10
Pirm, Gruo
11 Nauji straipsniai

„Laisvė ‒ riba be ribų“: spektaklis kiekvienam iš mūsų

Spektaklio akimirka.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kaitrią šeštadienio popietę tie, kurių nesuviliojo poilsis paplūdimiuose, rinkosi į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kur pakilus įspūdingais laiptais atsivėrė erdvė spektakliui. Čia buvo parodytas liepos 23‒27 dienomis surengtos žmonių su negalia kūrybos stovyklos Gribžės sodyboje (Klaipėdos r.) darbo rezultatas ‒ muzikinis spektak­lis „Laisvė ‒ riba be ribų“ Richardo Bacho apysakos „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ motyvais. Spektaklį režisavo Danutė Marcelė Balčiūnienė, scenarijaus autorė ir meno vadovė ‒ Vaida Butautaitė.

Spektaklis sujungė stovyklos dalyvius su įvairiomis negaliomis: tiek neregius, tiek judančius rateliais ar jau pagarsėjusio „Spalvų orkestro“ senbuvius. Kiekvienam vaidmuo ‒ pagal galimybes, suvokiant, kad svarbu atskleisti pagrindinę spektaklio idėją ‒ siekti svajonės ir parodyti mums visiems, o kartu ‒ ir sau, kad nieko nėra neįmanoma. Tad ir dedikacija buvo: „Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų“.

Žiūrovai, kurių susirinko tikrai nemažai, taip pat buvo įtraukti į veiksmą: prieš spektaklį jiems buvo išdalyti raiščiai akims, kad pajustų laisvės dvasią kitais pojūčiais. Sunerimau: o kaip tuomet užfiksuoti vaidinimo akimirkas, juk nematysiu, ką fotografuoti! Šalia prisėdusi scenarijaus autorė Vaida nusijuokė ir davė gerą patarimą: „O tu užsimerk!“ Tikrai ‒ regintieji, tokie kaip aš, dažnai nepagalvoja, kad sprendimai gali būti tokie paprasti. Pamąsčiau, kad reikėtų dažniau užverti akis, kad atsivertų pasaulis.

„Žiūrėkite širdimi!“ ‒ dar pasakė Vaida, užlipusi į sceną, ir spektaklis prasidėjo.

„Žiūrėkite širdimi!“ – pakvietė scenarijaus autorė Vaida.

Iš tiesų sumanymas buvo puikus: siekiant, kad kiekvienas spektaklio dalyvis scenoje jaustųsi laisvai tiek nematydamas, tiek sunkiau judėdamas ar sėdėdamas ratukuose, pirmojoje dalyje atsisakyta judesio. Veikėjai buvo keliomis eilėmis tiesiog susodinti ant kėdžių ar sustatyti priešais žiūrovus. O šie, savo ruožtu, užsimerkę ir klausydamiesi į prasmingus jų dialogus įterpiamų populiarių dainų („Baltais pūkeliais krenta snaigės...“, „Kregždutės, kregždutės...“, „Nepasiduok“ ar „Baltas paukštis“) vaizduotėje galėjo „pamatyti“ visa kita: jūrą, paplūdimį, būrį žuvėdrų, svajotoją Džonataną Livingstoną ir, žinoma, veržlų jo skrydį į laisvę. Tokia tad muzikos ir balsų galia. Džonataną Livingstoną įkūnijo Martynas Vitkus, o jaunąjį Flečerį Žuvėdrą ‒ Silvijana Trijonaitienė.

Paskui buvo pasiūlyta džiaug­tis tuo, ką turime, ir... nusiimti raiščius. Rega sugrįžo. Ant scenos matėme gražius, besišypsančius, šventiškai nusiteikusius žmones. Tačiau paaiškėjo, kad spektaklis dar tik įpusėjęs. Veikėjai, kas sėdėdami, kas stovėdami, susikibo rankomis. O scenos priešakyje ėmė suktis trapi balerina – Beatričė Samavičiūtė.

Sunku patikėti, kad valandos trukmės spektaklis buvo sukurtas vos per tris stovyklavimo Gribžės sodyboje dienas. Džiugu, kad entuziastingai nusiteikę stovyklautojai neapsiribojo „savais namais“ ‒ atvyko netrumpą kelią nuo Klaipėdos rajono iki Vilniaus. Juk jie, kaip ir Džonatanas Livingstonas, pasirengę plėsti ribas ir skristi į laisvę ne tik patys, bet ir mokyti mus visus nepasiduoti nepaisant tekusių išbandymų.

Nijolė KVIETKAUSKĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt