molėtų rajono laikraštyje, sovietmečiu dirbo „Valstiečių laikraštyje“, „Tiesoje“, vadovavo populiariam laikraščiui „Komjaunimo tiesa“. Jis grūdinosi ir to meto svarbiausiose valdžios institucijose – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetuose. Nėra ko slėpti, kad įsakymą R.Grikevičiui grįžti iš Maskvos į Vilnių ir vadovauti Lietuvos naujienų agentūrai ELTA, kai Sąjūdis iš jos reikalavo objektyvumo, pasirašė pats Michailas Gorbačiovas, Sovietų Sąjungos vadovas. Iš tų pareigų, pasikeitus politinei situacijai, Robertą atleido pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybė, ir jis nutarė kurti naują laikraštį. Jo sumanymą palaikė rašytojas Juozas Nekrošius. Kadangi jo vadovaujamas Vaikų fondas ir prie fondo prisiglaudusi „Alkos“ leidykla nebuvo finansiškai pajėgūs vieni užtikrinti naujo laikraščio leidimo, pavyko įkalbėti tuometinius Lietuvos invalidų draugijos (LID) ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovus rašytoją Joną Mačiukevičių ir gydytoją Juozą Šapoką, kad prisidėtų prie to projekto.

Kiek aš prisimenu, savaitraščio pavadinimą „Bičiulystė“ sugalvojo J.Nekrošius, leidėjų vardu parašęs ir emocingą kreipimąsi į skaitytojus pirmajam „Bičiulystės“ numeriui. Pavadinimą paskatino pasirinkti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba.

Pirmasis „Bičiulystės“ numeris pasirodė 1990 metų spalio 22 dieną. Aš į darbą „Bičiulystės“ redakcijoje buvau priimtas tų pačių metų spalio 15 dieną – savaitę iki starto. Tarp pirmųjų redakcijos darbuotojų buvo labai patyrę ir žinomi žurnalistai Algimantas Jazdauskas, Irena Šalkauskienė, Rimantas Cemnolonskis, fotokorespondentas Marius Baranauskas, dailininkas dizaineris Rytis Čičelis.

– Kaip vertėsi laikraštis? Kas rėmė jį? Ar lengva buvo net ir sunkiausios krizės metais nenutraukti leidybos?

– Pirmojo „Bičiulystės“ numerio paskutiniame puslapyje rėmeliu išskirtas toks sakinys: „Redakcija dėkoja už paramą išleidžiant pirmąjį „Bičiulystės“ numerį „Respublikos“ ir „Liaudies ūkio“ redakcijoms.“ Kiek atsimenu, „Respublika“, konkrečiai vienas iš jos savininkų ir vadovų Rytis Taraila, „Bičiulystei“ padovanojo popieriaus. Tuometinis „Liaudies ūkis“ (vyriausiasis redaktorius Liubomiras Viktoras Žeimantas) turėjo kompiuterį ir be užmokesčio padarė pirmojo „Bičiulystės“ numerio maketą.

Iš pradžių „Bičiulystės“ leidybą subsidijavo minėti trys savaitraščio steigėjai. Po kiek laiko Raudonasis Kryžius ir Vaikų fondas paliko „Bičiulystę“, manau, dėl didelės finansinės naštos, ją ištvermingai viena prisiėmė LID. Žinoma, LID buvo tik „tarpinė stotelė“ skirstant dalį leidybai reikalingų lėšų, gautų iš valstybės biudžeto. Kai dirbau „Bičiulystėje“, finansavimo požiūriu mums buvo svarbi tuometinės Invalidų reikalų tarybos prie Vyriausybės pozicija. Vienu metu mūsų redaktorius ilgai sirgo ir reabilitavosi (jam buvo pakeistas širdies vožtuvas), redakcijos sąskaita buvo tuščia. Algų negaunantys darbuotojai, autoriai be honorarų kantriai kentėjo. Bet kai spaustuvei nesumokėjome už dviejų numerių spausdinimą, jos vadovai pasakė: trečio nemokamo karto nebus... Pasiguodžiau Invalidų reikalų tarybos vadovui gydytojui Henrikui Sakalinskui, o jis tik paklausė: „Kiek reikia?“ Nesilaikant įprastų finansavimo schemų, „Bičiulystės“ redakcija gavo finansinę „injekciją“, kuri mus tada išgelbėjo.

Jau geri metai pasaulyje ir Lietuvoje kalbama apie krizę, taupymą. Deja, „Bičiulystei“ tai buvo nuolatinė būsena nuo jos leidimo pradžios, nes nei skaitytojai sumoka tiek, kiek reikia leidybai, nei iš reklamos pavyksta „prisidurti“ lėšų (atsimenu repliką: „Kas duos reklamą ubagų laikraščiui...“). Atsimenu ir tai, kai 2001-ųjų lapkričio pradžioje mirus redaktoriui, man teko eiti jo pareigas, vėl nebeturėjome lėšų, o dar reikėjo išgyventi du mėnesius, kol redakciją pasieks kitų metų prenumeratos pinigai... Tada teko skolintis pinigų, penktadaliu sumažinti redakcijos darbuotojų atlyginimus ir honorarą, iš patogių, redakcijos statusą atitikusių, patalpų persikelti į nedidelį kabinetą...

– „Bičiulystės“ leidimo pradžioje redakcijoje dirbo kur kas didesnis kolektyvas nei dabar...

– Iš tikro, palyginti su „Bičiulystės“ leidimo pradžia, Jūsų redakcija dabar mažesnė gal dvigubai... Laikraščio dydis toks pat.

Iš pradžių „Bičiulystės“ redaktorius turėjo pavaduotoją (ilgainiui vietoje jo atsirado atsakingasis sekretorius, gaunantis mažesnę nei pavaduotojas algą), savo dailininką, kuris darė maketą (jo atsisakyta, maketą ėmė daryti atsakingasis sekretorius už tą pačią algą), net tris apžvalgininkus (dabar yra vienas), stilistą (jo darbą ėmė atlikti apžvalgininkas)... Kiekvienas apžvalgininkas specializavosi domėdamasis ir aprašydamas Vaikų fondo, Raudonojo Kryžiaus ir LID veiklą.

Ilgainiui finansiniai sunkumai vertė mažinti redakcijos darbuotojų skaičių, kuris buvo numatytas pradėjus projektą. Bet jį, tą projektą, visada gelbėjo „Bičiulystės“ redakcijoje likusių darbuotojų profesionalumas.

– Dirbote „Bičiulystėje“ nemažai metų, buvote pavaduotojas, atsakingasis sekretorius, sekate laikraščio gyvenimą ir dabar. Kaip keitėsi laikraštis iki 1000-ojo numerio?

– Man regis, pastaraisiais metais „Bičiulystė“ nuosekliau ir profesionaliau atspindi Lietuvos neįgaliųjų gyvenimą. Todėl ji gali tvirtai sakyti, kad rašo Lietuvos neįgaliųjų metraštį. Tai, manau, jos niša žiniasklaidoje ir jos vertė neįgaliųjų judėjimui. Šis laikraštis visą laiką išlaikė leidėjų pirmajame numeryje paskelbtą Čiurlionio bičiulystės liniją, ir tai puiku!

Šiandien yra ne tik „popierinė“ „Bičiulystė“ – jos svarbiausi straipsniai skelbiami ir www.biciulyste.lt svetainėje. Savaitraščio leidybos pradžioje tokio dalyko neįsivaizdavome.
Palyginti su pirmaisiais „Bičiulystės“ numeriais, šiandien kur kas geresnė laikraščio poligrafijos kokybė. Džiaugiuosi, kad „Bičiulystės“ pirmasis ir aštuntasis puslapiai dabar spalvoti. Kai dirbau redakcijoje, tik sykį išleidome „Bičiulystę“ su spalvotomis nuotraukomis, turbūt kai buvo paskelbti Neįgaliųjų metai...

Manau, reikia pažymėti, – pasakysiu skambiai, – kad šis savaitraštis visada buvo ištikimas spaudos laisvės principams, ir steigėjai mums niekada netrukdė dirbti. Pradžioje, kai dirbau redakcijoje, tai lėmė Vaikų fondo, Raudonojo Kryžiaus, LID vadovų J.Nekrošiaus, J.Šapokos, J.Mačiukevičiaus geranoriška pozicija, vėliau netrūko LID pirmininkų Algimanto Grabausko, Sauliaus Šaltenio, Zitos Valaitytės kantrybės ir tolerancijos. Tiesa, kai kurie jų pavaduotojai mėgino laikraščiui vadovauti tiesiogiai ir kietai, bet kompetencijos tam trūko... Ypač vertinome tuos vadovus, kurie patys sugebėdavo dažnai parašyti straipsnius mūsų laikraščiui, o ne vien „mokydavo“...

– Gal įsiminė kokie nors straipsniai, turėję visuomenėje atgarsį ar šiaip žurnalistiniu požiūriu vertingi?

– Daug ką galėčiau prisiminti... Vienu metu buvo viešų nesutarimų tarp tuometinių LID ir Invalidų reikalų tarybos prie Vyriausybės vadovų. Jie buvo raštingi ir naudojo „Bičiulystę“ išsakyti savo poziciją straipsniuose, kritikuodavo oponentus. Iš redakcijos kurjerės, nešdavusios iš spaustuvės paimtus laikraščius į redakciją, LID ir Tarybos eiliniai tarnautojai prašydavo „Bičiulystės“... jau gatvėje, nes iš viršininkų gauti tą leidinį buvo sunku... Mums tai buvo sudėtingas laikas, nes, kaip sakoma, buvome tarp kūjo ir priekalo, tai yra tarp laikraščio steigėjo (LID) ir finansinio globėjo (Tarybos)... Išsilaikėme!

Niekada nepamiršiu „Bičiulystėje“ paskelbto mano interviu su pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu apie šalies aktualijas.

Man įsiminė ir Prezidento Valdo Adamkaus atsakymas šalies neįgaliųjų organizacijų vadovams į jų kreipimąsi, paskelbtas „Bičiulystėje“ 2002 m. spalio 10 d. Kai sužinojau, kad penkių organizacijų pirmininkai parašė laišką šalies vadovui, paskambinau tuometiniam Prezidento patarėjui Dariui Kuoliui ir pasiūliau atsakymą atsiųsti per... „Bičiulystę“. Kitą dieną specialusis kurjeris atnešė mums Prezidento laišką... Prezidento kreipimąsi laikraštyje pristatėme taip: „Šalies vadovas remia invalidų organizacijų siekius ir stebisi Vyriausybės siūlomu kukliu Neįgaliųjų metų biudžetu.“ Įdomu ir tai, kad to „Bičiulystės“ numerio išėjimo dieną Vyriausybėje vyko pasitarimas dėl neįgaliųjų problemų. Naujausias „Bičiulystės“ numeris pasitarimo metu gulėjo ant stalo prieš premjerą Algirdą Brazauską...

– Ar buvo momentų, kai atrodė, jog laikraštis neišeis?

– Tokių momentų „Bičiulystės“ istorijoje buvę gana daug, bet padarydavome viską, kad laikraštis numatytu laiku pasiektų skaitytojus. Turbūt pirmasis išbandymas mums buvo, kai sovietų kariauna ir jos talkininkai užgrobė spaustuvę Vilniuje, kur buvo spausdinama ir „Bičiulystė“. O vėliau įvyko ir Sausio 13-osios tragedija. Supratome, kad negalime išleisti paruošto įprasto „Bičiulystės“ numerio, o turime papasakoti apie dramatiškus įvykius ir Nepriklausomybės aukas. Redakcijos žurnalistai apklausė tragedijos dalyvius, jų greitai surašyti liudijimai buvo sudėti į savaitraštį. Jo maketą darėme naktį Latako gatvėje Vilniuje, buvusiame „Alkos“ leidybos centre. J.Šapoka parūpino greitosios pagalbos automobilį, kuris, išvengdamas sovietų karinių postų Vilniuje, „Bičiulystės“ maketą nuvežė į Panevėžio spaustuvę, ten laikraštis buvo atspausdintas gal 20 tūkstančių egzempliorių tiražu. Atgabenę tą numerį į Vilnių jau vakare, dalinome „Bičiulystę“ Nepriklausomybę paskelbusio Parlamento gynėjams, juos palaikiusiems žmonėms prie laužų...

Buvo ir tragikomiškų atvejų. Sykį Panevėžio spaustuvei skirtą parengtą „Bičiulystės“ maketą ir jo nuotraukas... pavogė Kalvarijų turguje. Maketą į spaustuvę siųsdavome autobusu. Iš redakcijos vykdamas į Vilniaus autobusų stotį pakeliui užsukau į turgavietę ir, kol pirkau obuolių, didelis vokas su maketu dingo. Vagišius, aišku, nusivylė... O man teko viską daryti iš naujo...

Kritinė situacija buvo ir kai apiplėšė redakciją, išnešė mūsų redakcijos kompiuterį su rašinių ir iliustracijų kompiuterinėmis atsargomis, maketavimo programa. Teko kreiptis skubios paramos į bičiulius, jie padėjo, ir laikraštis išėjo laiku.

– Ko palinkėtumėte „Bičiulystei“ ir jos ištikimiems skaitytojams?

– Nuoširdžiai linkiu „Bičiulystei“ gyvuoti kuo ilgiau! Linkiu, kad skaitytojai aktyviau prisidėtų prie jos gyvavimo – rašiniais, prenumeratos gausinimu.

Kalbėjosi
Aurelija BABINSKIENĖ