19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Ambicingiems parolimpiečių tikslams – kliūčių ruožas

Mindaugas Bilius ir Paulius Kalvelis.

Integracijos keliu
Nustatymai

Iki 2020 metų vasarą Japonijoje vyksiančių parolimpinių žaidynių – dar gerų pora metų, tačiau Lietuvos parolimpinis komitetas (LPOK) išsikėlė ambicingą tikslą – į Tokijuje vyksiančias planetos pirmenybes išsiųsti 17 sportininkų. Kad šie siekiai neliktų tik skambiais žodžiais, jau šiandien reikia sutelkti visas jėgas ir imti rimtai ruoštis – vykti į treniruočių stovyklas, dalyvauti varžybose. Deja, pasak LPOK prezidento Mindaugo Biliaus, tam gali sutrukdyti Kūno kultūros ir sporto departamento pradėta reforma. 

Ambicingų tikslų reikia atkakliai siekti

Pasirengimas Tokijuje vyksiančioms parolimpinėms žaidynėms turi prasidėti jau dabar. LPOK sudėliojo tarptautinių varžybų kalendorių, kuriose turėtų dalyvauti ir mūsų neįgalieji sportininkai. Europos sunkiosios atletikos, triatlono, plaukimo, lengvosios atletikos, irklavimo, šaudymo čempionatai, pasaulio golbolo, irklavimo pirmenybės – parolimpinėms žaidynėms besiruošiantiems sportininkams tokia patirtis reikalinga kaip oras. Juolab kad varžybų kalendoriuje – ir naujos sporto šakos, kuriose lietuviai dar nėra startavę.

Rio de Žaneire Lietuvos parolimpinės rinktinės nariai dalyvavo penkiose sporto šakose: lengvosios atletikos, golbolo (aklųjų riedulio), plaukimo, dziudo ir irklavimo. Pasak M. Biliaus, įtraukus dar neatrastus talentus, atstovaujamų sporto šakų skaičių Lietuva gali padidinti iki 8. Jau ir šiandien turime sportininkų, galinčių dalyvauti šaudymo, sunkiosios atletikos, triatlono rungtyse.

Turėtų pagausėti ir parolimpinė rinktinė. „2016 m. Rio de Žaneire Lietuvai atstovavo 13 sportininkų. Sieksime, kad 2020 m. Tokijuje Lietuvai atstovautų 17 sportininkų, – Parolimpinio komiteto ambicijų neslėpė M. Bilius. – Ilgalaikis tikslas – Lietuvos atstovavimas visose 22 parolimpinių žaidynių sporto šakose.“

Beveik metus parolimpiečiams vadovaujančiam M. Biliui ne mažiau svarbi ir visuomenės požiūrio į neįgaliųjų sportą kaita, todėl žadama negailėti pastangų ir didinant parolimpinio judėjimo žinomumą, planuojama sukurti ir „įdarbinti“ parolimpinio judėjimo ženklą ir pan.

LPOK prezidentas iš savo patirties žino – parolimpinis medalis savaime neateina, jo reikia siekti. Taip ir su ambicingais tikslais – jokiu būdu negalima nuleisti rankų. Ypač dabar, kai Kūno kultūros ir sporto įstatymas bei Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vykdoma reforma neįgaliųjų sportą grasina palikti dar didesniame užribyje.

Šaudymas - viena iš populiarių sporto šakų, kurios atstovas galėtų dalyvauti parolimpinėse žaidynėse.

Neįgaliųjų sportas – podukros vietoje?

M. Biliaus teigimu, LPOK planus sujaukė KKSD sprendimas nuo šių metų sausio reorganizuoti Lietuvos olimpinį sporto centrą ir atleisti visus medikus. Neįgaliems sportininkams ypač svarbi profesionali gydytojų priežiūra, kineziterapeutų paslaugos. „KKSD vadovas Edis Urbanavičius tiesiai šviesiai pasakė, kad medikai yra mūsų pačių problema“, – apmaudo neslėpė M. Bilius. Pasak jo, medikų paslaugos – brangios, tad neaišku ar neįgalieji turės joms pinigų.

Į neviltį varo ir vos 30 proc. Parolimpinio komiteto poreikių tenkinantis KKSD skirtas finansavimas. M. Bilius pasakojo 2–3 mėnesius domėjęsis, kaip reformos metu skirstomas finansavimas. Jis sako supratęs, kad tai daroma nesivadovaujant jokiais kriterijais – jų apskritai nėra. LPOK prezidento nuomone, KKSD vadovas E. Urbonavičius lėšas skirsto savo nuožiūra. Esą tokia nusistovėjusi tvarka – finansavimas skirstomas proporcingai.

KKSD neįgaliųjų sportui iš 2018 m. valstybės biudžeto skyrė 516 037 Eur: 93 484 Eur – Lietuvos aklųjų sporto federacijai, 90 292 Eur – Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijai, 74 282 Eur – Lietuvos parolimpiniam komitetui ir 257 979 Eur – Lietuvos kurčiųjų sporto komitetui. M. Bilius stebisi, kad jau bene 10 metų neįgaliųjų sporto dotacijos išlieka beveik to paties lygio, nors kitų sričių (kultūros, medicinos ir kt.) finansavimas didėja. LPOK prezidento nuomone, reikėtų apibrėžti, kad iš bendro sporto biudžeto neįgaliesiems būtų skiriama, pavyzdžiui, 9 proc. lėšų. Tuomet didėjant bendram sporto biudžetui augtų ir neįgaliesiems skiriama dalis. Beje, toks kriterijus būtų visiškai logiškas – juk 9,3 proc. visuomenės narių turi negalią.


Lygūs ir lygesni?

LPOK prezidentas įsitikinęs: vis esame lygūs. Ir visos negalios turėtų būti vienodos. Tačiau parolimpinio ir kurčiųjų sporto finansavimo disproporcijos tai paneigia. Pasak jo, parolimpiniame judėjime, kurį sudaro aklieji ir fizinę negalią turintieji, sportuoja 3 tūkst. sportininkų, o kurčiųjų – vos 600. Tačiau abiem judėjimams KKSD šiemet skyrė beveik tokį patį finansavimą. M. Bilius teigia nesuprantąs, kodėl vienas kurtysis yra vertas penkių aklųjų ar fizinę negalią turinčių sportininkų.

Iš KKSD vadovo išgirstą atsakymą, kad pinigai skiriami dėl aukšto meistriškumo ir jo masiškumo („Jūs parvežėt 3 medalius, o kurtieji – 13“), M. Bilius atremia kitu argumentu. Jis primena, kad parolimpinėse žaidynėse dalyvavo 160 valstybių, apie 4 500 sportininkų. Norint į jas patekti reikia įvykdyti normatyvus, šalims skiriamos kvotos (nėra taip, kad įvykdęs normatyvą sportininkas užsitikrina vietą parolimpiadoje). Kurčiųjų žaidynių statistika kiek kitokia: jose dalyvavo 97 šalys, varžėsi apie 3 000 sportininkų. Ir kvotų čia nėra – pakanka įvykdyti nustatytus normatyvus.

„Mes ir vėl susiduriame su įsisenėjusiu skauduliu, kai vieni yra lygesni už kitus“, – sako M. Bilius.


Ugnis gęsta ir sportininkų „kalvėje“?

LPOK generalinis sekretorius Paulius Kalvelis neslepia pastebimos tendencijos – šalies parolimpinė rinktinė kasmet sensta ir atsinaujina tik vienu kitu sportininku. Todėl pirmiausia reikėtų susirūpinti apa­tine grandimi – sporto mokyklomis, sporto klubais. Deja, jų finansavimas šiemet sumažėjo. Neįgaliems vaikams ir jaunuoliams patekti į sporto mokyklas beveik nėra jokių galimybių. Jeigu didesniuose miestuose dar galima bandyti surinkti neįgaliųjų sporto grupę, su kuria dirbtų treneris, mažesniuose tai praktiškai neįmanoma. Be to, treneriai taip pat nenori dirbti veltui.

P. Kalvelio teigimu, LPOK ne kartą KKSD bandė siūlyti sprendimą – sudaryti mišrias sportininkų grupes. Pasak jo, jeigu treniruojasi 10 lengva­atlečių, kodėl tarp šių sportininkų negalėtų būti ir 1–2 neįgalieji? „Tai būtų reikšmingas žingsnis į priekį, kuris ateityje duotų milžiniškų dividendų, – įsitikinęs LPOK generalinis sekretorius. – Tai būtų postūmis ne tik sporte, bet ir integracijoje apskritai.“ Deja, jokio atsakymo į šį pasiūlymą nesulakta iki šiol.

Nors pasak P. Kalvelio, LPOK misija – rūpintis tik aukšto meistriškumo sportu, šiandien tokios prabangos Parolimpinis komitetas sau leisti negali, nes mato, kas vyksta žemesnėse grandyse. Ir šią padėtį reikia taisyti. Todėl LPOK inicijavo paramos programas. „Nuo sausio 1 d. paleistos 2 programos: parama sporto klubams ir pradedantiesiems sportininkams. Metų pabaigoje išsiaiškinsim (pagal patvirtintus kriterijus) 10 pajėgiausių sporto klubų ir skirsime jiems pinigines premijas. Jos turėtų sudaryti apie 25–30 proc. jų gauto valstybės finansavimo“, – daugiau detalių atskleidžia M. Bilius. „Į kitoje programoje numatytas lėšas galės pretenduoti bet kuris paraišką pateikęs sportininkas ar klubas, – sako P. Kalvelis. – LPOK Vykdomasis komitetas apsvarstys ir skirs finansavimą. Gal vieniems reikės lėšų inventoriui, kitiems kelionėms į varžybas. Turim sustiprinti apatinę grandį.“


Sportas gali sugrąžinti į gyvenimą

M. Bilius įsitikinęs – daugeliui traumas patyrusių ar dėl kitų priežasčių neįgaliais tapusių žmonių sportas gali būti pirmuoju grįžimo į normalų gyvenimą laipteliu. Jis prisimena, kaip po tragiškos avarijos, kurioje patyrė net 27 kaulų lūžius, gydėsi reabilitacijoje. 10 vyrų grupėje, su kuriais susėsdavo apie gyvenimą pasišnekėti, tik jis vienas po patirtos traumos nesvarstė galimybės pasitraukti iš gyvenimo. Kai viskas apvirsta aukštyn kojomis, labai nelengva atgauti pusiausvyrą. O sportas gali padėti.

Ir iki traumos sportavęs Mindaugas neslepia apie neįgaliųjų sportą nieko nežinojęs. O paragintas į jį įsitraukti, manęs, kad tai tik neįgaliųjų vežimėliuose sėdinčių žmonių užsiėmimas. Tačiau daugiau apie jį sužinojęs ne tik grįžo į visavertį gyvenimą, bet netgi tapo parolimpiniu čempionu.

Pasak M. Biliaus, įkvėpė ir aktyviai sportuojančių neįgaliųjų pavyzdys. „Jie buvo labai stiprūs, pamatė pasaulio, turi tikslų, sportuoja, – vardijo Mindaugas. – Norim, kad atsirastų kuo daugiau tokių žmonių. Gal tada atjaunės ir parolimpinė rinktinė. Darysim viską, kad taip būtų.“

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt