19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Kas pasirūpins neįgaliais senoliais?

Senėjančios visuomenės pasekmės – pastaruoju metu gerokai padaugėjo pagalbos besikreipiančių žmonių.

Integracijos keliu
Nustatymai

Neįgalūs, artimųjų neturintys, garbaus amžiaus sulaukę žmonės dažnai pasijunta vieniši, niekam nereikalingi. Kitų žmonių dėmesys, pagalba jiems tampa kone vieninteliu būdu išgyventi. O jį praradę dažnai nežino kur kreiptis, kur ieškoti pagalbos. Tokioje padėtyje atsidūrė keletas Kaune gyvenančių Raudonojo Kryžiaus draugijos slaugytojos lankytų, prižiūrėtų neįgaliųjų. 

„Ką dabar reikės daryti?“

Kaunietė Jonė Butkutė – vieniša, judanti tik neįgaliojo vežimėliu moteris. Vaikystėje persirgto poliomelito pasekmės ją lydi visą gyvenimą. Be kitų žmonių pagalbos išsiversti negalinti moteris guodžiasi: turėjo nuoširdžią, atjaučiančią, padedančią pagalbininkę iš Raudonojo Kryžiaus draugijos. Jai ne tik galėjo patikėti savo mintis, bet ir pasikliaudavo visose gyvenimo situacijose. Moterys bendravo trejus metus. O štai prieš Naujuosius į ligoninę dėl mažakraujystės paguldyta ir sausio pradžioje namo grįžusi Jonė sužinojo – jos pagalbininkė daugiau savo globotų senelių nebelankys. Moteris neslepia – net kraujospūdis nuo tokios žinios pakilo. „Ką dabar reikės daryti?“ – nerimauja J. Butkutė.

Moteris pasakoja, kad ją lanko socialinė darbuotoja iš Socia­linių paslaugų centro – ateina vienai valandai ketvirtadieniais. Išplauna grindis, nuvalo dulkes. Raudonojo kryžiaus draugijos slaugytojos Onutės Landsbergienės atliekamų darbų sąrašas gerokai ilgesnis. Pasak Jonės, ji ne tik maisto ar vaistų nuperka, bet ir padeda susitvarkyti visus higienos reikalus (išmaudo, nagus nukarpo ir pan.), prireikus kraujospūdį pamatuoja, vaistus suleidžia, į Šilainių polikliniką vežimėliu nuveža, su medikais susitarti padeda.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad su Onute gali atvirai pasikalbėti. Neįgali moteris prisipažįsta – jai labai sunku ištverti vienatvę. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Kauno senamiestyje. Su nostalgija Jonė prisimena tuos laikus. „Tame name vieni kitus gerai pažinojome, ne vienai kaimynei vaikus auginti padėjau – buvome kaip viena šeima. Gyvenome antrame aukšte. Kol vyras buvo gyvas, jo padedama šiaip taip parsigaudavau į namus. Prieš ketverius metus jam mirus, turėjau šiuos namus parduoti ir ieškoti buto pirmame aukšte, kad būtų galima jį pritaikyti. Taip ir atsidūriau Šilainiuose. Prieš 3 metus man įrengė keltuvą į balkoną, sutvarkė dušą, tualetą, paplatino koridorių, – pasakoja moteris. – Bet padedančių kaimynų čia nėra – jie arba senyvo amžiaus, kuriems ir patiems pagalbos reikia, arba butus numojantis jaunimas, jam mes nerūpim. Užtat Onutė ir buvo mano didžiausia pagalbininkė.“

Neįgalūs, artimųjų neturintys, garbaus amžiaus sulaukę žmonės dažnai pasijunta vieniši, niekam nereikalingi.

„Širdis neleidžia atsakyti“

Panašiai jaučiasi ir dar šeši O. Landsbergienės prižiūrėti senoliai. Apie pasikeitusią padėtį slaugytoja pranešė seneliais besirūpinantiems šeimos gydytojams. Nors visa medicininė pagalba dabar perėjo jų žinion, Onutė neslepia – beveik kasdien sulaukia savo globotinių skambučių, pagalbos prašymų. „Širdis neleidžia atsisakyti, – atsidūsta ji. – Rengiuosi ir einu.“

Prieš kelias dienas ji ir vėl pravėrė savo lankytos Ados Liadienės namų duris. „Po kojos operacijos iš ligoninės parsivežtą mamą dukra slaugyti atskrido net iš Amerikos. Laukia dar viena operacija, – pasakoja Onutė. – Nežinia, kiek ji galės čia būti ir rūpintis, o juk tokiai ligonei reikia išmanančio žmogaus pagalbos.“

Be Onutės neišsiverčia ir kita jos prižiūrėta močiutė, kuriai būtinos kateterizavimo paslaugos. Kol kas niekas nelanko ir jos prižiūrėtos psichikos negalią turinčios moters, poros onkologinių ligonių, išsėtine skleroze sergančios močiutės.

O. Landsbergienė Kauno Raudonajame Kryžiuje dirbo 13 metų. Pasak moters, kai čia įsidarbino, Kaune senelius prižiūrėjo 8 slaugytojos. Pastaruosius metus 8 pagalbos reikalingus žmones (6 iš jų nustatytas nuolatinės slaugos poreikis) ji lankė viena. 5-erius metus profesionalios, šios veiklos licenciją turinčios slaugytojos darbo krūvis tebuvo vos 0,5 etato, už kurį gaudavo 176 eurų atlygį. Moteris sako, kad rūpindamasi vienišais, neįgaliais seneliais į laik­rodį tikrai nedirsčiojo ir greta medicininių paslaugų atlikdavo ir socialiniams darbuotojams priskiriamus darbus.

J. Butkutė džiaugėsi: Onutė ir į bažnyčią ją su vežimėliu nuveždavo, ir visokių gamtinių medžiagų parūpindavo, iš kurių ji, rankdarbių mėgėja, įvairių darbelių pridarydavo. Juos Onutei įduodavo, kad kitus savo lankomus ligonius pradžiugintų.


Seneliais rūpinasi ne vien Raudonasis Kryžius

Raudonojo Kryžiaus draugijos Socialinės paramos ir slaugos vyriausioji administratorė Zita Juškienė patvirtina – iš tiesų darbo sutartis su slaugytoja O. Landsbergiene yra nutraukta. Priežasčių keletas, tačiau pati svarbiausia – nevyriausybinė organizacija neturi finansinių išteklių, todėl privalo peržiūrėti savo veiklas, į jas įtraukti kuo daugiau savanorių.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos interneto svetainėje rašoma, kad ši organizacija jau beveik 100 metų rūpinasi ligotais ir vienišais žmonėmis. „Kova su vienatve ir pagalba negalintiems savimi pasirūpinti – strateginė mūsų veiklos kryptis“, – teigiama draugijos prisistatyme. Čia pat galima rasti ir trumpą 2016 metų šios veiklos ataskaitą: prižiūrėtas ir namuose slaugytas 641 senelis, jie aplankyti 20 160 kartų, dirbo 20 profesionalių slaugytojų, veikla buvo vykdoma 17 Lietuvos miestų.

Z. Juškienė neslepia – deja, šiandien šie skaičiai jau kitokie. Daug pasako vien faktas, kad dabar seneliai lankomi jau nebe 17, o tik 11 miestų. Savaime suprantama, į mažesnę pusę pasikeitė ir kiti skaičiai.

Pasak Z. Juškienės, neįgalių senukų priežiūra ir slauga – ne vienos Raudonojo Kryžiaus draugijos rūpestis. Tai ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, prie kurių šie žmonės prisirašę, šeimos gydytojų, slaugytojų pareiga. Pernai sveikatos apsaugos ministro įsakymu poliklinikoms, medicinos cent­rams, šeimos gydytojo kabinetams už kiekvieną prie įstaigos prisirašiusį gyventoją, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ligonių kasos pradėjo mokėti papildomus 15 eurų.


Savivaldybė ieško būdų, kaip patenkinti paslaugų poreikį

Vis dėlto pagrindinis rūpestis tenka savivaldybėms, jų socialinių paslaugų centrams. Socialiniai darbuotojai turi lankyti, prižiūrėti ligotus, vienišus žmones, teikti jiems reikalingas paslaugas. Nevyriausybinės organizacijos gali būti jų pagalbininkai, padėjėjai, jeigu gauna lėšų šioms paslaugoms atlikti.

Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėjos Jolantos Baltaduonytės teigimu, senėjančios visuomenės pasekmės išties juntamos – pastaruoju metu gerokai padaugėjo pagalbos besikreipiančių žmonių. Socialinių paslaugų centro darbuotojos dabar lanko daugiau kaip 400 senyvų, neįgalių, priežiūros bei slaugos reikalingų žmonių. Dar apie 200 šių paslaugų laukia eilėje.

Pasak J. Baltaduonytės, matydama, kad savo jėgomis neišsivers, savivaldybė ruošiasi skelbti viešąjį pirkimą ir taip padidinti šių paslaugų bei jas teikiančių žmonių skaičių.

Socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų bendruomenės skyriaus vyriausioji socialinė darbuotoja Olga Bakanova ragina be pagalbos likusius Raudonojo Kryžiaus draugijos slaugytojos prižiūrėtus senelius kreiptis į savo gyvenamosios vietos seniūnijas. Jų socialiniai darbuotojai apsilankys neįgaliųjų namuose, išsiaiškins, kokios pagalbos jiems reikia, padės parašyti prašymus, sutvarkyti dokumentus. O jau tada Socialinių paslaugų skyrius svarstys, kaip padėti žmogui.

Pasak J. Baltaduonytės, kiek­vienas atvejis – individualus. Net tuomet, kai žmogui nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, vieniems iš tikrųjų reikia rimtos specialistų pagalbos, kurią gali suteikti integralios pagalbos į namus komanda, kitiems užtenka paprastesnių paslaugų.

Tiesa, yra esminis skirtumas tarp Raudonojo Kryžiaus draugijos slaugytojos ir savivaldybės socialinių darbuotojų teikiamų paslaugų – už pirmosios priežiūrą ir pagalbą neįgaliesiems mokėti nereikėjo, o už antrąsias – reikės. Mokesčio dydis priklauso nuo žmogaus gaunamų pajamų.

J. Baltaduonytė pabrėžia, jog savivaldybė suinteresuota, kad žmogus galėtų kuo ilgiau gyventi jam artimoje aplinkoje, todėl stengiasi suteikti visapusišką pagalbą. Svarbu, kad kiekvienas jos reikalingas neįgalusis apie tai žinotų, išdrįstų kreiptis.

Aldona MILIEŠKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt