17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Maratonas „Nugalėk save“ keičia požiūrį į negalią, aplinkos pritaikymą, bendravimą

Maratono „Nugalėk save“ dalyvių nuotaikos ir entuziazmo nesugadino nei dargana, nei nuolat prakiūrantis dangus.

Aplinka visiems
Nustatymai

Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS) jau 13 kartą pakvietė į neįgaliųjų, judančių rankomis varomais vežimėliais su specialiais priedais – varytuvais, maratoną „Nugalėk save“. Pakruojyje išlydėti aktyvūs, iššūkių nesibaiminantys neįgalieji, įveikę beveik 250 kilometrų atstumą, buvo pasitikti Monciškėse, Landšafto terapijos ir rek­reacijos centre. Šis maratonas – ne tik išskirtinė galimybė įvertinti savo jėgas ir valią, bet ir puiki proga pasidomėti, kaip pritaikoma aplinka šalies regionuose, atkreipti vietos bendruomenės dėmesį į negalią turinčių žmonių poreikius.

Neįgaliojo vežimėliu judantys žygeiviai išbandė prie Platelių ežero įrengtą zigzaginį nuolydį.

Norinčiųjų nugalėti save vis daugėja

Į maratoną „Nugalėk save“ šiemet leidosi 12 vežimėliais judančių neįgaliųjų. Tarp jų – ir dvi išbandymų neišsigandusios moterys – LŽNS projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė ir Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė. Maratonininkų būrį papildė ir vadinamasis „bolidas“ – dvivietis kojomis minamas dviratis. Be jo būtų buvę sunku išsiversti didžiulį norą žygyje dalyvauti pareiškusiam, tačiau dėl silpnų rankų prie vežimėlio pritaisyto varytuvo valdyti negalinčiam šilališkiui Mindaugui Bernotui. Antrasis „bolido“ mynikas nuolat keisdavosi, o Mindaugas sėkmingai įveikė visus 250 kilometrų.

Visą kelią maratonininkus lydėjo dviračiais riedėję pagalbininkai, savanoriai. G. Žemaitaitytė pasakoja, kad kelionės metu, ypač važiuojant per miestelius, prie jų prisijungdavo vietiniai žmonės: ir rateliais judantys, tačiau visos distancijos dar nepasirengę įveikti neįgalieji, ir šią iniciatyvą palaikantys negalios neturintieji. „Vienas iš mūsų tikslų buvo parodyti, kad neįgaliojo vežimėliu judantis žmogus gali sveikai ir naudingai leisti laisvalaikį, keliauti, pažinti, – sako G. Žemaitaitytė. – Buvo svarbu, kad mus pamatytų žmonės, pabendrautų ir įsitikintų, jog visi esame vienodi, kad keistųsi požiūris į negalią, į ją turinčius žmones.“

Per Lietuvą (ir ne tik, nes maratonininkai yra keliavę ir po Latviją, Estiją bei Baltarusiją) kiekvienais metais riedantys neįgalieji šiuo žygiu stengiasi sudominti kuo daugiau panašaus likimo bičiulių. Prie jau 13 kartą surengto maratono šiemet pirmą kartą prisijungė tauragiškis Stasys Dadūra ir su dviračiu jį lydėjęs brolis Paulius. Yra ir ištikimų, nė vienos kelionės nepraleidžiančių entuziastų. Vienas iš jų – palengvinto važiavimo rateliais idėjos autorius, varytuvą sukonstravęs pakruojiškis Robertas Ašmanavičius. Visuose iki šiol vykusiuose maratonuose dalyvavo ir joniškietis Gintaras Balčiūnas. Į jubiliejinį, jau 10-ąjį, žygį savęs nugalėti šiemet leidosi pakruojiškiai Sigitas Žvaigždė ir Egidijus Gabriūnas.

Radviliškietis Liudas Barkauskas prisimena pirmą kartą su maratono „Nugalėk save“ žygeiviais susipažinęs prieš 9-erius metus po avarijos besigydydamas Palangos reabilitacijos ligoninėje. Tiesa, Liudas tuomet dar nemanė, kad neįgaliojo vežimėlis taps nuolatiniu jo gyvenimo palydovu. Dar tikėjosi pasveiksiąs, galėsiąs vaikščioti. Vis dėlto teko susitaikyti su likimu. Po poros metų susirado maratono organizatorius ir leidosi į žygį nugalėti savo negalios ir savęs. Ir kitiems dabar drąsiai pataria taip daryti.

Liudas juokauja galėjęs nuvažiuoti dvigubai didesnį atstumą. Nors kartais tekdavo įveikti ir žvyruotus kelius, ir gana aukštokas įkalnes, dažnai žygeivius „gaivino“ lietus, tačiau vakariniai pokalbiai prie liepsnojančio laužo, dienos įspūdžių aptarimas nuovargį lyg ranka nubraukdavęs. Ir miegas palapinėse buvęs ramus ir gilus. Tad rytą vėl visi žvalūs leisdavosi į kelią.

Prie maratono dalyvių prisijungė ir Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojai.

Sektinas Žemaitijos nacionalinio parko pavyzdys

LŽNS projektų koordinatorė, nuolatinė šio maratono organizatorė G. Žemaitaitytė sako, kad kelionė vis per vis kitą Lietuvos regioną – gera proga pasižvalgyti, kaip skirtingose šalies vietose rūpinamasi negalią turinčiais žmonėmis, kaip įvertinami jų poreikiai, skatinamas šių žmonių savarankiškumas, pritaikoma viešoji aplinka. Šiemetinio maratono maršrutas driekėsi pro Radviliškio, Šiaulių, Plungės, Kretingos rajonus. Pradinį kelionės maršrutą šiek tiek pakoregavo netikėtas Žemaitijos nacionalinio parko kvietimas.

Pasak G. Žemaitaitytės, Žemaitijos nacionalinis parkas į iš anksto suplanuotą žygio maršrutą nebuvo įtrauktas. Tačiau jau kuris laikas su neįgaliaisiais bendradarbiaujančio parko direktorius Ramūnas Lydis nepraleido progos pakviesti pro Platelius keliaujančius maratono dalyvius plačiau pasižvalgyti po parko teritoriją, įvertinti, kaip čia pritaikyta aplinka. Ant dviračių sėdę parko darbuotojai neįgaliuosius pasitiko Alsėdžiuose. Visi kartu išbandė dviračių taką, pasak G. Žemaitaitytės, tinkamą keliauti ir neįgaliųjų vežimėliais. Maratono dalyviai po parką galėjo pasižvalgyti ir riedėdami Šeirės pažintiniu taku – jo dalis pritaikyta ir rateliais judantiems žmonėms, šalia įrengtas tualetas. Neįgalieji pabandė nusileisti ir prie Platelių ežero vedančiu zigzagą primenančiu nuolydžiu su iš abiejų pusių įrengtais metaliniais turėklais. Šalia yra takas, tačiau jis grįstas akmenimis, labai nelygus, tad vežimėliu tokiu nepavažiuosi. G. Žemaitaitytė pasidžiaugė, kad įrengiant šį nusileidimą išlaikyti pločio, nuolydžio reikalavimai. Tiesa, su vežimėliu, prie kurio pritvirtintas varytuvas, šiuo vingiuojančiu taku nenusileisi, tačiau tokie keliauninkai – tikrai išskirtiniai parko lankytojai.

Neįgaliųjų nuomonė buvo ypač svarbi Žemaitijos nacionaliniam parkui ruošiantis rekonstruoti Platelių apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria puiki ežero, jo salų panorama. Su jais buvo detaliai aptarti specifiniai universalaus dizaino klausimai. Pasak G. Žemaitaitytės, domėjimasis, kaip apžvalgos aikštelę įrengti patogią visiems parko lankytojams, kokią dangą pakloti, kokius nuolydžius įrengti dar prieš imantis projekto – išties sektinas pavyzdys.

Maratono iššūkių nepabūgo ir dvi merginos: Aušrinė Packevičiūtė (kairėje) ir Ginta Žemaitaitytė.

Blogas pritaikymas neturi likti nepastebėtas

O štai kalvotuose Kuršėnuose (Šiaulių r.) tokio dėmesio universalaus dizaino reikalavimams neįgalieji pasigedo. Susitikę su miesto seniūnu Vytautu Gedmontu ir drauge išbandę prieš kelerius metus įrengtą nusileidimą nuo bažnyčios iki seniūnijos, neįgalieji neslėpė: silpnesnes rankas turintis žmogus juo nepakils, takas turėtų būti nuožulnesnis. Be to, rateliuose sėdintis neįgalusis vienas nuo tako ant šaligatvio užvažiuoti nepajėgs. G. Žemaitaitytės teigimu, neįgaliojo vežimėliu judantis žmogus savarankiškai gali įveikti iki 2 cm aukščio kliūtį. Šiuo atveju tiek viršuje, tiek apačioje šaligatvio ir nusileidimo tako aukščių skirtumas – apie 7–8 cm.

Pasižvalgę po Kuršėnus, maratono dalyviai atkreipė dėmesį, kad prie vieno kito pastato yra įrengti užvažiavimai (nuolydžiai), tačiau dažnai jie per statūs, nesaugūs. Pasak G. Žemaitaitytės, ne tik aplankytuose Kuršėnuose, bet ir kituose regionuose neretai formuojasi netinkamas požiūris į universalų dizainą. Vieni, nesilaikydami visų reikalavimų, įsirengia nuolydį, vėliau jų pavyzdžiu paseka kiti. Ir jeigu niekas nepaprieštarauja, nepareikalauja laikytis statybos techninių reikalavimų, penktas ar penkioliktas nuolydis irgi bus blogai įrengtas. Todėl labai svarbu, kad nevyriausybinių neįgaliųjų asociacijų atstovai aktyviau, principingiau gintų žmonių su negalia interesus. Kartais būsimuosius aplinkos pritaikymo organizatorius gali užtekti tik supažindinti su universalaus dizaino reikalavimais, kartais – pasitelkus rateliais judančius žmones akivaizdžiai parodyti, kokių kliūčių jie nepajėgtų įveikti. G. Žemaitaitytė įsitikinusi, kad bendraujant visada lengviau išspręsti bet kokias kylančias problemas.

Statokas įkalnes žygeiviams įveikti padėdavo pagalbininkai, savanoriai.

Saulėlydis ant Palangos tilto – ar svajonė taps realybe?

Domėjimąsi aplinkos pritaikymu maratono „Nugalėk save“ dalyviai pratęsė ir atvykę į Monciškes. Iš šios neįgaliesiems visapusiškai pritaikytos Lietuvos paraplegikų asociacijos poilsiavietės žygio dalyviai išvyko pasižvalgyti po Palangą. Jiems rūpėjo įsitikinti, ar pastaruoju metu kurorte vykstančios permainos iš tikrųjų atitinka neįgaliųjų poreikius, leidžia jiems pasijusti savarankiškiems. Iš anksto suplanuotas susitikimas su miesto meru Šarūnu Vaitkum, pasak G. Žemaitaitytės, buvo naudingas abiems pusėms.

Daugiausiai dėmesio sulaukė šiemet įrengtas Vanagupės rajoną su pajūriu jungiantis Lino takas. Pasidžiaugę atsiradusia galimybe ne tik neįgaliesiems (šis takas ypač reikalingas Palangos reabilitacijos ligoninėje besigydantiesiems), bet ir kitiems poilsiautojams (mamoms su vežimėliais, senjorams, dviratininkams) patogiai nusileisti prie vandens, rateliais judantieji patarė merui imantis tokių darbų daugiau bendrauti su neįgaliųjų organizacijų atstovais. Jie gali padėti profesionaliai įvertinti esamą situaciją, patarti, kaip pritaikyti infrastruktūrą, kad, tarkim, nutiestu taku visi galėtų naudotis be kliūčių. Nors naujasis takas jau kelis kartus taisytas, tačiau, pasak G. Žemaitaitytės, neišlaikyti nuolydžio reikalavimai kelia rūpesčių. Nepaisant to, kad moters rankos pakankamai stiprios, tačiau savarankiškai pakilti šiuo taku ji neįstengė – pačiam merui teko stumti jos vežimėlį į viršų. Š. Vaitkui tai buvo geriausias įrodymas, koks neįgaliesiems svarbus kiekvienas centimetras. Gal šis maratono dalyvių surengtas eksperimentas padės išsipildyti dar vienai neįgaliųjų svajonei – savarankiškai nusileisti ant Palangos tilto palydėti saulės. O paskui, žinoma, ir be pagalbos vėl atgal pakilti. Meras, pasak G. Žemaitaitytės, pažadėjo, kad kitąmet taip ir bus.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Gintos Žemaitaitytės asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt