17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

„Rudens saulutėje“ sutvisko neįgaliųjų talentai

Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjunga šalies rankdarbių mėgėjus jau 19 kartą sukvietė į tradicinę parodą-pardavimą „Rudens saulutė“.

Integracijos keliu
Nustatymai

Jau 19 kartą Ukmergės kultūros centro Dailės galerija svetingai savo erdves atvėrė tradicinei neįgaliųjų rankdarbių parodai-pardavimui „Rudens saulutė“. Galerijos sienas ir stendus papuošė daugiau kaip 2400 įvairiomis technikomis sukurtų darbelių, kuriuos padarė 365 autoriai. Parodos organizatorė Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Dalia Unikienė džiaugėsi, kad renginys tapo laukiamu ir žmonėms svarbiu įvykiu, įrodančiu, jog auksarankius iš visos šalies gali suburti ne tik sostinėje vykstančios šventės. Į „Rudens saulutę“ šiemet neįgaliųjų rankdarbiai atkeliavo net iš 22 rajonų. 

Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė (kairėje) Valerija Lopetienė ir floristikos būrelio vadovė Rita Petraškienė.  

„Ir aš atviruką padariau!“

Jonavos rajono neįgaliųjų draugija stengiasi nepraleisti nė vienos „Rudens saulutės“ parodos, kaskart ką nors naujo joje parodyti. Ne vien tik sukurtą originalų rankdarbį, bet ir floristikos būrelio dėka į gyvenimą sugrąžintą žmogų. Būrelio vadovė Rita Petraškienė džiaugiasi pirmą kartą į „Rudens saulutę“ atsivežtos Leonidos Buteikienės gyvenimo pokyčiais. Beveik prieš 8-erius metus insultą patyrusi moteris ilgokai niekur neišėjo iš namų. Vieną kūno pusę sustingdžiusiam paralyžiui įveikti prireikė labai daug pastangų ir laiko. Prieš metus Leonida į floristikos būrelio užsiėmimus atvažiuodavo autobusu, dabar poros kilometrų atstumą pėstute įveikia. „Jai tai didžiulis iššūkis. Tačiau moteris turi tikslą – išeiti iš namų apsupties, kažko išmokti, pabendrauti. Ir rezultatai džiugina“, – būrelio narės sėkme dalijasi R. Petraškienė.

„Jei ne draugija, kurią kolegės parodė, tai namuose tarp keturių sienų „stogas nuvažiuotų“, – atvirauja Leonida. – Pati daryti nieko nemokėjau, tai bandau, bandau, kol kas nors išeina. Kokia motyvacija – ir aš atviruką padariau! Ką nors daryti galiu tik viena ranka. Po insulto daugiausiai dėmesio skyriau judėjimui, kad galėčiau vaikščioti, o ranką užleidau.“

Į savo dekoruotą lagaminą susikrovusi siuvinėtus paveikslėlius, kitus rankdarbius atvežė ir Vida Šakelienė. Draugijos pirmininkė Valerija Lopetienė sako, kad apie moters gabumus siuvinėti sužinojo neseniai, kai ši atnešė parodyti, ką namuose daro. „Paveikslus siuvinėju jau labai seniai. Viskas prasidėjo, kai prieš daug metų gavau tokį paveikslą dovanų. Gal jau kokių 70 metų jam bus, – pomėgio pradžią prisimena moteris. – Labai raminantis užsiėmimas. Adatą į rankas paėmus apie jokius blogus dalykus negalvoji.“

„Rudens saulutėje“ prie V. Šakelienės paveikslėlių buvo prisegta etiketė „Neparduodama“. Moteris sako ne tik šioje parodoje taip daranti. „Viską išdovanoju. Prieš jokias šventes galvos sukti nereikia, ką įdomesnio, originalesnio artimiesiems ar draugams padovanoti.“

O nemažai kitų Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos narių rankdarbių, ko gero, taps po kitus rajonus pasklisiančiomis mielomis šventinėmis dovanėlėmis. Floristikos būrelio vadovė rodė, kaip sumaniai rankdarbiams neįgalieji panaudoja įvairius savo paskirtį jau atlikusius daiktus. Šiek tiek išmonės, šiek tiek dekupažo įgūdžių ir į tuščią kavos dėžutę bus smagu susidėti kokias nors smulkmenas ar paversti ją taupykle, o dekoratyviniu popieriumi kruopščiai apklijuota nereikalinga popierinė dėžutė atstos originalų dovanų maišelį.

Artėjant kalėdiniam laikotarpiui jonaviškių mintyse – jau Advento vainikų kūrimas. Pernai bažnyčioje surengtame Advento vainikų konkurse Neįgaliųjų draugijos kūrinys buvo išrinktas gražiausiu. Gautą šimto eurų prizą panaudojo šių metų pavasarį kelionei į Šiluvą. Pasak R. Pet­raškienės, kai tik iš „Rudens saulutės“ grįš, imsis naujų vainikų. Šiemet laukia net du konkursai – tad vieną vainiką pins bažnyčiai, o kitą – koplyčiai.

Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos rankdarbių būrelio vadovė Nijolė Lapinskienė prie iš siūlų sukurtų paveikslų.

Prikelia antram gyvenimui

Pasvalio rajono neįgaliųjų draugijos rankdarbių būrelio vadovė Nijolė Lapinskienė pavedėja prie saviškių paveikslų. Ir šypsodamasi klausia: „Nagi pasakykit, iš ko jie padaryti?“ Ilgai spėlioti neleidusi moteris paslaptį atskleidžia pati – ogi iš išardytų senų megztinių, kurių kiekvieno spintoje gali rasti. Susigarbanojusius siūlus smulkiai sukarpo, o tada iš tų „trupinių“ dėlioja iš anksto pieštuku pasibraižytą paveiksliuką. „Lankydamiesi Birštone pamatėm, kaip vaikiukai raudonas širdeles tokiu būdu klijavo. Idėją namo parsivežėm, pabandėm. Darbas nesunkus, o rezultatas džiugina“, – pasakoja būrelio vadovė. Po „Rudens saulutės“ ekspoziciją pasižvalgiusi dar pasidžiaugia: „Drugio paveiksliuko nematau. Matyt, kažkam patiko, nupirko.“

Antram gyvenimui prikeltas koks nors nereikalingas daiktas – Pasvalio auksarankėms ne naujiena. N. Lapinskienė pasakoja, kad Pasvalio krašto muziejuje pernai net visą parodą „Antrą kartą gimęs“ Neįgaliųjų draugijos būrelis buvo surengęs. „Iš plastikinių butelių puikiausių žvakidžių pridarėm, iš spalvotų maišelių skrybėlaičių, dėžučių primezgėm. Nė vieno naujo daikto nebuvo, – smagiais prisiminimais dalijasi moteris. – Visi parodos lankytojai mūsų išmone stebėjosi.“

Į „Rudens saulutę“ atvykusios rankdarbių būrelio moterys atidžiai apžiūrinėjo Anykščių rajono Aknystos socialinės globos namų gyventojų darbus. Taip tarp dviejų permatomų plastikinių plėvelių įkomponuotų žolynų, lapelių jos dar nebuvo mačiusios. Moteris labai sudomino tokia technika, grįžusios žadėjo daugiau pasidomėti. N. Lapinskienė gyrė savo būrelio nares: darbščios, sumanios, imlios naujovėms. O kai draugijon susirenka, ne kavutę sriubčioja, o iš tik­rųjų dirba. Draugija auksarankėms nupirko atlasinių juostelių, tad visos po parodą atidžiai žvalgėsi, kaip kitos rankdarbių mėgėjos tokią medžiagą panaudoja, ką iš jos kuria. Ir tikrai ne vieną idėją namo išsivežė.

Parodos eksponatus apžiūri Švenčionėlių auksarankės su vadove Giedra Kaminskiene (dešinėje).

Pusantro tūkstančio papuošalų

Kūrybinio įkvėpimo „Rudens saulutėje“ pasisėmė ir Švenčionių rajono rankdarbių mėgėjos. Tiesa, turint tokią vadovę, kaip Gied­ra Kaminskienė, nei idėjų, nei pamokymų, kaip jas įgyvendinti, tik­rai netrūksta. Giedra prasitaria neseniai suskaičiavusi, kad per 7-erius metus, kai rankdarbiai jos gyvenime „išsikovojo“ sau vietą, yra sukūrusi daugiau kaip 1500 pačių įvairiausių papuošalų. Labiausiai moteris vertina dirbinius iš natūralių akmenėlių, kuriuos dailiai apjuosia sutažo vingiais. Pastaruoju metu jos papuošaluose atsiranda ir vis daugiau akcentų iš veltos vilnos. Giedra pasakoja šiems mieliems rankdarbiams skirianti visą savo laisvą laiką. Netgi užklupusią nemigą prasmingai išnaudoja.

Tačiau papuošalų kūrimas – tik vienas iš G. Kaminskienės pomėgių. Ji dar dainuoja, teatrui vadovauja, scenarijus po darbo rašo. Ir, žinoma, Dienos centro žmonėms su negalia Švenčionėliuose bei rajono Neįgaliųjų draugijos užimtumo būreliams vadovauja. Į vieną 43 moterys renkasi, į kitą – 16. Giedra neslepia dažnai sulaukianti moterų prašymų išmokyti jas pasidaryti tokių puošnių segių, kaip jos sukurtosios. „Sėdam ir kuriam. Tačiau tokių pačių papuošalų niekada nedarom – juk neįdomu daryti tai, kas jau yra padaryta, – pasakoja G. Kaminskienė. – Ir savo priemonių atnešu, pasidalinu.“

„Rudens saulutė“ žavėjo rankdarbių įvairove ir gausa.

Autentiški darbai negali būti pigūs

Ukmergės kultūros centro Dailės galerijoje eksponuoti ne tik paveikslai, papuošalai ar įvairūs suvenyrai. „Rudens saulutėje“ nemažai vietos buvo skirta ir įvairiems tekstilės dirbiniams: siūtiems ir megztiems žaislams, nertoms servetėlėms, siuvinėtiems maišeliams. Vieną galerijos sieną puošė dailiausių raštų skraistės, megztiniai, apsiaustai, šaliai.

Vąšelis ir virbalai – mėgstamiausi ukmergiškės Vladislavos Vančenkovos laisvalaikio palydovai. Nuo vaikystės mezganti moteris sako, kad šis pomėgis – jai didžiausias malonumas ir nusiraminimas. 8 ar 9 metų buvo, kai mama porą kartų parodė, kaip akis užmegzti, virbalais darbuotis. To ir pakako, kad jie prie mergaitės pirštų lipte priliptų. Bet kokį raštą, sudėtingiausią dirbinį numegzti gali. Į „Rudens saulutę“ skraistę atnešė, riešines prie jos priderino. Gaila, kad šįsyk pirkėjų joms neatsirado. Susidomėjusių buvo, bet mokėti tiek, kiek darbas vertas, niekas nepanoro.

Vladislava neslepia – žmonės dabar ieško kuo pigesnių dirbinių. Bet, pasak jos, autentiškas rankų darbo daiktas negali būti labai pigus. Juk ir medžiagos, ir darbas kainuoja. Moteris šypsosi prisiminusi, kaip kažkada jos norėtas įsigyti iš vytelių pintas krepšys jai vis per brangus atrodė. Tada nusprendė, kad pati tokį nusipins. O kai pagaliau šito amato išmoko, suprato – tokius krepšius mugėse neįgalieji visai nebrangiai parduoda...

Parodos organizatorė D. Unikienė pasidžiaugė: šiemetinėje „Rudens saulutėje“ neįgaliųjų dirbinių parduota už 1600 eurų. Taigi ne be reikalo tiek kurta ir dirbta.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt