23
K, Lap
10 Nauji straipsniai

Pomėgis, tapęs svarbia gyvenimo dalimi

Dekoratyvine drožyba Juozas Švažas susidomėjo Šiaulių darbo rinkos mokymo centre baigęs profesinės reabilitacijos programą.

Integracijos keliu
Nustatymai

Socialiniame tinkle Facebook savąją paskyrą Juozas Švažas dažniausiai atnaujina trumpučiu įrašu: „Mano darbai“. O po šiais žodžiais – koks nors naujas drožinys. Baltumu švytinti ar rusvais rudens tonais nuspalvinta skulptūrėlė, interjero puošmena ar buities detalė. Kartais netgi ne viena. Akmenėje gyvenantis vyriškis noriai dalijasi nauju pomėgiu, į jo gyvenimą atkeliavusiu kartu su negalia. 

Gyvenimo virsmas

Juozo gyvenimas iš esmės pasikeitė 2009-aisiais. Nelaimingo atsitikimo metu vyras susižalojo stuburą. Trys lūžę slanksteliai, nutraukti nervai – tokia jį operavusių Kauno medikų statistika nieko guodžiančio nežadėjo. „Gydytojas pasakė, kad vilčių, jog atsistosiu, per daug nepuoselėčiau“, – prisimena Juozas. Pasak vyriškio, iš pradžių buvo labai sunku, tačiau per pusmetį, metus susigyveno su mintimi, kad turės išmokti kitaip gyventi. Ir mokėsi, bandė. Iš pradžių – kaip pats išmanė, vėliau – kaip kiti pamokė.

Juozas pasakoja, kad naują gyvenimo kryptį jam padėjo atrasti profesinės reabilitacijos programa. Kadangi Akmenėje neįgaliajam, ypač rateliais judančiam, įsidarbinti beveik neįmanoma, tuo labiau grįžti į statybas, kuriose iki traumos dirbo, Darbo birža vyriškiui pasiūlė mokytis naujos specialybės – pasiuntė į profesinę reabilitaciją.

Šiaulių darbo rinkos mokymo centras buvo arčiausiai Akmenės. Jį Juozui ir pasiūlė. Specialybės pasirinkimas ilgai netruko. Juozą traukė medis, todėl apsisprendė daug nesvarstęs – tinkamiausia bus dailiųjų medžio dirbinių drožėjų mokymo programa.

„Ugnies paukštė“ – J. Švažo pasididžiavimas.

Angelo testą išlaikė sėkmingai

Tada Juozas dar nežinojo, kad pasirinkęs šią kryptį, pateks į tikro šio amato meistro rankas. Profesinės reabilitacijos skyriaus medžio drožybos mokytojas Kęstutis Samalionis – tautodailininkas, medžio drožėjas, skulptorius. Daugiau nei 40 metų šiuo darbu besimėgaujantis mokytojas savo aistra drožybai mokėjo užkrėsti visus prie medžio prisiliečiančius žmones.

J. Švažas prisimena, kad tik atvykusio į Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą mokytojas paklausė: kaip piešimo reikalai? Juozas šyptelėjo: nesipykstu. Tuomet K. Samalionis paprašė nupiešti angelą, kurį galėtų išdrožti. Nupiešė. Pirmiausia ant popieriaus lapo, paskui perkėlė ant lentos, vėliau siaurapjūkliu jį „išvadavo“ iš medžio gabalo. „Visai neblogas išėjo“, – prisimena Juozas.

Tokį testą K. Samalionis paprašo atlikti visus savo mokinius. Antrąkart tokią pat užduotį duoda po pusmečio, mokymo programai baigiantis. Kad įsitikintų, ar nenuėjo jo pamokos vėjais, ar ne be reikalo savo žiniomis, patirtimi dalijosi.

Juozas mokytojo nenuvylė. Vyriškis iki šiol prisimena savo kūrinį laisva tema – tarp gėlių žiedų, šakelių įsitaisiusius du paukščius. Tai buvo išties originalus ir įspūdingas pradedančio drožėjo darbas. „Besimokydamas Šiauliuose daug darbų nesukūriau, bet tie, kuriuos išdrožiau, buvo dideli, sudėtingi, gražūs“, – pasakoja Juozas.


Drožybos pradžia – drambliuko skulptūrėlė

J. Švažas juokauja, kad į Šiaulius atvažiavo jau „pasikaustęs“. Draugės sūnus iš mokyklos buvo parsinešęs peiliuką – technologijų mokytojas liepė namuose kažką išdrožti. Kai šis savo darbą baigė, Juozas pasiėmė paprastą malkų pliauską ir taip pat pabandė peiliuku pasidarbuoti. Žemėn vis krintant medžio drožlėms jo rankose pamažu ėmė ryškėti mažo drambliuko skulptūrėlė. „Gana įspūdingai išėjo“, – prisimena vyras.

Po sėkmingos pradžios Juozas vis dažniau į rankas paimdavo pušies, eglės malkų pliauską. Naujas užsiėmimas patiko. Nusipirko įrankius. Tiesa, tuomet nedaug apie drožybą išmanydamas įsigijo ne visai tinkamus, primityvius, su kuriais buvo gana sunku dirbti. Bet drožinėti nesiliovė. Mažesnes skulptūrėles ėmė keisti didesnės, sudėtingesnės.

„Tik mokydamasis Šiauliuose sužinojau ir kokių įrankių reikia, ir koks medis drožybai geriausiai tinka, kaip jį apdirbti, kad skulptūrėlės spalvą įgautų“, – pasakoja J. Švažas. Dabar vyras dirba su profesionaliais įrankiais – įsigijo kokybišką grąžtą, siaurapjūklį, specialių kaltelių. Pasak Juozo, su jais darbas greičiau einasi, mažiau pastangų reikia. Ir spygliuočių medieną į liepą – drožybai tinkamiausią minkštą medį – pakeitė.

Fantazijos padiktuoti drožinių siužetai

Visi akmeniškio darbai – lygut lygutėliai, tarytum ištekinti. Tačiau Juozas tikina, kad viskas – ne kokių nors staklių, o tik jo rankų darbas. Sumanytą skulptūrą, dekoratyvinį pano ar kitą dirbinį jis pradeda nuo piešinio: jo kontūrus ant liepos lentos nusipiešia, grąžtu svarbiausius taškus išgręžia, su siaurapjūkliu formą išsipjauna. O jau tada su kalteliais išskaptuoja nereikalingą medieną, visus linkius padaro, švitriniu popieriumi medį nugludina.

Kai kuriuos savo dirbinių siužetus Juozas pats sugalvoja, kai kuriems įkvėpimo internete pasiieško. Aklai nieko nekopijuoja, visada prideda savo išmonės. Vyro drožiniuose – daug fantastinių vaizdų, romantikos dvelksmo. Nors didžioji pastarųjų metų drožinių dauguma – įvairios dekoratyvinės figūrėlės, J. Švažui patinka ir dideli darbai. Juose daugiau erdvės vaizduotei. Vienas tokių – Akmenės gimnaziją puošęs dekoratyvinis pano „Ugnies paukštė“. Širdžiai miela ir iš medžio išdrožta elnių šeimyna.


Dirbtuvės – namų virtuvė

J. Švažo kūrybinės dirbtuvės – socialinio būsto, kuriame jau trečius metus gyvena, virtuvė. Būstas pritaikytas vyro poreikiams, jame viskas po ranka. O kadangi dirbiniai nedideli, jiems daug vietos nereikia, viskas sutelpa. Medienos atsargų neprisiperka, tad sandėliuoti nereikia. Ir drožia Juozas ne kasdien.

Vyras gyvena vienas, tad visa buitis – ant jo pečių. Ir į parduotuvę reikia nukakti, ir namus susitvarkyti. Šiokį tokį automobilį turi, pats vairuoja. Pažvejoti su juo išvažiuoja. Jeigu kokios pagalbos prireikia – draugai padeda. Žiemą bus nelengva, bet Juozas prie to jau pripratęs. Kai iš namų išriedėti sunkiau, daugiau laiko drožybai atsiranda.

Kol kas J. Švažo drožiniai vos vienoje kitoje parodoje yra pabuvoję. Apie autorinę savo darbų parodą Juozas dar negalvoja. Tačiau skulptūrėlė prie skulptūrėlės, vienas pano prie kito – žiūrėk ir susikaups parodai reikalingi eksponatai. Kai pomėgis tampa svarbia gyvenimo dalimi, ja norisi dalintis.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt