11
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

„Ypatingas grožis“ įrodė: neįgalieji gali būti ir fotomodeliais, ir gėrio skleidėjais

Į Seime, Europos informacijos centre, surengtą parodos „Ypatingas grožis“ pristatymą modeliai, fotografai, grožio specialistai susirinko iš visos Lietuvos.

Integracijos keliu
Nustatymai

Pusantrų metų augintas ir puoselėtas socialinis projektas „Ypatingas grožis“ baigėsi. Visuomenei pristatytas jo rezultatas – unikali negalią turinčių žmonių meninių fotografijų paroda. Projektas įtraukė ir suvienijo apie 300 pačių įvairiausių žmonių – 109 modelius, 74 fotografus, 50 grožio stilistų, 6 operatorius, 5 dekoratorius, floristus, 16 savanorių, 6 organizatorius, 4 informacinius partnerius, 11 rėmėjų. Visi jie patikėjo dviejų negalią iš arti pažįstančių moterų – Editos Navickienės ir Vidmantės Raustytės – svajone: labiau už išorinį keri vidinis grožis, tik padėkime jam atsiskleisti, įgalinkime jį. Šiauliuose gimusi projekto idėja greitai pasklido po daugelį šalies miestų, pasiekė net Angliją ir Airiją. 

Asta Džiugelytė ir jos portretas.

Negalia – tik tarp kitko

Projekto „Ypatingas grožis“ koordinatorė V. Raustytė neslepia: ją žeidė aplinkinių nuomonė, kad negalią turintis žmogus negali būti fotomodeliu. Mergina visiems skeptikams įrodė: gali! Ir dar kaip gali! Vidmantė pasiryžo netgi švelniai erotinei fotosesijai. Ne tik jos, bet ir daugybės kitų „Ypatingo grožio“ modelių nuotraukas drąsiai galima eksponuoti didžiausiose parodų salėse. Unikaliose fotografijose – laimingos akys, atviros šypsenos, smalsūs žvilgsniai, emocijų iškrovos. Jose – odė džiaugsmui ir gyvenimui. O negalia, tas trikdantis, bendravimą su kitoniškais žmonėmis vis dar varžantis barjeras, tarytum savaime nutolsta, neblaško žvilgsnio, pasidaro toks nesvarbus, jog atrodo, kad apskritai neegzistuoja.

Tikra projekto pažiba tapęs Jaroslavas Milevskis neįgaliojo vežimėliu juda jau 15 metų. Vaikino gyvenimą pakeitė nesėk­mingas nėrimas į vandenį. Sunki kaklo trauma, aukštas stuburo pažeidimas – ir gyventi teko mokytis iš naujo. Pamokos buvo sunkios, tačiau valios, ryžto ir užsispyrimo vaikinui netrūko. Šiandien Jaroslavas – aktyvus, viskuo besidomintis, ką tik mylimą merginą vedęs jaunas vyras. Ir puikus fotomodelis. Žiūri į fotografo Manto Reimerio darytą jo nuotrauką, stebi Ramūno Snarskio pristatytame dokumentiniame filme užfiksuotas fotosesijos akimirkas ir matai gyvenimu besimėgaujantį žmogų. Ryški tatuiruotė ant veido, madinga šukuosena, užkrečianti šypsena, spalvingas motociklininko šalmas rankose... Tiesa, fone – neįgaliojo vežimėlio ratai...

Jaroslavas juokauja – savo negalios paslėpti negali, tad to jis ir nedaro. Nors žmonės vis rečiau skvarbiais žvilgsniais palydi rateliais judantį vaikiną, visiškai jų neišvengia.

Vaikinas šypsosi: Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vykusioje fotosesijoje tokių žvilgsnių nesulaukė. Jo negalia nieko netrikdė. Ir fotografas, ir vizažistė bei kirpėja su juo elgėsi labai natūraliai ir paprastai. Beveik iš karto užsimezgė bendrumo ryšys. Jaroslavui tai buvo ne pirma fotosesija (prieš kurį laiką studentai, būsimieji fotografai kažką panašaus buvo surengę Nemenčinės neįgaliųjų dienos užimtumo centre), tačiau su tik­rais profesionalais dirbti nebuvo tekę. Vaikiną sužavėjo jų požiūris į kūrybinį procesą, užsidegimas, nuoširdus noras viską ne kuo greičiau, o kuo geriau atlikti.

Jaroslavas Milevskis – puikus fotomodelis.

Dvigubu jauduliu apgaubta paroda

Parodos pristatymo šventėje Viktorija Varfolomejeva nė minutei nesiskyrė su fotoaparatu. Mergina nepailsdama fiksavo įdomesnes renginio akimirkas. Ir tai nenuostabu, juk Viktorija – profesionali fotografė. Tokiam vaidmeniui ji „pasirašė“ ir „Ypatingo grožio“ projekte. Ir, beje, ne tik šiam. Mergina buvo tapusi ir fotomodeliu. Tad parodos atidaryme ji jaudinosi dvigubai: buvo smalsu pamatyti ne tik kokią jos nuotrauką išrinko parodos rengėjai, bet ir kaip atrodo pačios atvaizdas. Abi fotosesijos buvo skirtingos: savo fotomodelį Viktorija fotografavo gamtoje (tarp sakurų, Bernardinų sode), o jos nuotraukos alyvų žiedų apsuptyje buvo padarytos... Tatjanos Nikolajevos fotostudijoje.

Mergina neslepia: abu vaid­menys jai buvo smagūs, abu suteikė įsimintinų emocijų ir naujos patirties, nors nė vienas jų nebuvo naujas. Nuolat fotografuojanti mergina keletą kartų jau yra buvusi fotomodeliu, tačiau pasiryžusi dalyvauti „Ypatingo grožio“ projekte, savo anketoje parašė: „Norisi kažko naujo, naujų įspūdžių... Nuotraukose noriu papasakoti savo istoriją.“

Achondroplazija, mažas ūgis, trumpos galūnės – šiais žodžiais nusakomas tik fizinis Viktorijos apvalkalas. Tiesa, jis neretai kliudo kasdieniam gyvenimui. Mergina šypteli: kartais būna sunku net per aukštesnį šaligat­vio bortelį perkopti. Universalus dizainas – vis dar tik svajonė.

Pasak merginos, negalia tik­rai netrukdo moters norui būti gražiai. Parodoje eksponuotas alyvų žieduose paskendęs merginos portretas tebuvo tik užuomina, tik įžanga į jos istoriją. O tęsinys – visoje šūsnyje kitų fotosesiją menančių nuotraukų. „Kiekvienas esame gražus, talentingas, turim savo privalumų, kuriuos dažnai slepiame. Šis projektas buvo puiki proga atskleisti savo ypatingą grožį“, – sako mergina.

Žvalgydamasi po parodą Viktorija džiūgavo: „Projekte dalyvavo ne vienas draugas. Kai kurių net neatpažinau – taip gražiai nufotografuoti, tiek vizažistų, kirpėjų darbo įdėta! Dar didesnis grožis atsiskleidė.“

Projekto „Ypatingas grožis“ kuratorė Vidmantė Raustytė prisiminė, kaip kilo sumanymas įgalinti grožį.

Nustebino išraiškingas portretas

Iš Rokiškio su mama į paro­dos pristatymą atvykusi Asta Džiugelytė, išvydusi savo nuot­rauką, šiek tiek nustebo. Ir neslėpė – tikėjosi kitko. Tamsia skara apsigobusios merginos portretas neatspindėjo gamtoje, lubinų lauke vykusios fotosesijos. Ten buvo taip skaidru ir šviesu... Asta šypsodamasi pasakojo, kad iš Rokiškio į Šiaulius, kur fotosesija ir vyko, net 10 suknelių nusivežė, kad fotografės Audronės Korsak sumanytą viziją būtų galima įgyvendinti. Kartu susėdusios atsirinko keturias gamtos fonui tinkamiausias. O tokios skaros mergina apskritai neturėjo. Į fotosesijos pabaigą jau šiek tiek pavargusį modelį fotografė savąja apgobė. Ir nufotografavo...

Daugybei žydinčio pavasario atvaizdų, matyt, reikėjo atsvaros. Todėl parodos rengėjai ir pasirinko ne džiugią, spalvingą, o mąslią, giliu žvilgsniu žavinčią Astos nuotrauką. Tačiau ji – ne vienintelis įsimintinos fotosesijos atspindys. Visi modeliai intriguojančias pavasarį, vasarą patirtas emocijas galės atgaivinti kompiuterio ekrane „vartydami“ į kompaktines plokšteles įrašytas kelias dešimtis fotosesijos nuotraukų. Taip projekto organizatoriai atsidėkojo savo modeliams.

Asta neslepia – tokiame įdomiame projekte ji mielai dalyvautų dar ir dar kartą. „Kadangi visada visko noriu ir nieko nebijau, tai „Ypatingame grožyje“ sutikau dalyvauti nedvejodama“, – pasakoja ji. Nors metro ūgio nesiekianti 33 metų coliukė „Facebook“ paskyroje savo nuotraukomis dalytis nemėgsta, tačiau profesionaliai fotosesijai pasiryžo nė nesvarsčiusi. Po 10 nesimatymo metų susirado vizažiste dirbančią mokyk­los draugę. Prašė tik minimaliai ją pagražinti, tačiau ši, sužinojusi, kam Asta ruošiasi, pasistengė iš širdies. Ryškus, tačiau kartu ir subtilus makiažas, ilgos tamsios blakstienos... Ko gero, tai ir paskatino fotografę padaryti tokį išraiškingą Astos portretą.

Kėdainiškiai Agnė Gulbinaitė ir Modestas Tarasevičius tokiame projekte sutiktų dalyvauti dar ne kartą.

Tarp vizijos ir realybės

Kėdainių rajono paraplegikų asociacijos pirmininkės Almos Margevičienės paskatinti į „Ypatingo grožio“ projektą įsitraukė ir 3 šios organizacijos nariai: Agnė Gulbinaitė, Ieva Gaučaitė ir Modestas Tarasevičius. Visi šie jaunuoliai juda rateliais, tačiau tai jiems netrukdo džiaugtis gyvenimu ir kasdien stoti vis prieš kitą iššūkį.

Naujų potyrių „Ypatingo grožio“ fotosesijos metu išgyveno ir Agnė. Nuo vaikystės muzikuoti mėgstanti mergina jau daugiau kaip 5-erius metus dainuoja Paraplegikų asociacijos vokaliniame ansamblyje „Almėja“. Apie dideles scenas svajoti nedrįstančiai merginai fotografas leido pasijusti tūkstantines minias sukviečiančia žvaigžde. Sužinojęs apie Agnės pomėgį, fotografas Žilvinas Menčikovas tuoj sukūrė viziją: įsivaizduojama gerbėjų minia, dūmų užsklanda, mergina su mikrofonu rankoje. Agnė sako išties įsijautusi į šį vaidmenį – fotosesijos metu iš tikrųjų dainavo, pasidavė emocijoms.

Nuo trejų metukų, kai medikai nesėkmingai bandydami pašalinti stubure susiformavusį pūlinį pažeidė nervą, Agnė juda tik neįgaliojo vežimėliu. 26-erių mergina prisitaikė prie tokio gyvenimo ir niekada nenuleidžia galvos. Todėl iššūkį parodyti visuomenei, kad moterys su negalia taip pat gali tapti fotomodeliais, o jų nuotraukos – atskleisti ypatingą, iš vidaus spinduliuojantį grožį, žadinti pozityvias emocijas, Agnė priėmė labai natūraliai. Vis dėlto, neslepia mergina, vidinio jaudulio slenkstį peržengti teko. Bet negalia čia niekuo dėta.

Ž. Menčikovo fotostudijoje nesivaržė, laisvai jautėsi ir Modestas. Dėl įgimtos stuburo išvaržos nuo pat vaikystės be neįgaliojo vežimėlio savo gyvenimo neįsivaizduojantis 26-erių vaikinas pasijuto tikru fotomodeliu. Modestui patiko pozuoti, pasinerti į būseną tarp vizijos ir realybės. Įdomios patirties įgijęs vaikinas drąsina ir kitus dalyvauti tokiuose projektuose.

Viktorija Varfolomejeva – ir fotografė, ir fotomodelis.

Tai, ką darome vienas dėl kito – visada prasminga

J. Milevskį bei dar kelis modelius fotosesijai ruošusioje fotografo Manto Reimerio, vizažistės Liudmilos Samuilovos komandoje dirbo ir kirpėja Diana Veršekienė. Moteris neslepia – dalyvavimas šiame projekte jai taip pat buvo ne tik įdomus, bet ir labai prasmingas. Keliais modeliais besirūpinusi grožio specialistė sako, kad kiekvienas žmogus ją ko nors išmokė: Jaroslavas – įkvėpimo, Janina sudomino eteriniais aliejais, nukreipė, kur galėtų pratęsti savo domėjimąsi joga, Aurelija išmokė nepasiduoti, o prireikus drąsiai prašyti pagalbos.

Grožio salone dirbanti moteris prisipažįsta, kad iki šio projekto neįgaliųjų savo darbe jai nebuvo tekę sutikti. Pažintis su šiais žmonėmis pakeitė Dianos mąstymą. Į savo gyvenimą ji nejučiom pradėjo įsileisti vis daugiau įvairių socialinių projektų. Moteris pasakoja, kad dalyvavimas „Ypatingame grožyje“, nuoširdus bendravimas su negalią turinčiais žmonėmis, jų atvirumas ir užsidegimas viskuo, ką moka ir žino, dalytis su kitais, pažadino norą ir pačiai taip elgtis. „Už gautą gėrį ir aš norėjau atsilyginti gėriu, ką nors duoti kitiems. Tai buvo tarsi savotiškas širdies mokestis“, – atvirauja Diana. Moteris ėmė lankytis vaikų onkologijos skyriuje, rūpintis mažuosius slaugančiomis mamytėmis, negalinčiomis skirti sau laiko. Važiuoja ir į Molėtus, kerpa, šukuoja vaikų globos namų, kuriuose įsikūrusios kelios šeimynos, globotinius. Diana neslepia – apie tokią jos veiklą sužinoję kolegos trauko pečiais. O kai atsiradus dar vienam pavėlavusiam „Ypatingo grožio“ projekto fotomodeliui pasiteiravo, ar kas iš bičiulių vizažistų negalėtų juo pasirūpinti, išgirdo tik atsainų atsakymą: „Neturim laiko...“

Geriems darbams nei laiko, nei dėmesio nereikia gailėti. Neatlygintinai į „Ypatingo grožio“ projektą įsitraukę įvairių sričių specialistai įrodė – tai, ką darome vienas dėl kito, visada prasminga. Ir visada grįžta šimteriopa nauda.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt