21
S, Spa
9 Nauji straipsniai

Šimtai kilometrų Lietuvos laukais ir miestais įveikiami ir neįgaliojo vežimėliu

Neįgaliųjų maratono dalyviai nuvažiavo daugiau kaip 150 kilometrų.

Aplinka visiems
Nustatymai

Jau 14 kartą negalią turintys žmonės keliavo po Lietuvą neįgaliųjų vežimėliais, varomais specialiais priedais – varytuvais. Šių metų maratonas „Nugalėk save“ buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, taip pat norėta atkreipti dėmesį į aplinkos prieinamumą. Žygis prasidėjo nuo Pagramančio regio­ninio parko lankytojų centro direkcijos, jo maršrutas ėjo pro Tauragę, Rambyno regioninį parką ir baigėsi Šilalės rajono savivaldybės aikštėje. 

Išbandymas pačiam sau

„Maratonas – tai iššūkis žmonėms su negalia. Daliai žmonių jau vien tik mintis, kad keletą dienų teks nakvoti palapinėje ar vietoj dušo nusiprausti iš ežero pasemtu vandeniu, sukelia diskomforto jausmą. O ką kalbėti, kad dar ir po 30–50 km per dieną tenka vežimėliu nuvažiuoti, nežiūrint, ar kaitina saulė, ar lietus lyja... – sako maratono organizatorė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė. – Tačiau sveikas užsispyrimas, noras sužinoti savo galimybes, įveikti sunkumus ir džiūgauti pasiekus tikslą mums daug svarbesni už laikinus nepatogumus!“

Aušrinė Packevičiūtė sako jau nesuskaičiuojanti, kelintą – 6 ar 7 kartą – dalyvavo šiame maratone. „Man asmeniškai tokių maratonų prasmė – išeiti iš komforto zonos, kur viskas patogu bei ranka pasiekiama ir pajusti, kiek daug gali pats – įveikti įkalnes, karštą saulę ir žvyrkelius. Lietaus gavau ne kartą, +30 laipsnių ir daugiau – išbandyta, kalnai – nuolatiniai palydovai, žvyrkeliai – irgi. Taigi beliko dar panardyti kur nors Lietuvoje“, – juokauja Aušrinė. Jos teigimu, šis žygis – taip pat galimybė patirti nuotykių ir susitikti su senais bei rasti naujų draugų. Ir, be abejo, puikiai praleistas laikas. Didžiausia maratono staigmena tapo Tauragės pilotų klubo dovana žygio dalyviams – skrydis lėktuvu.

Maratono dalyviai kartu giedojo Lietuvos himną.

Pirmas kartas nenuvylė

Petras Kasanavičius maratone dalyvavo pirmą kartą. Jis sako jau seniai svajojęs įveikti kokią nors sunkią trasą. Pernai pasikalbėjo su draugais, kurie jau buvo važiavę maratone, ir nedvejodamas sutiko prie jų prisijungti. „Tai buvo tarsi senos svajonės įgyvendinimas“, – sako Petras.

Keliauninkai kasdien įveikdavo 30–50, o iš viso nuvažiavo daugiau nei 150 kilometrų. Renkant maršrutą nebuvo ieškoma patogių, lygių kelių – teko įveikti ir žvyrkelius, ir statokas įkalnes, važiuoti ir miesto gatvėmis, ir žolėtais takeliais. Pasak Petro, varytuvai – puiki priemonė tokioms kelionėms.

„Turėjau išankstinę gana kategorišką nuomonę apie varytuvus, kad jie man nepatinka. Draugas Monciškėse pasiūlė su varytuvu nuvažiuoti iki Palangos. Tai buvo meilė iš pirmo karto“, – sako Petras. Jis ir namuose dabar mielai pasivažinėja su draugo paskolintu varytuvu. „Kiekvieną dieną išvažiuoju. Kaip su dviračiu praleki. Su draugu neseniai važiavome kaip lygūs“, – džiaugiasi P. Kasanavičius. Jo teigimu, didžiausias varytuvų privalumas – didesnė judėjimo laisvė, greitis. Su varytuvu 30 kilometrų nuvažiuoti yra gana nedaug, o vežimėliu toks atstumas būtų kur kas sunkiau įveikiamas. Tiesa, važiuoti žvyrkeliu nebuvo lengva – tai tikras ištvermės išbandymas, tačiau Petras sako kelionės viduryje pagalvojęs, kad tokių sunkių trasų galėtų būti ir daugiau. Jo teigimu, buvo laiko ir pailsėti, ir gamta pasigrožėti – iš Pagramančio regioninio parko išvykę keliauninkai aplankė Rambyno kalną, Raganų eglę, Vilkyškius. Beveik 160 kilometrų visai nepasirodė varginantys, tik po kelionės pradėjo skaudėti rankas.

„Įtariu, kad kitais metais kelionė bus sunkesnė – maratonas planuojamas Dzūkijoje, kur kalvotesnės vietos“, – nekantrauja dar kartą prie žygio prisijungti Petras.

Žygeiviai aplankė įvairius kultūros ir gamtos objektus.

Visos kliūtys įveikiamos

Pasak G. Žemaitaitytės, per tokius žygius, lankant turizmo, kultūros paveldo objektus, stengiamasi atkreipti dėmesį į aplinkos pritaikymą, aiškinamasi, ko trūksta, kad aplinka būtų universaliai prieinama visiems. „Anksčiau stengdavomės daugiau kilometrų nuvažiuoti, akcentuoti tai, kad negalią turintys žmonės gali keliauti. Dabar suprantu, kad ne mažiau svarbu susitikti, kalbėtis su vietos gyventojais, keisti požiūrį“, – sako maratono organizatorė. Aplinkos prieinamumas – viena pag­rindinių temų. Pavyzdžiui, puikiai pritaikyta Pagramančio regioninio parko direkcija – ir tualetai, ir įvažiavimas. Net tvirtinant pakabas pagalvota, kad čia gali ateiti ir vaikai, ir mažesnio ūgio žmonės, ir sėdintys neįgaliojo vežimėlyje. Blogesnė situa­cija miestuose – Tauragėje žygio dalyvių palaikyti susirinko nemažai elektriniais neįgaliųjų vežimėliais judančių žmonių, tačiau jie tikrai neįveiks keleto centimetrų bortelio, kuris paliekamas sutvarkius šaligat­vius. Pasak G. Žemaitaitytės, būtent tokiais atvejais, kai susirenka visas būrys ratukininkų, valdžia pamato, ko trūksta ir kaip turėtų būti. Ginta džiaugiasi, kad Šilalės rajono savivaldybės atstovai nuoširdžiai sutiko žygio dalyvius ir apgailestavo, kad ne viskas dar pritaikyta. Ir iš tiesų – nors nemažai padaryta, tačiau ir trūkumų yra dar daug. Kai kurie sprendimai nemaloniai nustebino – pavyzdžiui, savivaldybėje tualetas pritaikytas, bet taip, kad į jį įvažiuoti neįmanoma.


Kad situacija keistųsi, reikia daugiau kalbėtis

„Atrodo, tiek prirašyta apie aplinkos pritaikymą, tiek prikalbėta, tačiau kol realiai nesusiduri, tol nepagalvoji, kaip iš tik­rųjų turi būti“, – sako G. Žemaitaitytė. Ji apgailestauja, kad vietos neįgaliųjų organizacijos ne visada drąsiai kalba apie problemas, išsako kritiką. O ir iš valdžios atstovų tenka išgirsti, kad jie pasigenda aktyvesnio vietos neįgaliųjų ar aplinkos pritaikymo organizacijų bendradarbiavimo, patarimų. Pasak Gintos, kaip rodo Švedijos pavyzdys, situaciją gali pakeisti tik nuolatinis kalbėjimas. Tokie žygiai taip pat šiek tiek prisideda prie pokyčių – štai pernai žygeiviai Ignalinos rajone, Meironyse, negalėjo patekti į bažnyčią. Šiemet ten jau padaryta nuovaža.

Kad kalbėjimosi labai reikia, rodo paprasti pavyzdžiai – Rambyno regioniniame parke padarytas takas, vedantis iki garsiosios Raganų eglės, tačiau jis labai siauras – jame negali prasilenkti netgi 2 kūdikių vežimėliai, ką jau kalbėti apie neįgaliųjų. „Atrodo, tiek nedaug trūksta, tačiau sukelia nepatogumų“, – apgailestauja G. Žemaitaitytė.

„Diskutuodami su vietos gyventojais, valdžios atstovais norime atkreipti dėmesį į tai, kad ne prarasta galimybė vaikščioti mus daro neįgaliais, o nepritaikyta aplinka“, – sako neįgaliųjų maratono organizatorė. Vis dėlto galimybių keliauti, net ir judant neįgaliojo vežimėliu, tik­rai yra. Reikia tik susiplanuoti maršrutą ir drąsiai leistis į nuotykius. Kad iš kiekvienos situacijos yra išeitis, pritaria ir P. Kasanavičius. Štai pernai Tauragės ratukų sąjungos nariai ruošėsi plaukti kateriu. Į jį galima įlipti buvo tik nusileidus stačiu šlaitu. Gerai pagalvoję ratukininkai rado išeitį – padarė improvizuotą kraną, kuriuo nuleido tuos, kurie negalėjo nulipti patys. Nak­voti palapinėse, pasak Petro, taip pat nėra jokios problemos – prie visko gali prisitaikyti. „Reikia išnaudoti kiekvieną galimybę – žiemą namuose prisisėdėsime“, – vasaros nuotykiais džiaugiasi Petras.

Aurelija BABINSKIENĖ
Maratono organizatorių nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt