17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Ateities miestas – toks, kuriame judėti patogu kiekvienam

Darnaus judumo siekiančiame mieste turėtų būti užtikrinama galimybė patogiai judėti visiems jos gyventojams.

Aplinka visiems
Nustatymai

Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) kartu su Vilniaus miesto savivaldybe ir Susisiekimo ministerija pakvietė į mokymus-diskusiją „Darnaus judumo miestas – miestas draugiškas visiems“. Čia kalbėta apie tai, kad kuriant miesto viziją pirmiausia turėtų būti galvojama ne apie automobilius ir transportą, o apie žmogų – kiekvieną miesto gyventoją. 

Darnus judumas – kiekvienam

Darnus judumas mieste – kas tai yra? Paprastai tariant, tai galimybė žmonėms patogiai judėti mieste, pasiekti pagrindinius traukos taškus (namai – darbas – parduotuvė – paslaugų įstaigos) be automobilio. To tikslas – geresnė visų žmonių gyvenimo kokybė, mažesnis užterštumas ir pan.

Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir civilinės aviacijos politikos departamento vyr. specialistas Jonas Damidavičius informavo, kad šiuo metu 18 šalies miestų rengia darnaus judumo planus. Jie galės gauti ES paramą įvairioms juose numatytoms priemonėms įgyvendinti. Vienas iš svarbių darnaus judumo tikslų – žmonių su specialiaisiais poreikiais įtrauktis. Įgyvendinant minėtuose planuose numatytus tikslus ES lėšomis turėtų būti sutvarkytos gatvės, šaligatviai, projektuojant įvairius objektus laikomasi universalaus dizaino principų ir pan.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Teritorijų planavimo mokslo instituto darbuotoja dr. Kristina Gaučė pabrėžė, kad kuriant darnaus judumo planą turi būti pirmiausia galvojama apie žmogų, apie geresnę jo gyvenimo kokybę mieste, o ne apie patogesnį automobilių judėjimą. Todėl didelis dėmesys skiriamas tam, kad būtų vystomos visos transporto rūšys, kad privačius automobilius pakeistų švaresnės, draugiškesnės aplinkai (biokuru, elektra varomi autobusai, dviračiai ir pan.) transporto priemonės, o jos taip pat turi būti prieinamos visiems.

VGTU Teritorijų planavimo mokslo instituto direktorė prof. Marija Burinskienė atkreipė dėmesį, kad kuriant darnaus judumo planą reikia turėti miesto viziją. Pvz., Nyderlanduose pasirinkta skatinti keliavimą dviračiais, viešuoju transportu, kuriamos strategijos, kaip vis labiau atsisakyti motorizuoto transporto. Ne visada tam reikia didelių investicijų. Kartais užtenka racionalių sprendimų. Pavyzdžiui, negalią turintys asmenys Švedijoje nemokamai naudojasi taksi paslaugomis, iš anksto užsakius viešojo transporto priemonės gali keisti maršrutą, jei važiuoti nori grupelė negalią turinčiųjų. Tai nebrangios priemonės, tačiau gyventojams gali suteikti daug patogumo.

J. Damidavičiaus teigimu, Visaginas, Jonava, Tauragė jau yra parengę darnaus judumo planus. Su jais galima susipažinti savivaldybių tinklalapiuose. Šie planai dar turės būti derinami su Susisiekimo ministerija, taip pat juos rengiant privalu atsižvelgti į įvairių organizacijų (dviratininkų, žmonių su specia­liaisiais poreikiais), atstovaujančių miestiečių interesams, pastabas. J. Damidavičius ragina gyventojus aktyviai dalyvauti siūlant savo sprendimus, kaip pagerinti judėjimą mieste.


Nesirenka viešojo transporto

LŽNS prezidentės Rasos Kavaliauskaitės teigimu, šiuo metu, deja, Lietuvoje neįgalieji dažniau renkasi automobilį, o ne viešąjį transportą. O kai kurie verčiau apskritai lieka namuose užuot keliavę, susitikę su draugais ir pan. Pagrindinė to priežastis – viešuoju transportu keliauti nėra patogu.

Tauragės ratukų sąjungos vadovas Eugenijus Abromas tą patvirtino – apie 90 proc. žmonių Tauragėje naudojasi savo transportu, ypač judėjimo sutrikimų turintieji. Pirmiausia taip atsitinka dėl to, kad miesto autobusai nėra pritaikyti judėjimo negalią turintiesiems, į juos įlipti ir paskui vėl išlipti ilgai trunka. Kita vertus, žmonės dar nėra įpratę rinktis „žalio“ transporto, užuot nedidelį atstumą važiavę dviračiu ar įveikę pėsčiomis, sėda į automobilį.

Druskininkietis Robertas Šimonis teigia, kad kurorto centras gana neblogai sutvarkytas, patogu judėti su neįgaliojo vežimėliu, o štai periferijose tai neužtikrinama. Tam pritaria ir telšiškė Laura Alčauskaitė – Žemaitijos sostinėje aktyviai tvarkomas centras, bet pasiekti nuošalesnes vietas viešuoju transportu neįmanoma. Be to, Kaune studijavusi mergina mano, kad vairuotojai dažnai nepalankiai žiūri į keliaujančius neįgaliuosius, tenka sulaukti replikų: „Ko jūs čia keliaujate, galėtumėte likti namuose“ ir pan.

Modestas Baltakis apgailestauja, kad Visagine nėra nė vieno žemagrindžio autobuso, išskyrus mokyklinį transportą. Nepritaikyta ir traukinių stotis. „Lietuvos geležinkelių“ argumentas – nėra važiuojančių traukiniais neįgaliųjų. Be to, dar daugelis viešųjų erdvių neprieinamos. Nepritaikyta nei biblioteka, nei policija, nei teismas. Vis dėlto, pasak M. Baltakio, vilties yra – miestas tvarkomas, turėtų būti pašalinti ir trūkumai.

Šiaulietis Jonas Dumša sako, kad bene didžiausia problema šiame mieste – nenuvalytas sniegas. Pasistačius prie prekybos centro automobilį tenka įveikti sniego kalnus.

Rolandas Baranauskas pasidžiaugė, kad nuo 1997 metų, kai jis atsisėdo į ratelius, Alytuje labai daug kas pasikeitė. Jau ir užmiestyje kai kurie objektai yra pritaikomi. Vis drąsiau negalią turintieji važinėja ir viešuoju transportu.


Rengiami dokumentai numatys, kad pritaikymas būtinas

Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Paluckas apgailestavo, kad vis dar nėra savaime suprantama, jog projektuojant įvairius objektus būtina taikyti universalaus dizaino principus. Vis dėlto pokyčių turėtume sulaukti.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Egidijus Skrodenis sako sieksiantis, kad kelionės taptų prieinamos absoliučiai visiems, nepriklausomai nuo keleivių amžiaus ir galimybių. Jau šiemet numatyta tvarkyti kelių infrastruktūrą (pritaikyti stoteles, nuvažiavimus ir pan.). Taip pat baigtas rengti norminis dokumentas, kuriame pateiktos rekomendacijos, kaip pritaikyti kelio elementus, stoteles, kaip įrengti liečiamuosius paviršius žmonėms su specialiaisiais poreikiais ir pan. Šios rekomendacijos bus privalomos ir visi naujai tvarkomi ar įrengiami objektai bus pritaikyti.

Susisiekimo ministerijos Kelių transporto ir aviacijos politikos departamento direktorius Gražvydas Jakubauskas pabrėžė, kad visi ES lėšomis perkami autobusai (tiek tarpmiestinio, tiek tolimojo susisiekimo) privalės būti maksimaliai pritaikyti žmonėms su specialiaisiais poreikiais. Ir judėjimo negalią, ir regėjimo ar klausos sutrikimų turintiesiems (privalomi garsiniai pranešimai priemiestiniame transporte, specialios bėgančios eilutės, Brailio raštas ir pan.). Tas pats galioja ir traukiniams. Pasak G. Jakubausko, tai tik keletas priemonių, kur įtraukiamas universalus projektavimas.

Diskusijos dalyviai svarstė, ko reikėtų, kad judėti specialiųjų poreikių turintiesiems būtų patogiau. Dauguma sutarė, kad pirmiausia turėtų būti sutvarkytos viešosios erdvės, pėsčiųjų perėjos, nuvažiavimai nuo šaligatvių, įrengti vedamieji takai, atnaujintas viešasis transportas. „Visi šie dalykai svarbūs, kad žmonės galėtų keliauti nepertraukiamai – išėję iš namų be trikdžių nuvažiuoti iki viešojo transporto, patogiai įsėsti į jį, po to saugiai įveikti atstumą nuo stotelės iki darbo ar mokyklos“, – svarstė LŽNS projektų koordinatorė Ramunė Šidlauskaitė.

LŽNS projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje apie 60 tūkst. žmonių susiduria su judėjimo sunkumais – tai ir judantieji neįgaliųjų vežimėliais, su vaikštynėmis, patyrę trumpalaikes traumas, prie šios grupės gali būti priskiriamos ir mamos su vežimėliais. Tai labai daug, todėl neturėtų būti kalbama, kad universalaus projektavimo principai svarbūs tik mažai grupelei neįgaliųjų.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt