17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Lietuvos neįgaliųjų draugijoje apsilankę latviai: norime čia pasilikti

Lietuvos neįgaliųjų draugijoje apsilankė grupelė Cėsio neįgaliųjų draugijos (Latvija) narių.

Integracijos keliu
Nustatymai

Lietuvos neįgaliųjų draugijoje apsilankė grupelė Cėsio neįgaliųjų draugijos (Lat­vija) narių. Jie papasakojo apie savo veiklas ir neįgaliųjų rūpesčius Latvijoje, domėjosi situacija Lietuvoje, aplankė „Puntuko“ gamyklą, Vilniaus miesto neįgaliųjų draugiją. 

Draugijai išsilaikyti labai sunku

Cėsio neįgaliųjų draugijos pirmininko pavaduotoja Silvija Circenė pasakoja, kad organizacijai išsilaikyti finansiškai labai sunku – valstybė sumoka už patalpas, keletą šimtų eurų duoda savivaldybė. Visa kita – nario mokestis (7,5 eur per metus) ir aukos. Yra galimybė rašyti įvairius projektus – draugija buvo gavusi Teterevo, miškų ūkio ir kitų fondų finansavimą. Draugijos vadovas Ingulis Balodis sako, kad pastaruoju metu imtis naujų projektų organizacija nežada, nes finansavimas labai menkas, o biurokratijos labai daug.

Draugijoje yra treniruoklių salė, sportuoti padeda kineziterapeutas. Taip pat organizacija turi vežimėlių, vaikštynių, kitų priemonių, kurių įsigijo pagal projektą. Jais organizacijos nariai gali naudotis veltui, o kiti – susimokėję nuomos mokestį. Pasak S. Circenes, anksčiau prie techninės pagalbos priemonių būdavo didžiulės eilės. Dabar jų galima gauti greičiau, tačiau vis tiek poreikis yra didelis.

I. Balodis pabrėžia, kad visos Latvijos neįgaliųjų organizacija paskutiniais metais egzistuoja tik formaliai, negirdėti jokios jos veiklos. Visos rajoninės organizacijos tvarkosi savarankiškai, yra atskirti juridiniai asmenys, su savo buhalterija.

Deja, dideliu aktyvumu Cesio neįgaliųjų draugija pasigirti negali. Pagrindinė draugijos veikla – išvykos į sporto varžybas, ekskursijas, šventes. Mezgimo, siuvinėjimo ir panašių veiklų čia nevyksta, nes labai trūksta žmonių aktyvumo.


Žmonėms daug ko trūksta

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko svečių paklausė, kaip Latvijoje gyvena neįgalieji – kartais tenka girdėti, kad kaimynė šioje srityje lenkia Lietuvą. Patys latviai į tokias kalbas reaguoja skeptiškai – taip tik per televizorių rodo.

S. Circenė sako, kad sunku susikalbėti su valdžia – visi sprendimai priimami labai lėtai. Pavyzdžiui, Vyriausybė pasirašė memorandumą su žmonėmis, kuriame buvo išvardintos spręstinos neįgaliųjų problemos. Deja, visi susitarimai taip ir liko popieriuje. Kas mėnesį vyksta ministrų susitikimai su rinkėjais vadinamojoje žaliojoje salėje, tačiau po jų niekas nesikeičia – pakalbama abstrakčiomis frazėmis ir tiek. Pasak S. Circenes, nėra prasmės ten važiuoti. I. Balodis pasakoja 3 metus kovojęs dėl vieno įstatymo pakeitimo. Situacija pajudėjo tik tada, kai pažadėjo Seimą paduoti į teismą.

„Niekas mūsų, mažų, negirdi. Centrinės, Rygoje įsikūrusios organizacijos gali daugiau nuveikti, – neslepia nusivylimo S. Circenė. Tiesa, kartais Cėsio organizacijos atstovus pasitarti dėl įstatymų pakviečia nepriklausomo gyvenimo judėjimas.

Latvijoje iki šiol yra išlikusios neįgalumo (invalidumo) grupės. I ir II grupės neįgaliųjų pensija yra tiesiogiai susijusi su buvusiu darbo užmokesčiu ir įgytu darbo stažu (skaičiuojamas atlyginimo vidurkis). Neturint stažo I grupės išmoka lygi 102,4 eur., jei neįgalumas nuo vaikystės – 170,75 eur.; II grupės neįgalieji gauna 89,64 eur. (nuo vaikystės – 149,41 eur.). III grupės neįgalumo išmoka lygi socialinei pašalpai, t.y. 64,03 eurų, neįgaliems nuo vaikystės ji – 106,72 eur. Prižiūrintieji neįgalius vaikus ir tie, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, papildomai gauna 213,43 eur.

Latvių neįgalieji apsilankė „Puntuko“ gamykloje.

Sveikatos paslaugos – mokamos

Latviai apgailestauja, kad tenka mokėti už medicinos paslaugas: lovadienis ligoninėje kainuoja 10 eurų, už operaciją tenka pakloti papildomai 30 eurų (jei skiria gydytojas kaip būtiną, o jei ne, teks mokėti brangiau). Be to, kiekvienas vizitas pas šeimos gydytoją kainuoja 1,42 eur, o pas specialistą – 4,27 eur. Nemoka tik I grupės neįgalieji.

Neįgalieji gali pasinaudoti Socialinės reabilitacijos paslaugomis reabilitacijos centre Jūrmaloje. Ji skiriama ryškių funkcinių sutrikimų turintiems žmonėms. Į šias paslaugas įeina ne tik pagalba kūnui (mankštos, masažai), bet ir psichologinės bei socialinės paslaugos.

Latvijoje sparčiai kuriasi grupinio gyvenimo namai. Neįgalieji apgyvendinami bute ar name nedidelėmis grupelėmis, kur tvarkosi patys, padedami socialinių darbuotojų. Kai kurie ten gyvenantieji dirba.

Neįgalieji gali gauti ir asmeninio asistento paslaugas. Tiesa, čia esama įvairių problemų – asistentams labai mažai moka, skiriamų valandų neužtenka neįgaliųjų poreikiams patenkinti ir pan.


Latviai: neįgaliųjų organizacijų padėtis pas jus geresnė

Latvių neįgaliesiems didžiausią įspūdį padarė neįgaliųjų organizacijų finansavimas. Pavyzdžiui, Vilniaus miesto neįgaliųjų draugija Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektui įgyvendinti šiemet gavo 40 tūkstančių eurų. Veikia fotografijos, pynimo, rankdarbių, dainavimo būreliai, dirba psichologas. Pasak Vilniaus miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkės Jadvygos Rostovskajos, už skirtas lėšas perkamos visos veikloms reikalingos priemonės, mokamas atlyginimas. S. Circenė sako, kad jų organizacija nė nesapnavo tokio finansavimo. Latvijoje nėra atskiro projekto neįgaliųjų organizacijoms finansuoti. Pritarė ir kiti latvių neįgalieji: nenorime niekur iš čia važiuoti.

2006 metais apsilankius Lietuvoje I. Balodžiui didelį įspūdį paliko „Puntuko“ įmonė. Jis džiaugėsi, kad ten dirbo neįgalieji, kad jie galėjo užsidirbti. Apsilankius AB „Puntukas“ šį kartą įspūdis nebuvo toks geras – įmonės situacija sudėtinga, jos darbuotojų skaičius, o taip pat ir darbų apimtys, sumažėjo penkis kartus.

J. Ivančenko, diskutuodama su bičiuliais iš Latvijos, pabrėžė, kad socialinėje sferoje iššūkių itin daug, darbo šioje srityje tikrai nepritrūks, bent jau artimiausiu metu. Keičiasi požiūris į neįgaliuosius, kinta ir jų pačių poreikiai bei galimybės. Dabar galima keliauti, žiūrėti, kaip tvarkomasi kitose šalyse, siekti, kad taip būtų ir pas mus. „Šioje srityje dirbant labai svarbus požiūris. Darbas čia nesibaigia uždarius kabineto duris, ir netrunka 8 val. Į priekį turi vesti motyvacija keisti esamą situaciją“, – sakė J. Ivančenko.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt