19
S, Rugp
9 Nauji straipsniai

Į kelionę visuomeniniu transportu – kaip į mūšį

Be vairuotojo pagalbos į autobusą ar troleibusą norintis patekti neįgalusis dažniausiai neišsiverčia.

Integracijos keliu
Nustatymai

Sostinėje, Pilaitės mikrorajone, gyvenantis Ričardas Dubickas jau trejus metus juda tik neįgaliojo vežimėliu. Jaunystėje vairuotoju dirbęs vyriškis šiandien dėl sveikatos pats automobilio vairuoti negali, todėl yra priverstas naudotis visuomeniniu transportu. Vyras neslepia, kad kiekviena kelionė jam – daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantis iššūkis. Į vieną jų su Ričardu leidosi ir „Bičiulystė“. 

Turi susiplanuoti kiekvieną kelionę

Pilaitė, Tolminkiemio stotelė – čia prasideda Ričardo kelionė. Dažniausias maršrutas – namai–Centro poliklinika, kurioje neįgaliam vyrui neretai tenka lankytis. O ją iš Pilaitės galima pasiekti... trimis autobusais. Užsiregistravęs pas gydytoją ar prireikus atlikti kokius nors tyrimus, Ričardas į šią kelionę išsiruošia prieš 2,5 valandos.

„Lengviausia kelionės pradžia – iš Pilaitės važiuojančiu 4G autobusu, – pasakoja vyriškis. – Šiame mikrorajone gyvena daug neįgaliųjų, todėl vairuotojai pripratę stotelėse matyti rateliais judančius žmones, moka su jais elgtis: privažiuoja arčiau šaligatvio bortelio, nuleidžia autobusą. Dažniausiai to ir užtenka, bet prireikus gali nuleisti ir tiltelį, žinoma, jeigu toks yra jų autobuse.“

Ričardas stengiasi vengti piko valandų – kai apie 30 tūkst. Pilaitės gyventojų pajuda į darbą, darželius ir mokyklas, su vežimėliu geriau nesirodyk – į sausakimšą autobusą tikrai neįsisprausi. Ilgiausią kelionės dalį įveikęs 4G autobusu vyras turi laukti dar dviejų transporto priemonių. Tada ir prasideda įtampa.

Ričardas keliones susiplanuoja dar namuose, pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos“ interneto puslapyje skelbiamą autobusų bei troleibusų tvarkaraštį, kuriame pažymėti žemagrindžių autobusų grafikai. Tačiau, ko gero, dar nė karto neteko patirti, kad suplanuota kelionė būtų sklandi. Vyriškis ne kartą atkreipė dėmesį, kad skiriasi internete ir stotelėse skelbiami grafikai. O ką jau kalbėti apie elektroninį realiu laiku transporto judėjimą fiksuojantį tvarkaraštį. Neretai neįgaliesiems pritaikyto autobuso ženklelis jame apskritai išnyksta. „Tada lauki ir tikiesi, kad tai bus tik švieslentės klaida, kad atvažiuos internete nurodytas žemagrindis. Bet būna visaip...“ – apie prailgstančias keliones pasakojo Ričardas.

R. Dubickas yra pastebėjęs ir dar vieną sunkiai paaiškinamą dalyką – pavyzdžiui, 12, 16 autobusų grafikuose nepažymėtas nė vienas žemagrindis autobusas, nors iš tikrųjų tokie važiuoja. Pats Ričardas neretai į labdaros valgyklą jais nuvyksta. „Nejaugi taip sunku pažymėti?“– kartėlio neslepia vyras.

Elektroninėje švieslentėje žemagrindžiai autobusai pažymėti neįgaliojo ženklu.

Prailgusi kelionė

Pirmajam persėdimui Ričardas dažniausiai renkasi Europos aikštės stotelę. Iš jos važiuos iki Žaliojo tilto. Stotelė viena, o įtampos – per akis. Europos aikštėje sustoja nemažai autobusų, tad natūralu, kad ne kiekvienas vairuotojas, nors ir mato, kad joje laukia rateliais judantis žmogus, privažiuoja kuo arčiau šaligatvio, nors tie, kurių maršrutai pažymėti neįgaliojo ženklu, turėtų tai padaryti.

Ričardas jau įpratęs – autobusui sustojus, užuot spaudęs dažniausiai neveikiantį mygtuką privažiuoja prie priekinių autobuso durų ir prašo vairuotojo nuleisti tiltelį ar bent privažiuoti arčiau. Ne visada iš karto sulaukia adekvačios reakcijos. Taip nutiko ir mūsų eksperimento metu. Skėstelėjęs rankomis vairuotojas neslėpė nepasitenkinimo. Tik įsitikinęs, kad neįgalusis į autobusą neįvažiuos, grįžo pasiimti įrankio, su kuriuos galėtų atkelti užlenkiamą tiltelio dalį. Gerai, kad Ričardas spėjo atbulas pavažiuoti atgal, nes vairuotojo paleistas neprilaikomas tiltelis galėjo kirsti rateliuose sėdinčiam žmogui per kojas. Tai, kad taip į balą „nuleista“ įvaža aptaško, o sausuoju metų laiku paskleidžia dulkių debesį, pasak Ričardo, jau tapę kasdienybe. „Apie jokį orų keliavimą negali būti nė kalbos, – sako vyras. – Bet stengiuosi nekonfliktuoti, juk man svarbiausia – pasiekti savo kelionės tikslą.“

Griežtai suplanuotas grafikas žlunga jau kitoje stotelėje. Nors Ričardas ir perspėjo vairuotoją, kad kitoje stotelėje lips, šis tai pamiršo. Iš pradžių keleivis bandė tai priminti pasinaudodamas autobuso salone įrengtu mygtuku, kuris garsiniu signalu turi pranešti, kad neįgalusis norės išlipti ir jam reikės pagalbos. Tačiau, pasak Ričardo, šie mygtukai neveikia. Geriausiu atveju užsidega vienoks ar kitoks tik salone esantiems keleiviams matomas užrašas. Vairuotojo kabinoje – nei garsinio, nei šviesos signalo nesigirdi ir nesimato. Taigi Ričardas priverstas pasinaudoti savuoju „garsiniu signalu“ – balsu. Kiek pajėgdamas garsiau jis net tris kartus prašo vairuotojo nuleisti tiltelį. Kol šis pagaliau pasirodo salone, paskui vėl sėdęs prie vairo privažiuoja arčiau šaligatvio, taip pat „švelniai“ nuleidžia tiltelį, autobusas, turėjęs Ričardą nugabenti iki poliklinikos, nuvažiuoja. Kitos neįgaliojo ženklu pažymėtos transporto priemonės elektroniniame šioje stotelėje įrengtame tvarkaraštyje artimiausias 15 minučių nėra. Gerai, kad tądien neskubėjome nei pas gydytoją, nei į tolesnę kelionę traukiniu ar tarpmiestiniu autobusu...

Pašalę stotelėje pagaliau sulaukėme žemagrindžio troleibuso. Jo vairuoja buvo paslaugesnė – iš karto pasisiūlė padėti. Deja, tarpas tarp šaligat­vio ir troleibuso grindų buvo per aukštas, o užrūdijusio tiltelio pakelti apskritai nepavyko. Troleibusas nuvažiavo be mūsų. Dar šiek tiek lukterėję ir geru pusvalandžiu nukrypę nuo suplanuoto tvarkaraščio pagaliau pasiekėme Centro polikliniką.

Vairuotojai ne visada privažiuoja prie pat šaligatvio, kad neįgaliajam būtų patogu.

Vienas svarbiausių trukdžių – prasta miesto infrastruktūra

Bandau siūlyti Ričardui paprastesnį būdą patekti pas medikus, tiksliau – pasirinkti kitą maršrutą: iš Pilaitės važiuoti į autobusų stotį ir tik kartą persėdus polikliniką pasiekti iš kitos pusės. Laiko gal ir nesutaupys, bet įtampos bus mažiau. Tačiau vyriškis iš karto atmeta mano siūlymus. Per trejus metus jis gerai išstudijavo visus įmanomus maršrutus. Stotyje 54 maršruto autobusas sustoja prie labai nepatogaus, žemo šaligatvio. Bet čia dar niekis, palyginti su tuo, kaip reikia pasiekti troleibusų stotelę. „Nors pavojinga perėja atnaujinta, bet apie rateliais judančius žmones nepagalvota – pusę jos gali saugiai įveikti, bet kitoje pusėje pasitinka laiptai. Šalia jų esanti stati nuovaža, prie kurios nėra jokio turėklo, nepadės, – sako Ričardas ir vežimėlio ratus suka aplinkiniu keliu. – O 1G ir 53 autobusų stotelė įrengta taip, kad reikia būti vos ne alpinistu, kad ant aukšto šaligatvio užsiropštum“, – karčiai šypteli vyras.

Ričardas pasakoja, kad dėl nepatogaus susisiekimo iš autobusų, geležinkelio stoties ne kartą yra kreipęsis į sostinės savivaldybę. Prašė, kad prie troleibusų stotelės būtų įrengta 1,5 metro ilgio aukštėjanti salelė, nuo kurios būtų galima savarankiškai įvažiuoti į prie jos sustojusią transporto priemonę. Deja, jokių pokyčių nėra.

„Judančiam neįgaliojo vežimėliu išlipti Reformatų stotelėje (šalia jos ir yra mums reikalinga Centro poliklinika) – didžiulis iššūkis, – patirtimi dalijasi R. Dubickas. – Ten visai nėra šaligatvio. Nepadės joks tiltelis. Jis tarsi pakimba ore, neturi stabilios atramos. Tai nesaugu, netgi pavojinga.“

Nors sostinės savivaldybė džiaugiasi atnaujinamomis gat­vėmis, šaligatviais, sankryžomis, panašu, kad vieningos sistemos, kaip tvarkyti miesto infrastruktūrą, nėra. Atskirose sostinės vietose atnaujinamos nedidelės teritorijos viena su kita nesisieja. Kažin ar kas nors pagalvojo, kad šaligatvių aukštis nuo važiuojamosios dalies būtų vienodas ir Antakalnyje, ir Karoliniškėse. Ir toks, kad neprireiktų gaišinti vairuotojų nuleidinėjant tiltelius, o transporto priemonės grindys tiesiog susilygintų su šaligatviu. Ypač tai aktualu dabar, kai savivaldybė nutarė ryžtingai atnaujinti autobusų parką.


Daugiausia problemų – dėl senų autobusų

R. Dubicko skundai gerai žinomi „Vilniaus viešojo transporto“ Keleivių aptarnavimo ir kokybės skyriaus vadovei Linai Juknevičienei. Pasak jos, kylančių problemų priežastis galima suskirstyti į 3 grupes: tinkamai nesutvarkyta miesto infrastruktūra, gerokai senstelėjęs autobusų bei troleibusų parkas ir žmogiškasis faktorius – t. y. vairuotojų požiūris.

L. Juknevičienė priima Ričardo pastabas dėl neveikiančių mygtukų tiek autobuso išorėje, tiek ir salonuose. Kad yra ši problema, patvirtino ir „Vilniaus viešojo transporto“ inicia­tyva surengtas patikrinimas. Po jo Remonto barui buvo nurodyta sutvarkyti šiuos mygtukus, kad juos paspaudus vairuotojas išgirstų garsinį signalą arba autobuso valdymo skydelyje užsidegtų vairuotojo dėmesį atkreipianti lemputė. Taip veikiančią vairuotojo informavimo sistemą kelionės su Ričardu metu aptikome vieninteliame iš 10 tądien mūsų išbandytų autobusų bei troleibusų – 11 maršrutu važinėjančiame pernai Vilniaus savivaldybės įsigytame autobuse.

Tiesa, L. Juknevičienė, kitaip nei R. Dubickas, nemano, kad neveikiantys mygtukai – ženklas, jog transporto priemonė yra techniškai netvarkinga ir negali išvažiuoti į maršrutą. Keleivių aptarnavimo ir kokybės skyriaus vadovės teigimu, kasdien iš reiso grįžusios transporto priemonės patikrinamos, pašalinami aptikti gedimai. Tik­rinami kritiniai mazgai, nuo kurių galėtų priklausyti keleivių saugumas: važiuoklė, stabdžiai, pavaros, posūkių signalai, šildymo-vėdinimo sistemos ir pan. Pasak L. Juknevičienės, autobusus, troleibusus aptarnaujantys techniniai darbuotojai yra perspėti, kad transporto priemonėse esančiose įrankių dėžėse būtinai būtų įrankiai tilteliams pakelti.

Į sostinės gatves išriedančias viešojo transporto priemones vairuoja apie 1,5 tūkst. vairuotojų. Nors kiekvienas į darbą priimamas vairuotojas lanko mokymus, kuriuose supažindinamas ir su neįgaliųjų poreikiais, apie prisiimtus įsipareigojimus jiems kaskart primena brigadininkai. Žinios atnaujinamos ir kas 5-erius metus rengiamuose periodiniuose mokymuose. Tačiau kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis. L. Juknevičienės teigimu, dauguma vairuotojų paslaugūs, keleiviams draugiški. Deja, pasitaiko ir tokių, apie kurių nekultūringą elgesį praneša ne tik R. Dubickas, bet ir kiti keleiviai. L. Juknevičienė džiaugiasi, kad žmonės aktyvūs, pastebėję netinkamą vairuotojo elgesį netyli, o skambina, atsiunčia garso, vaizdo įrašų.

Viena iš priemonių, kuri padėtų objektyviai įvertinti transporto priemonėse kylančias konfliktines situacijas – jose įrengtos vaizdo kameros. Tačiau jos yra tik naujuose autobusuose. Pasak Ričardo, šiuo metu vaizdo kameros veikia ne daugiau kaip 10 proc. autobusų bei troleibusų, visi kiti tokio pobūdžio įrenginiai – tik jų imitacija.

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkės Jelenos Ivančenko nuomone, reikėtų daugiau dėmesio skirti ir keleivių požiūrio kaitai. Tam galėtų padėti garsinė informacija, raginanti būti atidesnius pagalbos reikalingiems keleiviams, ir gerai matomi lipdukai su nurodyta informacija, telefonais, kuriais galima kreiptis pastebėjus nepagarbų, netinkamą vairuotojo elgesį. Juk tik bendromis pastangomis galime sukurti aplinką, kurioje visi jaustumėmės orūs ir saugūs.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt