11
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Organizacija, kuri tiki, kad menas gali išgelbėti pasaulį

Neįgaliųjų nacionaliniame „Spalvų muzikos“ orkestre įvairiuose Lietuvos miestuose muzikuoja visas būrys negalią turinčių jaunuolių.

Integracijos keliu
Nustatymai

Prieš 25 metus savo veik­lą pradėjo Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“. Jos įkūrėja ir vadovė Viktorija Vitaitė džiaugiasi, kad per tą laikotarpį buvo nuveikta tikrai nemažai: daugybė negalią turinčių žmonių muzikavo, piešė, kūrė, dalyvavo „Gubojos“ renginiuose. 

Norime neįgaliuosius matyti visur

Organizacija siekia sudaryti galimybes neįgaliųjų meniniam, estetiniam lavinimui, didesnei jų įtraukčiai į visuomenę. „Gubojos“ organizuojamų būrelių, dienos užimtumo centrų, o taip pat kūrybinių dirbtuvių, festivalių, stovyklų, parodinėje, kitoje veikloje dalyvauja 2–4 tūkst. neįgaliųjų iš įvairių Lietuvos regionų.

V. Vitaitė prisimena, kad organizacijos veikla prasidėjo nuo klubo „Guboja“ vaikų ir jaunimo centruose, dar 1992 metais buvo surengtas festivalis „Vaikystės šypsena“. Draugija nuo 1992 metų yra ir tarptautinės organizacijos „Very special arts“ narė. Pasak „Gubojos“ vadovės, nuo pat įsikūrimo organizacija siekė sudaryti sąlygas pasireikšti neįgaliųjų talentams. „Pradėjome kalbėti apie tai, kad neįgalių žmonių nesimato. Norėjome išvesti juos į visuomenę per meną, per kultūrą. Ši mintis iki šiol svarbi“, – prisimena V. Vitaitė.

Draugijos pasididžiavimas – jau beveik 2 dešimtmečius gyvuojantis nacionalinis Spalvų muzikos orkestras, kasmet vis naujų talentų atranda respublikinis jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkursas-festivalis „Perliukai“, kelis tūkstančius neįgaliųjų ir jų bičiulių į Vilnių kasmet sutraukia šventė „Tau, Vilniau“. Rankdarbius kuriantys, muzikuojantys neįgalieji savo talentus kviečiami parodyti regionuose vykstančiose šventėse „Būkime kartu“, nuo šios organizacijos prasidėjo daugelis kultūrinių iniciatyvų.

„Mums be galo svarbu pažinti vieniems kitus, neskirstyti žmonių į įgalius, neįgalius. Visi mes kažką galime, kažko negalime. Norime matyti neįgaliuosius visur: teatruose, boulinge, parodyti, kad jie niekuo nesiskiria nuo kitų. Nuoširdžiai tikiu, kad kartu mes galime pakeisti pasaulį“, – sako „Gubojos“ vadovė.

Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ jau turi savo vėliavą.

Šventę sukūrė „Gubojos“ ugdytiniai

Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje salėje vos tilpo visi, norintys pasveikinti „Guboją“ veiklos 25-mečio proga.

Pianistė Dainora Laukžemytė, džiazo muzikantas Raigardas Daraganas jau pasirinko muziko kelią, džiugina dainininko Emilio Korickio ir kitų pasiekimai. Visi jie koncertavo ir „Gubojos“ šventiniame renginyje. Ne vieni, o su profesionalais – valstybiniu „Trimito“ orkestru, dikslilendu „Sweetband“, M. K. Čiurlionio mokyklos mokytojais, atlikėju Jurgiu Brūzga ir kitais. Atvyko ir svečių iš Rusijos: kartu su R. Daraganu koncertavo broliai Nikita ir Vladislavas Sokolovai.

„Čia susirinko publika, kuri myli muziką, myli kūrybą, kuri tiki, kad menas gali išgelbėti pasaulį. Tuo tikime ir mes. Ne be reikalo mūsų renginys pavadintas „Už teisę kurti ir būti savimi“. Nebijokime kurti, nebijokime būti savimi. Lietuvai reikalingi jūsų talentai“, – sveikindama šventės dalyvius kalbėjo V. Vitaitė.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pasidžiaugė, kad renginys vyksta būtent Valdovų rūmuose. „Žmonės su negalia, visi pažeidžiamiausi visuomenės žmonės, turi būti centre“, – sakė ministras.

Daraganų šeima džiuagasi sūnaus Raigardo pasiekimais.

Išvedė į platesnius vandenis

„Guboja“ ne vieną jauną muziką išvedė į platesnius muzikinius vandenis, kasmet po vieną jų išvažiuoja į Pietų Korėjoje vykstantį jaunų neįgaliųjų talentų konkursą. Šiemet vyko R. Daraganas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantis džiazą. Jis dėkingas už tokią galimybę „Gubojai“, nes po konkurso užsimezgė nauji muzikiniai projektai su Rusijos muzikantais.

Raigardas nemato. Nors gydytojai mamai pasakė, kad vaikas dar ir negirdės, o gal ir nevaikščios, jau ankstyvoje vaikystėje pasireiškė ypatingi berniuko muzikiniai gebėjimai – tėvų nupirktu instrumentu jis iš klausos sugebėdavo atkurti įvairiausias melodijas, labai gerai mušė ritmą. Paaugęs Raigardas pradėjo lankyti muzikos studiją „Lyra“, vėliau B. Dvariono muzikos mokyklą, įstojo į Muzikos ir teatro akademiją. Mama Aušra džiaugiasi, kad sūnus pirmą kursą baigė vien dešimtukais, tačiau neslepia, kad nėra lengva. Jos teigimu, studijų procesas nėra pritaikytas regos negalią turinčiam žmogui. Brailio raštu užrašyti natas įmanoma, tačiau ne visada. Be to, grodamas juk nevedžiosi pirštais per užrašus, tad tenka viską išmokti atmintinai. Tam reikia kur kas daugiau laiko. Gelbėja vaikino absoliuti muzikinė klausa. Tačiau visa tai nesvarbu. Raigardas muzikuodamas jaučia didžiulį malonumą, ypač jam patinka improvizuoti. A. Daraganienė labai sveikina „Gubojos“ iniciatyvą sudaryti negalią turintiems vaikams galimybes muzikuoti. „Paprastai tokie vaikai niekam nereikalingi“, – apgailestauja moteris.

Neįgaliųjų nacionalinis „Spalvų muzikos“ orkestras grojo su valstybiniu orkestru „Trimitas“.

Neįgaliems vaikams mažai galimybių muzikuoti

„Gubojos“ veiklą pajuto ir didelis būrys žmonių su negalia, jų šeimos narių. Irena Grigie­nė džiaugiasi gražia draugyste su „Guboja“, ypatingai jos Spalvų orkestru, kuris sudaro galimybę dideliam būriui vaikų ir jaunuolių su proto negalia patirti muzikavimo džiaugsmą. I. Grigienė apgailestauja, kad negalią turintys vaikai turi labai mažai galimybių mokytis muzikos. Moteris augina dukrą su Dauno sindromu. Ji pasakoja, kad Saulė Agota labai mėgsta muziką. Kartą bažnyčioje vargonininkė pastebėjo, kad mergaitė žaisdama, kad groja, gerai judina pirštukus ir pasvarstė, kad tikriausiai ji galėtų groti. Mama skambino į daugelį muzikos mokyklų, tačiau išgirdo, kad jos neturi neįgaliųjų grupės. Tik Karoliniškių muzikos mokykloje sulaukė teigiamo atsakymo. Mergaitė groja spalvomis, mokosi lėtai, bet patiria didelį džiaugsmą. Pasak mamos, sekmadienį atsikelia ir vietoj to, kad eitų prie televizoriaus, sėda prie pianino.

Moteris pasakoja, kad kai gimsta vaikas su negalia, viskas apsiverčia. Atrodo, visi nutolsta, tave pamiršta. „Gal ne dėl to, kad nemyli. Dažnai žmonės nežino kaip elgtis, yra pilni visokių baimių. Kartais kokiame vakarėlyje dar kas nors nustemba: „O, ji moka žaisti?“ Žmonės linkę eiti ten, kur linksma, kur džiaugsmas“, – dalijasi patirtimi I. Grigienė. Ji prisimena, kad pradžioje buvo labai sunku – skaudu tokiais momentais, kai, pavyzdžiui, nepriima į darželį. Sudėtinga ir dabar – mergaitė baigia mokyklą, tačiau labai mažas profesijų pasirinkimas. „Norėtųsi, kad negalią turintiems vaikams būtų suteikta daugiau galimybių“, – apgailestauja mama.


Valstybė turėtų labiau palaikyti kultūrinę veiklą

I. Grigienė sveikina „Guboją“, kad patikėjo negalią turinčiais vaikais. O jie iš tiesų gali. Ir labai daug. „Sėdėjau koncerte ir galvojau, kaip džiaugsmingai, nuoširdžiai jaunuoliai su negalia dalyvauja koncerte. Manau, kiekvienas muzikantas būtų laimingas, jei į jų kūrinius taip reaguotų“, – dalijasi įspūdžiais moteris. Dabar visi gali pasidžiaugti pasiekimais.

V. Vitaitės įsitikinimu, neįgaliųjų bendruomenė yra labai kūrybinga. Svarbu, kad valstybė šiek tiek padėtų, kad atsirastų daugiau lėšų kultūrinėms iniciatyvoms remti: juk reikia ir transporto, ir naujų instrumentų, ir drabužių orkestrantams. „Dar yra daug problemų. Jų neįmanoma per vieną dieną išspręsti. Bet Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra straipsnis „Kultūra“, todėl tikiu, kad į tai bus atsižvelgta“, – dalijasi įžvalgomis „Gubojos“ vadovė.

Aurelija BABINSKIENĖ 
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt