17
T, Lie
10 Nauji straipsniai

Ar Šiauliai taps draugiškais visiems?

Neįgaliųjų ekspertai gavo įdomią užduotį – įvertinti taktilinį Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedros maketą. Rūtos Stankuvienės nuotr.

Aplinka visiems
Nustatymai

Pastaraisiais metais daugelyje šalies vietų galima pamatyti stendus su užrašais, kad vienas ar kitas miestas tvarkosi. Atnaujinamos gatvės ir šaligatviai, rekonstruojamos aikštės ir žaliosios zonos. Tvarkosi ir Šiauliai. Tik ar vykdomi darbai pateisins visų miesto gyventojų lūkesčius? Į trumpą ekskursiją po Šiaulius leidęsi neįgalieji turi nemažai pastabų ir abejonių, kad po rekonstrukcijų miestas bus prieinamas visiems.

Į „Camelia“ vaistinę Ričardui Dubickui patekti nepavyko.

Universalaus dizaino principai – vis dar neatrasta žemė

Pernai rekonstruota Aušros alėjos ir Dvaro gatvės sankryža. Joje – regos negalią turintis Martynas Vitkus. Baltoji lazdelė, šaligatvyje suklotos specia­lios plytelės – aklųjų vedimo juosta jam labai padeda. Tačiau neilgai. „Martynai, stok! Vedimo juosta baigėsi, dabar tu dviračių take“, – perspėja rateliais judantis asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ prezidentas Ričardas Dubickas. Ką daryti? Kaip neregiui judėti toliau?

Į analogišką situaciją M. Vitkus patenka ir Lyros gatvėje. Panoręs kelionę tęsti viešuoju transportu, stotelėje sulaukęs autobuso jis ir vėl priverstas spręsti galvosūkį: kur staiga dingo vedimo juosta? Kad ją kerta dviračių takas, Martynas negali nei pamatyti, nei patikėti. Ar gali taip būti? Į jį įžengusį neregį bet kada gali partrenkti kliūčių dviračių take nesitikėjęs dviratininkas.

„Sunku suprasti – ar projektuotojai taip sudėliojo neregiams skirtas specialias juostas, ar rangovai jas taip nemokšiškai įrengė, – stebisi Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė. – Švaistomos lėšos, pažeidžiamos neįgaliųjų teisės. Gal reikėtų pradėti galvoti apie asmeninės atsakomybės taikymą?“

Atrodytų, kad iš naujo asfaltuojant gatves ir klojant šaligat­vius būtų puiki proga pagalvoti apie universalaus dizaino principus ir viešąsias erdves pritaikyti visų poreikiams. Deja, į trumpą ekskursiją po Šiaulius leidęsi neįgalieji to nepastebi ir pasakoja apie kitas akis badančias situacijas. „Nustebino prie Respublikinės Šiaulių ligoninės baigiami tvarkyti šaligatviai. Vieno šaligatvio bortelis nuleistas, o kitų – ne, rateliais judantis žmogus negali pereiti gatvės, – sako R. Dubickas. – O juk čia įstaiga, kurioje labai dažnai lankosi neįgalieji.“

Yra ir daugiau prasto pritaikymo pavyzdžių, kuriuos reikia tvarkyti neatidėliojant. Pasak E. Navickienės, sunku suvokti neįgaliųjų lankomo Socia­linių paslaugų centro Pagalbos šeimai tarnybos patalpų „pritaikymą“. „Iš lauko įrengtas pandusas, o viduje – vieni laiptai, – sako ji. – O ko vertas užvažiavimas į buvusioje vaikų poliklinikoje įsikūrusį Psichikos dienos stacio­narą, Fizinės medicinos ir reabilitacijos centrą, Visuomenės sveikatos biurą? Nuolydis status, prie jo nėra jokių turėklų, o pats užvažiavimas išklotas slidžiomis plytelėmis, kuriomis palijus ar pasnigus joks stipruolis vežimėlio neužstums.“

Nuostabą kelia ir neįgaliesiems, mamoms su kūdikių vežimėliais nepritaikytos kavinės. Jeigu prie jų ir įrengtas koks nuolydis, dažnai ant jo padėtas didžiulis vazonas su gėlėmis ar net medžiais, o vasarai įruoštose lauko kavinėse staliukai su kėdėmis neretai sustatyti ant medinių pakylų, kurių rateliais judantys žmonės neįveiks. Kelią jiems pastoja ir skėčius nuo saulės prilaikančios didžiulės betoninės plytelės, tarp kurių nedidelėje erdvėje beveik neįmanoma išsisukti.

Slidžiomis plytelėmis padengtas nuolydis be turėklo – tikras išbandymas neįgaliajam.

„Malonių krepšeliu“ problemos neišspręsi

R. Dubickas neslepia pasipiktinimo, kad neįgalieji, senjorai, mamos su vežimėliais negali patekti net į vaistines. Jis pasakoja apie kuriozinę situaciją, į kurią pateko panoręs nusipirkti vaistų vienoje „Camelia“ vaistinėje.

„Prie vaistinės įrengtas nuolydis – vos ne 90 laipsnių statumo. Beje, jis netgi trumpesnis už šalia esančius laiptus. Nors prie panduso yra turėklai, savarankiškai juo tikrai neužvažiuosi. Matyt, dėl to apačioje įrengtas skambutis vaistinės darbuotojams išsikviesti. Bet skambutis neveikia. Be to, jis įrengtas tokioje nepatogioje vietoje, kad jį labai sunku pasiekti. Ko gero, senjorai ar neįgalieji, bandydami jį pasiekti lazdele, ir nudaužė, – pasakoja Ričardas. – Užvažiuoti negali, prisiskambinti negali, taigi net prireikus gyvybiškai būtinų vaistų jų negausi. Nenusipirkau jų ir aš – dėl nepritaikytos aplinkos negavau man reikalingos paslaugos.“

Šią netoleruotiną situaciją paviešinus žiniasklaidoje, Ričardas sulaukė dviejų skambučių: vieno iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, siūlančios kreiptis dėl neįgaliųjų diskriminacijos, kito – iš „Camelia“ vaistinės atstovo. Pastaruoju, pasak vyro, iki šiol sunku patikėti. „Camelia“ atstovas sakė apgailestaujantis dėl įvykusio nesusipratimo, esą skambutis buvo ką tik sugedęs (nors pats mačiau, kad jis buvo nudaužtas ir prie jo neįmanoma prieiti). Dar paklausiau, ar toje vaistinėje švarcnegeriai dirba, nes tik jie galėtų mane užstumti tokio statumo pandusu, ir kas išdavė leidimą atidaryti taip „pritaikytą“ vaistinę. Į šiuos klausimus atsakymų nesulaukiau, bet išgirdau pasiūlymą už patirtus nepatogumus suteikti nuolaidą ar dovanų krepšelį“, – pasakoja R. Dubickas.

Neįgalaus vyro atsakymas „Camelia“ atstovą tikriausiai pribloškė ne mažiau nei jo Ričardą. „Sutariame taip: apačioje, prie to neįveikiamo panduso, pastatykite stalelį ir visiems neįgaliesiems, senjorams, mamoms su kūdikių vežimėliais, kurie negalės patekti į vaistinę, pasiūlykite po tą „malonių krepšelį“. Po nejaukios tylos Ričardas dar pridūręs: „Arba jūs padarysit normalų pandusą ar įrengsit keltuvą, arba vaistinę teks uždaryti. Jei per porą savaičių iš jūsų nesulauksiu jokios žinios, pasistatysiu palapinę prie jūsų vaistinės ir ten gyvensiu tol, kol ją pritaikysite visiems žmonėms.“

Žinios R. Dubickas vis dar laukia. Jos nesulaukęs palapinės Šiauliuose tikriausiai nestatys, bet skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai būtinai parašys. „Neužtenka tik pastebėti negeroves, – įsitikinęs jis. – Reikia daryti viską, kad jos būtų pašalintos.“

Neregiams judėti padedanti vedimo juosta netikėtai baigiasi dviračių take.

Yra ir gerų iniciatyvų

Vis dėlto ne viskas Šiauliuose taip blogai. E. Navickienė sako, kad jokių priekaištų neįgalieji neturi Šiaulių arenai, Šiaulių universiteto bibliotekai, Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriui. Juos nudžiugino ir Turizmo informacijos centro direktorės Rūtos Stankuvienės iniciatyvumas.

Pamačiusi pėsčiųjų bulvare atsikvėpti prisėdusius neįgaliųjų ekspertus, ji nedelsdama prie jų priėjo. „Jus man pats Dievas atsiuntė“, – moters ištartus žodžius prisimena E. Navickienė ir R. Dubickas. Paaiškėjo, kad Turizmo informacijos centras persikelia į buvusio knygyno patalpas. Žinoma, jas teks remontuoti, pritaikyti ir negalią turintiems lankytojams. Tačiau nuo ko pradėti? Kaip viską teisingai padaryti? Kas geriau atsakys į šiuos klausimus, jei ne patys neįgalieji. Tad direktorė nedvejodama į juos ir kreipėsi.

Aplinkos, pastatų pritaikymo reikalavimus išmanantis R. Dubickas viską įdėmiai apžiūrėjo ir negailėjo patarimų. „Žinoma, tam reikės papildomų lėšų, bet jūs nesijaudinkit – pritaikymo darbus finansuoja Europos Sąjunga, – drąsino direktorę Ričardas. – Svarbu, kad dabar žinosite, ko galite reikalauti.“

Neįgaliuosius nustebino ne tik R. Stankuvienės rūpestis dėl pastato pritaikymo, bet ir jau nuveikti darbai. M. Vitkaus rankose netrukus atsirado lankomiausių Šiaulių objektų – Geležinės lapės, Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedros – taktiliniai maketai su trumpais jų aprašymais Brailio raštu. Juos apčiupinėjęs Martynas irgi neslėpė: „Tai patys geriausi maketai, kokius yra tekę liesti.“ Sukurtas ir audiogidas, kurio žmogus gali klausytis liesdamas maketus.

„Tokie iniciatyvūs ir veržlūs žmonės – puikus įrodymas, kad ir mūsų darbas nenueis veltui“, – įsitikinęs R. Dubickas.

Šiaulių miesto savivaldybės mero pavaduotojas Egidijus Elijošius taip pat nusiteikęs pozityviai ir tikina, kad pradėta daug darbų, kurie turėtų pakeisti situaciją. „Daugelis projektų tęstiniai, besijungiantys tarpusavyje, todėl kol kas galime vertinti tik atskirus fragmentus, neišbaigtus erdvių pritaikymus visų reikmėms. Su komercinėmis įstaigomis taip pat reikia labai padirbėti, kad jų pandusai nebūtų nenaudojami ar tik imitaciniai. Gal verslas paims pavyzdį iš Šiaulių savivaldybės, bet dėl to turim padirbėti.“

Svarbiausia – nenuleisti rankų ir visiems dirbti petys petin.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Editos Navickienės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt