11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

„Mažoji guboja“ – vieta, kur išmokstama būti savimi

„Mažoji guboja“ į 20-mečio renginį sukvietė visus savo bičiulius.

Integracijos keliu
Nustatymai

Du gyvavimo ir veiklos dešimtmečius mininti „Mažoji guboja“ – ne tik dailiųjų amatų centras, bet ir kūrybinę gyslelę turinčių sostinės neįgaliųjų antrieji namai. Čia augama ir tobulėjama, čia pastebimas ir puoselėjamas net menkiausias meninis gebėjimas, iš čia išeinama į savarankišką gyvenimą, tačiau nepamirštama sugrįžti. Inga Filipovič – viena iš tų, kuriai „Mažoji guboja“ padėjo užsiauginti sparnus.

Inga Filipovič: esu tarp tų, kuriems „Mažoji guboja“ parodė gyvenimo prasmę.

Vilniuje daug įvairių užimtumo centrų negalią turintiems žmonėms. Kuo ypatinga „Mažoji guboja“?

„Mažoji guboja“ – organizacija, vienijanti žmones, kurie nori kurti, tobulėti, ieškoti ir vis iš naujo save atrasti, nebijoti klysti, o suklydus – vėl pakilti. Šį centrą gaubia ypatinga kūrybinė aura. Daug pasako vien jame įgyvendinamų projektų pavadinimai: „Menas asmenims su negalia“, „Tautodailės mokymų cik­las žmonėms su negalia“ ir kiti.


Kokie keliai Tave atvedė į „Mažąją guboją“?

Į „Mažąją guboją“ mane atvedė pats likimas. Ir Lietuvos specialiosios kūrybos draugija (LSKD) „Guboja“. Dar būdama penktokė dalyvavau po kelerių metų „Mažąją guboją“ įkursiančios LSKD organizuotame konkurse „Vaikystės šypsena“. Tada pirmą kartą įžengiau į didelę sceną (konkursas vyko Kauno sporto halėje) ir suvokiau, kad noriu joje likti.

Vėliau mūsų mokyklos mokiniai (kaip, ko gero, ir kitų internatinių mokyklų auklėtiniai) buvo pakviesti dalyvauti LSKD „Guboja“ organizuotame respublikiniame piešinių konkurse „Čia mano namai“. Patekau tarp laureatų ir buvau pakviesta atsiimti apdovanojimo į dabartinę Vilniaus dailės akademiją. Čia pirmą kartą susitikau su būsimąja „Mažosios gubojos“ direktore Nadežda Abromaitiene.

Buvau bebaigianti mokyklą, kai grįžusi į Vilnių per žiemos atostogas su broliu išėjau pasivaikščioti į senamiestį. Grįžtant namo mano vežimėlis įklimpo į sniego pusnį. Broliui niekaip nepavyko jo iš tos pusnies išvaduoti. Netikėtai prie mūsų priėjo N. Ab­ro­maitienė. Ji padėjo broliui išstumti vežimėlį, papasakojo apie kuriamą „Mažąją guboją“.

Baigusi mokyklą (mokiausi Prienų internatinėje mokykloje) ir grįžusi į Vilnių, pradėjau lankyti šį centrą. Jis tapo mano antraisiais namais, į kuriuos kasdien važiuodavau.


Kokias veiklas čia radai? Į ką pirmiausiai įsitraukei?

„Mažosios gubojos“ direktorė N. Abromaitienė pasiūlė lankytis meninius gebėjimus lavinančiuose užsiėmimuose: taikomosios dailės, floristikos, keramikos ir pan. Per pertraukas užsukdavau ir į siuvimo, rankdarbių užsiėmimus. Visur norėjosi save išbandyti.

Ir tada, ir dabar šio centro durys atviros visiems – proto, sutrikusio intelekto, kompleksinės negalios žmonėms. Čia jie mokosi atrasti save arba tiesiog prasmingai leidžia laiką. Aš toliau mokiausi piešti, pirmą kartą paliečiau molį. Būdavo, kad keramikos užsiėmime nekyla jokia idėja, o ir rankos nenori nieko daryti. Tiesiog sėdėdavau ir minkydavau molio gabalą. Ir jis įgaudavo kokią nors netikėtą formą. Pamenu, norėjau kurti skulptūras, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Keramikos mokytoja patarė – pradėk nuo pirštų. Kadangi manieji tapti „modeliais“ negalėjo, prašydavau, kad kas nors iš šalia esančiųjų leistų man nuodugniau apžiūrėti jų plaštakas. Po kurio laiko mano nulipdytos molinės plaštakos nedaug skyrėsi nuo tikrų.

Labai patiko ir floristikos užsiėmimai. Iš samanų ir šakelių, gyvų ir sausų gėlių išmokau kurti floristines kompozicijas.


Kaip „Mažojoje gubojoje“ atsirado teatro trupė?

Idėja kurti teatro trupę kilo po vieno Lietuvos žmonių su negalia sąjungos meninio projekto, kurio metu ir susipažinau su kitais teatru besidominčiais neįgaliaisiais. Suvokėme, kad galime vaidinti ne tik stovykloje, bet tobulėti nuolatos, pasirodyti ir artimiesiems, nepažįstamiems žiūrovams. Beldėmės į daugybės neįgaliųjų organizacijų duris, bet jos vis užsidarydavo prieš mus su žinia, kad neįgalieji kaip aktoriai nereikalingi, scenoje jie nepatrauklūs žiūrovams ir pan. Kadangi kasdien lankydavausi „Mažojoje gubojoje“, o ten kabinetą turėjo ir LSKD „Gubojos“ pirmininkė Viktorija Vitaitė, nusprendžiau prašyti jos pagalbos. Tada jau dalyvavau „Spalvų orkestro“ veikloje, buvau jo solistė, mačiau virtuvę (gerąja prasme) iš vidaus. V. Vitaitės paklausiau, kodėl sutrikusio intelekto žmonės, dėl negalios nepažįstantys natų, gali groti, o turintieji judėjimo negalią negali pasirodyti scenoje? Juk išorinis lukštas pastebimas tik iš pat pradžių, o paskui atsiskleidžia siela...

„Mažasis princas“ gimė būtent „Mažojoje gubojoje“. Taip susiklostė, kad režisierius, kuris turėjo dirbti su mumis, tiesiog pabūgo. Mes neturėjome nei sceninės patirties, nei finansavimo.

Trupės narė Danguolė Matusevičienė pasiūlė apsilankyti Nacionaliniame dramos teat­re. Ten mes ir susipažinome su režisieriumi Artūru Šablausku. 2000-ųjų kovą pradėjom repetuoti „Mažąjį princą“, o liepos 6 dieną įžengėm į Jaunimo teat­ro sceną, kur vyko teatrų festivalis „Mes“.

„Mažojoje gubojoje“ gimė ir kiti mūsų spektakliai. Trupės narė Loreta Paulauskienė tada pradėjo rašyti scenarijus humoristinėms programoms, įvairiems renginiams. Patys siuvome kostiumus, gaminome dekoracijas, ieškojome rėmėjų, rašėme projektus ir t. t.

Praėjus keleriems metams, pasikeitė „Mažosios gubojos“ administracija, o mes pajutom, kad jau išaugom savuosius marškinėlius ir perėjom į Vilniaus krašto žmonių su negalią sąjungą. Pasikeitė ir mūsų trupės sudėtis bei pavadinimas – dabar mes „Lašai“.

Su „Mažąja guboja“ mus iki šiol sieja šilti prisiminimai, jos lankytojus visuomet kviečiame į savo premjerinius spektaklius, ne vieną spektaklį ar programą esame pristatę ir pas juos. Juk ten mūsų pirmieji namai...


Jūsų tradicijas tęsia nauja trupė. Centro 20-mečio proga ji parodė judesio etiudą „Ilgas kelias namo“. Centro direktorė Aušra Abromaitienė užsiminė, kad šis etiudas – tik pradžia. Suburta teatro trupė ketina eiti toliau.

Judesio etiudas „Ilgas kelias namo“ – labai patrauklus. Nemažai žinau apie centro lankytojų vaidybinius gebėjimus ir galimybes. Lenkiu galvą prieš režisieriaus Povilo Krivicko patirtį ir kantrybę. Tikiuosi, jos nepritrūks įgyvendinant kitus sumanymus.


Šventiniame renginyje buvo minėta, kad „Mažojoje guboje“ mielai dirba ar savanoriauja ne tik režisieriai. Savo žiniomis, patirtimi su jais noriai dalijasi ir kitų sričių profesionalai. Kurie iš jų iki šiol išliko atmintyje? Kas juos čia traukia?

Kitokia pasaulio samprata. Mokėjimas džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais. O juk iš jų ir susideda mūsų gyvenimas.

Šventiniame renginyje kalbėjo „Mažosios gubojos“ lankytojus su floristikos menu supažindinusi Floristų asociacijos prezidentė Genoveta Zuokienė. Ji prisiminė tuomet dirbusi ministerijoje, užėmusi svarbias pareigas. Jos bendravimu su neįgaliaisiais besistebinčioms kolegėms, beje, linkusioms aimanuoti ir skųstis sunkiu gyvenimu, pasiūlydavo apsilankyti „Mažojoje gubojoje“. Ir būtent čia įsitikinti, kad, nepaisant visų žemiškų problemų, gyvenimas kupinas galimybių.

Profesionali dailininkė, tapytoja Loreta Zdanavičienė mums vedė dailės užsiėmimus. Kūrėme atvirukus, mokėmės grafikos pagrindų, piešti iš natūros. Piešiau ne tik dažais, pieštukais, tušu, plunksnom, bet ir... kava, sultimis, arbata... Ant pačių įvairiausių paviršių.

Profesionali keramikė Marija Kiauleikytė išmokė draugauti su moliu, įtikino, kad kūrybinės mintys ateina savaime, nereikia planuoti, užtenka tik paimti molį į rankas ir jos pačios sukurs šedevrą...

Viktorija Kalpokaitė – profesionali kompozitorė, vokalo dėstytoja. Būtent ji mane išmokė kvėpuoti diafragma ir už tai visą gyvenimą jai būsiu dėkinga. Žmonės su tokia diagnoze, kaip mano, ilgiausiai (iki manęs) išgyvendavo iki 32 metų, jie tiesiog uždusdavo. Nuo 2005 metų mano plaučiai nefunkcio­nalūs, aš kvėpuoju diafragma (kaip ir profesionalūs dainininkai, sportininkai). Viktorija išmokė mane kvėpuoti ir valdyti balsą. Jai akompanuojant teko nemažai dainuoti įvairiuose renginiuose ne tik Lietuvoje, bet ir Olandijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.


„Mažoji guboja“ ne vienam neįgaliajam tapo savotišku tramplinu į savarankišką, aktyvų gyvenimą: padėjo atrasti save, pasijusti svarbiu ir reikalingu.

Ir aš esu tarp tų, kuriems „Mažoji guboja“ parodė gyvenimo prasmę. Tiek daug visko ten patyriau!

Nei besimokydama internatinėje mokykloje, nei ją baigusi nežinojau, ko esu verta, ar iš viso ko nors vertas mano gyvenimas. L. Paulauskienė ten atsiskleidė kaip scenarijų autorė, teatrinę veiklą tęsia ir tapusi Vilniaus krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininke.

Vėliau 6 mūsų trupės aktoriai sėkmingai mokėsi ir baigė mokslus „Mažojoje teatro akademijoje“, įsteigtoje prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Viena iš mūsiškių – Svetlana Laima Zemleckienė – net įkūrė naująjį Neįgaliųjų teatrą.

Čia tik lašas jūroje – kiek mūsų gyvenimų teisinga kryptimi nukreipė „Mažoji guboja“.

„Mažojoje gubojoje“ gimusią teatro tradiciją tęsia nauja trupė.

Šventiniame renginyje bene dažniausiai buvo minimas žodis „draugai“. Ne tik salėje, bet ir scenoje skambėjo draugų dainos, spektakliukai, linkėjimai. Turbūt draugystė – ne tik jubiliejinio renginio, bet kasdienio „Mažosios gubojos“ gyvenimo svarbiausias akcentas.

Antuanas de Sent Egziuperi „Mažajame prince“ rašė: „... matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“. Nesvarbu, kokia mūsų išorė: storas tu ar plonas, kokia tavo rasė, plaukų spalva, kaip tu judi... Svarbiausia – būti žmogumi. Nebijoti ieškoti ir atrasti, padėti kitam ir palaikyti, paskatinti kurti ir pačiam netingėti, tikėti savom jėgom ir niekada nenukabinti nosies...

Nežinau, koks išminčius pasakė: „Susirask mėgstamą darbą ir visą gyvenimą galėsi nedirbti.“ Tobuli žodžiai. „Mažojoje gubojoje“, manau, ne vienas neįgalusis menininkas atrado savo terpę, nišą ir bent trumpam pamiršo, kad turi vienokį ar kitokį sveikatos sutrikimą...

Kalbėjosi Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt