19
S, Rugp
9 Nauji straipsniai

Neįgaliuosius pakvietė išbandyti save važiuojant bekele

Dariaus ir Angelės ekipažas pajuda į trasą.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubas (RSK) kartu su ATV klubu „Bekelės vilkai“ jau trečią kartą surengė neįgaliųjų pasivažinėjimą keturračiais. 

Po traumos nemetė pamėgto sporto

Šios gražios idėjos – keturratininkų ir neįgaliųjų renginio „Ant 4 ratų“ autorius – Darius Čirvinskas, optimizmu trykštantis keturračių sporto propaguotojas ir entuziastas. Lemtingose keturračių sporto varžybose Darius patyrė sunkią stuburo traumą, dabar juda tik neįgaliojo vežimėliu. Sportuoti visuomet mėgęs vyras po traumos susirado neįgaliųjų sporto klubą Kaune, aktyviai lanko RSK rengiamas treniruotes bei organizuojamus renginius.

Patyrę traumas įvairių sričių sportininkai neretai tampa pamėgtos sporto šakos ambasadoriais tarp neįgaliųjų. Skaitome nemažai straipsnių, kad judėjimo negalią turintys žmonės skraido sklandytuvais ir lėktuvais, nardo po vandeniu net su vežimėliu. Panašiai nutiko ir Dariui. Susibičiuliavus su judėjimo negalią turinčiais žmonėmis jam kilo mintis organizuoti bendras keliones keturračiais, juolab kad jo bičiuliai iš klubo ,,Bekelės vilkai“ iškeltomis rankomis palaikė tokią Dariaus idėją. Susipažinus iš arčiau su keturračių entuziastų bendruomene, beliko tik pasidžiaugti šio klubo narių vienybės, draugiškumo, savitarpio pagalbos dvasia, kuri visą žygio dieną globėjiška skraiste gaubė ir RSK narius.

Jau iš ankstaus ryto, dar nesusirinkus neįgaliesiems, ,,Bekelės vilkai“, jų šeimos, klubų „Motorider.lt“, „ATV Fanai“, „Griausmas“ nariai, pasiskirstę darbus, darniai plušo ruošdami stovyklavietę Kauno marių regioniniame parke šalia Grabučiškių gyvenvietės. O darbo buvo nemažai: reikėjo išvalyti nuo nuolaužų teritoriją, pastatyti palapines, stalus. Norėjosi kiekvieną neįgalų žmogų bei jo šeimos narius padrąsinti kvap­niu kavos bei arbatos puodeliu. Kadangi renginys jau tapo tradicija, ne vienas ankstesnių žygių dalyvis nekantravo greičiau sėsti ant keturračių ir leistis į kelią. Pirmus du kartus žvyrkeliais, asfaltuotais keliais ir smėlėtomis miško provėžomis įveikę neįgalieji troško nepatirtų įspūdžių: „Norim daug purvo ir aštrių pojūčių!“ Tad paruošti apie 60 km trasą buvo pavesta vienam labiausiai patyrusių šioje srityje bekelės turų organizatorių Remigijui Gančieriui. ,,Mums didelė atsakomybė vežti neįgalųjį, todėl jų noras važiuoti į tikrą bekelę pasirodė gana ekstremalus. Tačiau atsižvelgėme į lūkesčius ir į maršrutą įtraukėme šlapią kvartalinę, kuri ir žiemą, ir vasarą yra sunkiai pravažiuojama“, – kalbėjo Remigijus.

Žygio keturračiais iniciatorius Darius Čirvinskas. 

Atsakingai pasiruošta

– Tik nevėluokit, – kelis kartus dar iš vakaro visus užsiregistravusius entuziastus perspėjo RSK prezidentė Vaida Pokvytytė. Dalyvavau žygyje pirmą kartą, tad jau pusvalandžiu anksčiau nei sutartas laikas laukiau degalinėje bičiulės. Atvykusios vienos pirmųjų stebėjome visą keturračių statymo procesą. Tokias galingas mašinas iš arti mačiau pirmą kartą. Palyginti su mūsų vežimėliais jos atrodė lyg galingi spalvoti sunkvežimiai.

Vežant neįgaliuosius reikia ir šiokių tokių techninių pakeitimų: daugumai keturračių iš šonų buvo primontuotos bagažinės, patobulintos sėdynės bei rankenos laikymuisi. Visi šie organizavimo darbai gulė ant Vaidos pečių.

Kaip ir buvo galima tikėtis, atėjus starto laikui entuzias­tų sąrašas buvo sutrumpėjęs. Išbandyti trasą pasiryžo 12 neįgaliųjų bei jų šeimos narių, kurių laukė 15 keturračių. „Neįgaliesiems tai ypatinga pramoga, tikra šventė. Džiugu, kad keturratininkų bendruomenė yra tokia socialiai atsakinga“, – kalbėjo maršruto ir kliūčių ruožo pelkėje autorius D. Čirvinskas Prieš renginį tiek vairuotojams, tiek neįgaliesiems buvo pravestas instruktažas: kaip laikytis važiuojant, kaip duoti ženklą keturračio vairuotojui iškilus problemai, buvo paaiškinti sutartiniai ženk­lai. Visiems buvo išdalintos ir geltonos ryškios liemenės. Kad neturiu patirties tokiuose žygiuose, sutartinai parodė visų į mano baltus batus nukreiptos akys: ,,Tau, ką, negaila?“ – klausė su užuojauta ne vienas.

Įveikus pelkę.

Ekstremali kelionė

60 km trasą turėjome įveikti per tris su puse valandos, tad leidomės į nuotykį: stiprių vyrų greitai susodinti už keturračių vairuotojų, užsidėjome ant galvų šalmus, kas galėjome, stipriai įsikibome rankomis ir – pirmyn. Kaip ir žadėjo sinoptikai, buvo graži šilta diena. Iš pradžių kelias vingiavo asfaltu, kiek vėliau jį pakeitė žvyrkelis, suplūktos žemės vėžės bei išartos priešgaisrinės smėlio juostos miškuose. Man, kaip biologei, pro akis nepraslydo medžių bei krūmų įvairovė, tik akį liūdino gana dažni iškirstų medžių plotai, kurių net negalima lyginti su tvarkingais, atsodintais kirtimais Švedijoje. Daug kalbame apie miškų saugojimą, deja, tvarkingai jų eksploatuoti dar nemokame. Važiuodami javų lauko pakraščiu matėme ir pasmaguriauti atėjusią stirną.

Keturračių komanda judėjo labai draugiškai, dažnai palaukdavo atsilikusių, o iškilus prob­lemai visi vairuotojai subėgdavo siūlydami savo pagalbą. Tokiomis akimirkomis buvo galima pasikelti šalmo apsauginį skydą ir apsidairyti, nes važiuojant keliais būna daug dulkių, o miškais – medžių šakelių. Tokia idilė tęsėsi porą valandų, bet likus trečdaliui kelio pasiekėme tikrą pelkę, kurioje įstrigome pusantros valandos. Keturračiai krypo į šonus, slidinėjo pelkėje sugriuvusių medžių kamienais, tarpais norėjosi kumščiu padaužyti į vairuotojo šalmą (toks buvo sutartas SOS signalas). Norint pravažiuoti teko net gervėmis ne kartą pasinaudoti. Čia ir mes buvome ,,naudingi“, nes kol vairuotojai tempė priekin lynus ir ieškojo medžių jiems pritvirtinti, mes spaudėme mygtukus. Pasisekė tiems, kurių kaimynai buvo gana toli priekyje: jų neaplipdė iš po ratų į orą lekiantys šlapio juodžemio purslai, tačiau už mūsų susigrūdusių mašinų vairuotojai ne tik patys priminė purvo lenktynėse dalyvavusius, bet ir jų keleiviai bei keturračiai greitai tapo neatpažįstami.

,,Bene labiausiai rūpėjo neįgaliesiems parodyti gana paslėptą lankytiną objektą – Karčiupio ąžuolą. Tai labai didelis medis, kurio kamieno apimtis siekia šešis metrus. Su keturračiais ten privažiuoti galėjome. Buvo labai įspūdinga“, – kalbėjo R. Gančierius. Deja, po patirtų nuotykių pelkėje net ir padėjus ranką ant šimtamečio ąžuolo kamieno širdis nesuvirpėjo. Važiuojant kalnuotais pušynais akį džiugino žydinčios pakalnučių pievelės ir aš įsidrąsinusi patuksenau Dariui į šalmą. ,,Kokia problema?“ – pasiteiravo jis sustojęs. ,,Nuskinkite man keletą pakalnučių“, – paprašiau nusišypsojusi...

Išsirikiavę po kelionės bendrai nuotraukai galėjome ,,pasigrožėti“ ir vieni kitais. Likę stovykloje organizatoriai pasitiko mus su kvepiančia sriuba, šašlykais. Sulaukėme ir dovanų, kurios atiteko labiausiai išsipurvinusiems, linksmiausiems ar kitaip pasižymėjusiems renginio dalyviams. Taip pat visiems buvo įteiktos ir šviesą atspindinčios liemenės. Keliavęs pirmuoju keturračiu Laisvydas taip pat džiaugėsi patirtu nuotykiu: „Puiki mankšta. Labai gražus gamtovaizdis, matėm kiškių ir stirnų.“ Susirinkus į būrį vėl visų akys nukrypo į mano švarius baltus batus. Jie buvo įrodymas, kad mane vežęs Darius yra tikras vairavimo profesio­nalas, o aš pajuokavau: „Važiuojant per balas reikia aukščiau iškelti kojas.“

,,Gyvenimą reikia semti saujomis, džiaugtis suteiktomis progomis, mėgautis tuo, kas nekasdieniška ar savomis jėgomis nepasiekiama. Dėkojame ,,Bekelės vilkams“ už nekasdienišką nuotykį, kuris džiugina mus jau trečius metus iš eilės. Kelionės didžiausias tikslas pasiektas – daug įspūdžių gamtoje, purvo vonios ir svarbiausia – saugumas. Nekantriai lauksime kito susitikimo!“ – turo organizatoriams dėkojo RSK prezidentė V. Pokvytytė.

Angelė RUDŽIANSKAITĖ
Manto Beinoro nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt