23
Š, Birž
10 Nauji straipsniai

Ginant neįgaliųjų teises – naujas proveržis

Pokalbiai su Seimo nariu Justu Džiugeliu dažniausiai sukasi apie neįgaliųjų gyvenimo pokyčius.

Integracijos keliu
Nustatymai

Neįgaliųjų bendruomenę apskriejo žinia apie steigiamą naują asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“. Jos sumanytojai žada burti ir vienyti žmones su negalia kovai už savo teises. Apie tai, kaip šių tikslų ketinama siekti, kalbamės su viena iš naujosios asociacijos iniciatorių alytiške Kristina Dūdonyte. 

Neįgaliųjų interesams atstovauja, jų teises gina kelios dešimtys įvairių asociacijų. Kodėl prireikė dar vienos?

Taip, asociacijų, organizacijų, atrodo, yra. Ir daug. Tačiau žmonių su negalia problemos nesprendžiamos, patikslinsiu – trūksta dėmesio žmonių su negalia teisių įgyvendinimui. Trūksta žmogiškųjų išteklių. Taip teigė ir Lietuvos neįgaliųjų forumo atstovės, su kuriomis buvome susitikę Vilniuje. Sutarėme, kad neišspręstų problemų išties daug. Todėl mūsų asociacijos tikslas – susikaupusias problemas spręsti remiantis geraisiais užsienio valstybių pavyzdžiais, kalbantis su visomis suinteresuotomis šalimis. Tik diskutuojant ir atrandami sprendimai. Tiesa, juos po to reikia įgyvendinti.


Kas sudaro naujosios asociacijos branduolį?

Tai aktyvūs, po visą Lietuvą pasklidę žmonės: Rokas Jarašius (Druskininkai), Mindaugas Kraulaidis (Vilnius), Jaroslavas Milevskij (Vilniaus rajonas), Ričardas Dubickas (Vilnius), Mantas Panavas (Vilnius), Eiskantė Ramelytė (Vilnius), Martynas Vitkus (Kaunas), Andrius Kazokas (Šakiai), Germanas Čepas (Klaipėda), Ieva Šeršniovienė (Vilnius), Ieva Zaveckytė (Vilnius).


Kokiose srityse, Jūsų nuomone, pirmiausia būtini pokyčiai?

Pokyčių reikia visur, kadangi procesai vyksta labai lėtai. Pradedant nuo izoliacijos, seg­regacijos naikinimo darbo rinkoje, švietimo, sveikatos sistemoje. Reikia daugiau dėmesio skirti universaliam dizainui – jį plačiau, su visais principais, reikalavimais reglamentuoti Lietuvos įstatymų bazėje. Kad tai taptų įprastu dalyku ir visiems aplinka būtų daug patogesnė, prieinamesnė.

Kodėl mes gatvėje nematome neįgaliųjų? Ogi todėl, kad labai trūksta paslaugų bendruomenėje: asmeninio asistento/laikinojo atokvėpio! Švietimo sistemoje vis kalbama apie inkliuzinį švietimą, bet kur jis? Kol kas pokyčių nematyti arba jie neviešinami. Tas pats ir su profesine reabilitacija. Gerai, kad ji yra, o kas po to?

Kristina Dūdonytė dažnai dalijasi Švedijoje įgytomis žiniomis apie neįgaliesiems būtinas asmeninio asistento paslaugas. 

Esate gerai įsigilinusi į asmeninio asistento paslaugos problematiką. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra sukūrusi tarpinstitucinę darbo grupę, kuri jau parengė projekto, numatančio, kaip organizuoti asmeninio asistento paslaugas neįgaliesiems, gaires. Jų kūrime dalyvavo ir neįgalieji. Šios gairės Jūsų netenkina? Laukiate spartesnio proveržio?

Gairės tenkina. Pati esu darbo grupės narė, pristačiau Švedijos patirtį, teikiau įvairius pasiūlymus. Tačiau nerimą kelia tai, kad bandomieji projektai truks trejus metus. Suprantama, jų reikia, reikia paslaugą įvertinti, bet ar negalima sutrumpinti tam skirto laiko? Juk žmonės su negalia nori savarankiškai gyventi dabar, o ne po trejų metų. Per tiek metų pasikeis valdžia ir tai, kas padaryta dabar, gali pavirsti į nieką, kadangi naujai valdžiai vėl iš naujo reiks aiškinti, kas tas asistentas, kodėl jo reikia, ir pan. Tuomet ir toliau mes žmonių su negalia gatvėje nematysime, kaip nematome dabar.


Socialinės paslaugos, pagalba neįgaliajam – tik dalis savarankiško gyvenimo. Mūsų šalies atstovas Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete prof. Jonas Ruškus ne kartą yra pabrėžęs, kad neįgaliu žmogų daro nepritaikyta aplinka. Tiek fizinė, tiek informacinė. Kaip situaciją šioje srityje vertina naujosios asociacijos iniciatoriai?

Žinoma, neigiamai, nes nauji projektai kažkodėl kuriami neatsižvelgiant į žmonių su negalia interesus, o gal jie net nepatenka į sprendimų priėmimo procesą. Niekas už nieką nebaudžiamas. Sunku įtikinti žmones, kad universalaus dizaino principai yra vertingi visiems. Jeigu kas ir daroma, nepadaroma iki galo.


Bene trejus metus netyla diskusijos apie didžiųjų socialinės globos įstaigų pertvarką. Jau žengti pirmieji deinstitucio­nalizacijos žingsniai: steigiami savarankiško, grupinio gyvenimo namai ir pan. Manote, kad jie nepateisina neįgaliųjų lūkesčių?

Šie mažesni „getai“ neapibrėžia savarankiško gyvenimo teisės. Be to, šis rūšiavimas taip pat atrodo kaip diskriminacija. Jeigu esi „geresnis“, keliausi į apsaugotą būstą ar savarankiško gyvenimo namus, o jei „blogesnis“ – į grupinio gyvenimo namus arba liksi toje pačioje institucijoje. Suprantama, kad mąstoma apie žmogaus su negalia poreikius ir jų geriausią patenkinimą, bet neįgaliajam tereikia pagalbos, kuri vienam gali būti didesnė, o kitam – mažesnė. Beje, ta pagalba turi būti teikiama ugdant savarankiškumą, o savarankiško gyvenimo priemonė yra asmeninis asistentas! Jei yra teisė rinktis, tebūnie mažas namas ar butas ir reikiama pagalba bendruomenėje, bet nekurkime ir vėl mažų institucijų, kur viename kambaryje gali gyventi 2/3/4 žmonės. Kur čia teisė turėti savo aplinką, savus daiktus, savas veiklas? Tik­rai to nematau!


Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama neįgaliųjų į(si)darbinimo pertvarkai. Seimo Neįgaliųjų teisių komisija Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai yra pateikusi šios pertvarkos gaires. Ministras L. Kukuraitis yra sakęs, kad Seimo pavasario sesijoje bus pateiktas visas neįgaliųjų užimtumo pertvarkos įstatymų paketas. Gal reikėtų jo sulaukti?

Daug prikuriama įstatymų, bet jie dažnai neveikia. O kam laukti? Kol yra laikas, reikia apie tai diskutuoti, nes laukti gali tekti ir labai ilgai.

Neįgaliųjų teisės įvairiose gyvenimo srityse aptartos ir susitikus su Seimo nariais. 

Sutikite, kad vien problemų įvardijimas padėties nekeičia. Kaip ketinate siekti, kad tos problemos būtų sprendžiamos?

Mūsų komanda pritaria, kad trūksta diskusijų sprendimų priėmimo procesuose. Iškyla problema – nereikia laukti, reikia sėsti ir diskutuoti su visomis suinteresuotomis pusėmis, remiantis kitų šalių gerąja praktika atrasti visus įmanomus sprendimo būdus ir juos pritaikyti sprendžiamai problemai. Tuo principu mes ir dirbsime – kad problemos būtų sprendžiamos. Šią praktiką jau išbandėme nuvykę į Seimą ir susitikę su Seimo nariais Justu Džiugeliu, Dovile Šakaliene ir Vilniaus mero pavaduotoju Gintautu Palucku. Išdėstėme, ko gero, beveik visas čia jau paminėtas problemas, ieškojome būdų, kaip jas spręsti, bei sutarėme dėl kiek­vieno klausimo bendradarbiauti ateityje. Tik aktyvūs piliečiai gali keisti situaciją, paskatinti pokyčius!

Kviečiame prisijungti ir jus. Vasario 25 d. 12 val. judėjimo už žmonių su negalia teises aktyvistai rinksis Druskininkuose, Liepų g., 2a-150 ir steigs asocia­ciją „Savarankiškas gyvenimas“. Atvykite į steigiamąjį susirinkimą!

Kalbėjosi
Aldona MILIEŠKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt