17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Socialinio taksi siekis – padėti iš naujo pajusti gyvenimo pulsą

Socialinis taksi padeda nuvykti ne tik į gydymo įstaigą, bet ir teatrą ar aplankyti bičiulį.

Integracijos keliu
Nustatymai

Prieš šešerius metus Nacio­nalinio socialinės integracijos instituto Vilniuje pradėta įgyvendinti Socialinio taksi programa šiandien turi daugiau kaip 2300 klientų. Neįgaliųjų pavėžėjimo paslauga teikiama ir Vilniaus rajone, Kaune, Klaipėdoje, Zarasuose, Visagine. Kasdien pagal individualius negalią turinčių žmonių poreikius suplanuotais maršrutais išrieda 8 neįgaliųjų vežimėliams gabenti pritaikyti automobiliai: 4 – Vilniuje, 2 – Klaipėdoje, 1 – Kaune ir 1 – Zarasuose bei Visagine.

Socialinio taksi privalumai

Vilnietė Bela Morkus socialiniu taksi naudojasi nuo pirmųjų jo reisų. Ir neslepia – jeigu ne jis, ne vieną insultą patyrusi ir dešimt metų lovoje pragulėjusi moteris, ko gero, ir toliau tik po keturias kambario sienas žvalgytųsi. Dabar ji džiaugiasi treniruotėse, į kurias du kartus per savaitę ją nuveža socialinis taksi, žengiamais žingsniais. „Jeigu ne socialinis taksi, nebūčiau vėl grįžusi į gyvenimą“ – sako Bela. Nors gyvena kartu su broliu, moteris nenori būti jam našta, nuo jo priklausyti. Kasdien trims valandoms ją aplankanti socialinė darbuotoja padeda susitvarkyti buities rūpesčius, o socialinio taksi paslaugos leidžia neatitrūkti nuo gyvenimo. Nors dažnai jį užsisako norėdama pasiekti polikliniką, tačiau Bela patenkinta, kad socialiniu taksi gali nuvažiuoti ir į kapines, ir į koncertą. Vis dėlto dažniausias maršrutas – į centrą „Eik“, kuriame moteris mokosi vėl vaikščioti. Spalį bus jau dveji metai, kai Bela lanko šį centrą ir sako jaučianti didžiulę pažangą, netgi sėkmingai pasirodanti varžybose.

B. Morkus tikina, kad socialinis taksi turi daugybę privalumų. Savo automobilio neturintis, bet aktyviai gyventi norintis neįgalusis už įprasto taksi paslaugas neišsimokėtų. Socialinio taksi įkainiai gerokai palankesni nedideles pajamas gaunantiems žmonėms. Regist­ruotiems klientams už kelionę iki 5 km tereikia mokėti 1,50 eu­­ro, nuo 5 iki 10 km – 2 eu­­rus, nuo 10 iki 15 km – 2,50 euro. Jeigu tenka važiuoti didesnį negu 15 km atstumą, mokama 20 centų už kilometrą. Zarasuose ir Visagine įkainiai šiek tiek skiriasi – atsižvelgiant į pragyvenimo lygį šiuose regionuose jie atitinkamai mažesni: 1; 1,50 ir 2 eurai, o viršijus 15 km – 10 euro centų už kilometrą.

Tačiau kaina, pasak Socialinio taksi programos vadovės Solveigos Ratkevičiūtės, ne vienintelis privalumas. Taksi vairuotojai paprastai nėra motyvuoti padėti neįgaliam keleiviui. Be to, jie neturi reikiamos įrangos, tad kliento iškviesti jo laukia kieme. Jeigu neįgaliajam tai padaryti sunku, jis pats turi susirasti, kas galėtų padėti.

Visai kitokia situacija, kai atvyksta socialinis taksi su asmeniniu asistentu. Pasak S. Ratkevičiūtės, jis ne tik padeda vežimėliu judančiam žmogui iš namų patekti į specialiai pritaikytą automobilį, bet ir pasiekus kelionės tikslą palydi, padeda žmogui pasiekti norimą vietą. Elektriniu vežimėliu judanti B. Morkus pasakoja, kad net tuomet, kai daugiabučiame pastate neveikia liftas, suplanuotos kelionės atidėti nereikia – asmeninis asistentas su pagalbininku patys ją nuneša žemyn. Tiesa, tuomet savo 80 kg sveriantį elektrinį vežimėlį moteris palieka namuose, persėda į gerokai lengvesnį mechaninį.

Ir išsikviesti šį taksi galima ne tik darbo valandomis. Iš anksto užsisakius jis ne tik nuveš į ­teatrą, bet ir po spektaklio padės pasiekti namus. O prireikus ir vidurnaktį palydės į oro uostą.


Socialiniu taksi – ir iš Vilniaus į Palangą

B. Morkus džiaugiasi, kad socialinio taksi darbuotojai padėjo jai nuvykti net į Monciškes. Iš namų nuvežė į geležinkelio stotį, o Klaipėdoje pasitiko uostamiestyje dirbantis socialinio taksi vairuotojas, su kuriuo ji saugiai pasiekė kelionės tikslą. Tokios pačios pagalbos Bela sulaukė ir nusprendusi aplankyti Kaune gyvenančią draugę.

S. Ratkevičiūtė pasakoja, jog neįgalieji dažnai prašo, kad ­soci­alinis taksi juos nuvežtų į vieną ar kitą didelį miestą. „Norėdami jiems padėti skatiname sąryšio sistemą. Iš anksto gavę tokį užsakymą, suplanuojame maršrutą: paimame žmogų iš namų ir nuvežame iki autobusų ar geležinkelio stoties, įsodiname Vilniuje, o kitame mieste, pavyzdžiui, Kaune ar Klaipėdoje, jį pasitinka perspėtas mūsų darbuotojas ir nuveža ten, kur žmogui reikia, – patirtimi dalijasi S. Ratkevičiūtė. – Taip mes sutaupome laiko, o žmogus – pinigų. Daugeliui neįgaliųjų vienintelė galimybė ten patekti – užsisakyti kelionę per mus.“
Pasak Socialinio taksi programos vadovės, gana dažnai žmonėms tenka vykti į sanatoriją Druskininkuose ar Birštone. Kelionė iki Kauno, paskui socialiniu taksi – iki Birštono vyksta pagal sąryšio sistemą. O štai Druskininkus pasiekti sunkiau, nes netoliese socialinio taksi nėra.
Ketina plėstis

S. Ratkevičiūtės teigimu, šešerių metų patirtis įrodė, kad tokių paslaugų poreikis – didžiulis. Vilniuje net keturi automobiliai neįstengia jo patenkinti. Prieš mėnesį paskelbtus grafikus keliones iš anksto įpratę planuoti neįgalieji greitai užpildo. Sistemoje www.socialinistaksi.lt yra užsiregistravę 2300 klientų, kasdien atliekama po 50 ir daugiau užsakymų.

S. Ratkevičiūtė užsimena apie planus plėsti socialinio taksi geografiją. Jos nuomone, dar šiemet pavėžėjimo paslaugas būtų galima pradėti teikti Kauno ir Klaipėdos rajonuose. „Šiuose miestuose jau yra socialinis taksi – turime pritaikytus automobilius, įrangą, darbuotojus, galėtume teikti paslaugas ir rajonuose gyvenantiems neįgaliesiems. Kol kas užsakymus galėtų vykdyti čia jau dirbantys vairuotojai-asmeniniai asistentai, o jeigu matytume, kad poreikis didėja, priimtume naujų darbuotojų.“


Siekia bendradarbiauti

Alytuje taip pat rengiamasi ištirti socialinio taksi poreikį. Rudenį čia ruošiamasi pristatyti visą jo teikiamų paslaugų spektrą. Partnerių – „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos – paskatinta S. Ratkevičiūtė jau buvo susitikusi su Alytaus miesto savivaldybės meru Vytautu Grigaravičiumi, Socialinės paramos skyriaus vedėja Sonata ­Dumbliauskiene, kitais savivaldybės darbuotojais, papasakojo apie ­Socialinio taksi programą, pasidalijo gerąja patirtimi.

Savivaldybė šiuo metu pavėžėjimo paslaugą užtikrina 82 žmonėms, o Alytuje gyvena daugiau kaip 5 tūkst. neįgaliųjų. „Mes siekiame bendradarbiauti su savivaldybe ir kartu užtikrinti, kad visi neįgaliųjų poreikiai būtų patenkinti. Jeigu daug žmonių reikia nuvežti į koncertą ar kokį renginį, žinoma, geriau tai daryti su autobusiuku. Bet jeigu kalbame apie individualius žmogaus poreikius, kai jam reikia nuvykti pas draugą, į sodą, kino teatrą, nei Socialinių paslaugų centras, nei nevyriausybinė neįgaliųjų organizacija neturi galimybių teikti tokių paslaugų“, – sako S. Ratkevičiūtė. Be to, savivaldybė pavėžėjimo paslaugas teikia tik tam tikromis valandomis, o tai – rimta kliūtis tiems, kurie nori aktyvūs ir vėlesniu paros metu. „Siekiame, kad neįgalieji turėtų lygiai tokias pačias sąlygas, kaip ir visi kiti visuomenės nariai“, – tikina S. Ratkevičiūtė.


Informacija – iš pirmų lūpų

Norintys susipažinti su ­Socialinio taksi paslaugomis netrukus turės puikią progą. Planuojama Alytuje surengti Socialinio taksi dieną – sudaryti sąlygas išbandyti šią paslaugą. Iš Vilniaus turėtų atvykti pora socialinio taksi šias paslaugas teikiančių specialiai neįgaliųjų poreikiams pritaikytų automobilių, į iškvietimus vykstantys vairuotojai-asmeniniai asistentai parodys, kaip pasitinka žmogų, padeda jam nusileisti iki automobilio, palydi, pasikalba su juo – atliepia visus jo poreikius.

Socialinio taksi programos vadovės nuomone, savivaldybės interneto puslapyje žadama paskelbti apklausa visų potencialių pasaugos gavėjų gali ir nepasiekti – nemažai vyresnio amžiaus neįgaliųjų tiesiog nesinaudoja informacinėmis technologijomis, neturi prieigos prie interneto. Kad ir jie galėtų išsakyti savo nuomonę, ketinama vykti į nevyriausybines neįgaliųjų organizacijas, pateikti visą reikiamą informaciją, žmones apklausti raštu. „Šioje situacijoje esminis dalykas – neįgalūs žmonės, jų poreikiai. Tiek mes, tiek savivaldybė rūpinamės, kad jie būtų patenkinti“, – sako S. Ratkevičiūtė. Ir priduria, jog tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad teikti socialinio taksi paslaugas – visiškai paprasta. Pasak jos, brangiai atsieina ne tik pati sistema, bet ir komandos mokymai, įgūdžių, kompetencijų gilinimas. Ne taip paprasta rasti ir motyvuotus, silpnesniems norinčius padėti vairuotojus-asmeninius asistentus, pasirengusius dirbti nestandartinės trukmės darbo dieną, dažnai ir iki vėlumos, o šios programos klientams prireikus leistis tolimesnėn kelionėn, į oro uostą ar geležinkelio stotį vykti netgi naktį.

S. Ratkevičiūtės teigimu, tarp esminių Socialinio taksi programos siekių – skatinti neįgaliuosius iš naujo pajusti gyvenimo pulsą: padėti susitikti su bičiuliais, dalyvauti kultūrinėse ­veiklose, palydėti į išsvajotas keliones.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Socialinio taksi archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt