19
S, Rugp
9 Nauji straipsniai

Žygis baidarėmis – kaskart nauji potyriai ir savarankiškumo egzaminas

Į Kauno RSK surengtą baidarių žygį Ūlos ir Grūdos upėmis išsiruošė 17 ekipažų.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubas (RSK) žygius baidarėmis rengia jau apie 20 metų. Tai puiki galimybė išbandyti save, mėgautis nekasdieniais potyriais. Tradicine tapusi vasaros stovykla, paįvairinta vandens sportu, kasmet sulaukia ir naujų dalyvių, ir tikrų „baidarių vilkų“, kurie nepraleidžia nė vieno žygio. 

Tradicinis žygis – skirtingais maršrutais

Kauno RSK prezidentės Vaidos Pokvytytės teigimu, į žygį paprastai išplaukia 15 baidarių su 30 žmonių. Šįsyk į vandenį buvo nuleista 17 siaurų, lengvų mažos grimzlės dviviečių valtelių. Vaida juokauja, kad rekordo pagerinti nepavyko – prieš trejus ar ketverius metus į žygį leidosi net 22 baidarės su 44 žmonėmis. Kartu su negalią turinčiais žmonėmis į baidarę sėda jų artimieji, šeimos nariai, bičiuliai ar savanoriai. Pasak V. Pokvytytės, visuose ekipažuose plaukia po du žmones – baidarės priekyje sėdi neįgalus, dažniausiai judėjimo sutrikimų turintis dalyvis, už jo – negalios neturintis žmogus, prireikus pasirengęs ne tik suvaldyti baidarę, bet ir padėti. O pagalbos, ypač pirmą kartą į žygį besileidžiantiems neįgaliesiems, dažnai prireikia.

Septintą kartą žygį baidarėmis organizuojanti V. Pokvytytė pasakoja, kad jo dalyviai išmėgino ne vieną tokioms išvykoms tinkamą upę – plaukė Ūla, Grūda, Verkne, Dubysa, Šventąja, kitomis šiems žygiams pritaikytomis trasomis. Kuo įvairesnis maršrutas – tuo daugiau įspūdžių ir naujų potyrių. Ir šiemet RSK stovyklautojai pirmą dieną leidosi Ūlos, antrą – Grūdos upe. Pasak V. Pokvytytės, Ūla – gana rami ir pakankamai sekli, taigi net naujokams nepavojinga upė. Netgi baidarei apvirtus, su liemene į žygį leidęsis žmogus gali saugiai plūduriuoti upės paviršiuje ir laukti pagalbos. O Grūda visai kitokia – gerokai siauresnė, labai vingiuota, tik spėjai įveikti vieną posūkį, o jau laukia kitas. Tačiau, pasak Vaidos, kadangi į žygį baidarėmis RSK nariai leidžiasi ne lenktyniauti ar siekti asmeninių rekordų, o pasimėgauti gamta, pasigrožėti vaizdais, patirti naujų įspūdžių, smagiai praleisti laiką, tad vienai baidarei susidūrus su kokia nors sunkiau įveikiama kliūtimi, visada į pagalbą atskuba netoliese plaukiantys bičiuliai.


Pirmoji trasa įveikta

Paulius Šiaučiulis į žygį baidarėmis leidosi pirmą kartą. Tiesa, prieš trejus metus Lampėdžiuose buvo išbandęs, ką reiškia lengvutėje valtelėje plūduriuoti ant vandens. Tais metais VšĮ „Aktyvi Tauragė“ inicijavo įvairiuose miestuose gyvenančių neįgaliųjų pasiplaukiojimą baidarėmis.

Nauji potyriai, įdomi patirtis Pauliui patiko, tad kai besilankydamas RSK sporto salėje sužinojo apie šiemet vyksiantį tradicinį baidarių žygį, nedvejodamas į jį užsirašė. Jam tai buvo pirmas gana rimtas išbandymas, pirmoji trasa. Į dvivietę baidarę Paulius sėdo kartu su savo treneriu Arnu Pečetausku.

Baidarininkų pamėgtoje Ūlos upėje netrūksta natūralių kliūčių: nuvirtusių medžių, srovės suneštų šakų ir pan. Baidarių verslu besirūpinantys žmonės prižiūri upės vagą, ypač sudėtingas kliūtis stengiasi pašalinti arba bent šiek tiek paleng­vinti kelionę vandeniu. 12 kilometrų trasą Ūlos upe RSK stovyklos dalyviai nuplaukė per 6–7 valandas. Įprastai šį atstumą baidarininkai įveikia beveik dvigubai greičiau, tačiau neįgalieji irklavo neskubėdami, mėgaudamiesi gamtos vaizdais, sustodami pasimaudyti, pailsėti. Paulius tikina – ant vandens praleistos valandos, plaukimas, pirmoji įveikta trasa jam paliko pačius geriausius įspūdžius.

Į antrą dieną suplanuotą apie 10 kilometrų žygį Grūdos upe P. Šiaučiulis neplaukė. Vaikinas neslepia – nuo vaikystės jį lydintis cerebrinis paralyžius pareikalauja daug jėgų, tad jis greičiau pavargsta. Pauliui sunku valdyti kairiąją kūno pusę, o ir dešinioji nelengvai paklūsta. Tris kartus per savaitę jis lankosi sporto klube, treniruojasi. Svarmenų kilnojimas, įvairūs pratimai padeda palaikyti sportinę formą. Vis dėlto realiai įvertinęs savo galimybes šį kartą į dar vienos dienos žygį jis nesileido – liko stovyklavietėje. Juolab kad Grūda – sudėtingesnė upė, kelionei ja reikia ir daugiau susikaupimo, ir atsargumo, ir ištvermės.

Pauliaus Šiaučiulio ir Arno Pečetausko ekipažas įveikia Ūlos upę.

Sunkesnis plaukimas – įdomesnis

Jurijus Savickij į RSK organizuojamą žygį baidarėmis leidosi jau trečią kartą. Vaikinas juokauja: žygis buvo šaunus, viskas praėjo sklandžiai, baidarė neapsivertė nė karto. Pirmas kartas, pasak Jurijaus, toks sėk­mingas nebuvo. Trūko ir patirties, ir porininkas turėjo negalią, tad teko patirti visko. Tačiau vis tiek atmintyje išliko smagūs prisiminimai ir nekantrus naujo žygio laukimas.

Jurijus tikina, kad plaukimas Grūda – įdomesnis, mat ten daugiau veiksmo. Palyginti su Ūla, Grūda – siaura upė, joje daug vingių, todėl atsipalaiduoti, ramiai irkluoti negali. „Čia nepasiirsi atgal, neapsisuksi. Iš anksto turi galvoti, kokį veiksmą atliksi, kaip irkluosi, kad praplauktum kliūtį“, – patirtimi dalijasi Jurijus.

Sportiniu vežimėliu maratonus įveikti besitreniruojantis vaikinas sako, kad žygiai baidarėmis, palyginti su treniruotėmis, – malonus atokvėpis. „Jeigu su porininku susikalbi, susiderinti veiksmus, irkluoji sinchroniškai – didelio fizinio krūvio nepatiri“, – pasakoja Jurijus. Tačiau jeigu to padaryti nepavyksta, tuomet, žinoma, tenka padirbėti. Bet, pasak jo, galų gale viską atperka gamtos grožis, ant vandens praleistas laikas. O dar šiemet pasitaikė toks geras oras, kad net ir iš baidarės išvirtusieji nepatyrė jokio šoko. Tebuvo tik smagios maudynės šiltame upės vandenyje.


„Baidarių vilkė“

Aušrinė Packevičiūtė – tik­ra „baidarių vilkė“. Ji dalyvavo visuose RSK rengtuose baidarių žygiuose. Netgi dar daugiau. Mergina prisimena pirmąją pažintį su baidarėmis – prieš 20 metų Lietuvos žmonių su negalia sąjungos surengtas žygis baidarėmis po Ignalinos ežerus įrodė, kad ir neįgalieji gali plaukti, mėgautis buvimu ant vandens. Šio impulso pakako, kad aktyvūs RSK nariai tokius žygius imtųsi organizuoti patys.

„Daug metų plaukdavom Ūla ir Merkiu, dabar kas antrus metus plaukiame kuria nors kita upe“, – pasakoja Aušrinė. Taigi naujų įspūdžių patiria ne tik prie baidarių mėgėjų komandos prisijungiantys naujokai, bet ir „baidarių vilkai“. V. Pokvytytė juokauja, kad įgudę baidarininkai neretai ir patys sugalvoja kokių nors naujų dalykų. Yra buvę, kad keletas jų savo valteles į krantą ištraukė jau visai artėjant vidurnakčiui. Juk taip romantiška iš upės vidurio pasigrožėti žvaigždėtu dangumi.

Pasak A. Packevičiūtės, smagia atrakcija tampa ir bandymas trumpą atkarpą plaukti kuo ilgiau.
Kiekvienas žygis būna kuo nors išskirtinis. Šiemetinis įsimins puikiu oru, kai net naktimis nebuvo šalta, nors paprastai stovyklautojams prireikia kalno miegmaišių. Ir, žinoma, – jaukiais pasisėdėjimais prie laužo, po šalia Ūlos Varėnos rajone įsikūrusią Trakiškių stovyklavietę sklindančiais čia pat ruošiamo maisto kvapais, gitaros garsais, atvirais ir nuoširdžiais pokalbiais.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Vaidos Pokvytytės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt