21
P, Rugs
8 Nauji straipsniai

Draugijos link vedė laikraštis (Lietuvos neįgaliųjų draugijai – 30)

Neįgaliųjų susibūrimuose vyravo bendrystės nuotaikos.

Integracijos keliu
Nustatymai

1988 metais rugsėjo 28 dieną buvo įsteigta Lietuvos invalidų draugija. Ji neatsirado tuščioje vietoje – iki tol buvo keli dešimtmečiai brendimo, ėjimo link stiprios organizacijos, kurios žodžio klausoma ir paisoma. Tad kas gi davė pradžią tuometinei Lietuvos invalidų draugijai? Kas padėjo pamatus, kad atsirastų ši organizacija?

Pradedame straipsnių ciklą apie Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) istoriją. Neįgaliųjų judėjimo veteranai dalysis prisiminimais apie tai, kaip vyko neįgaliųjų, tuomet vadintų invalidais, išėjimas iš pogrindžio.

Gal kai kuriems ši istorija iki skausmo pažįstama. Kitiems gal visa tai bus nauja, tačiau esame įsitikinę, kad praeities užmiršti neverta, o jubiliejai – gera proga prisiminti tuos, be kurių tų švenčių nebūtų. Pirmame straipsnyje – ilgametės „Draugo žodžio“ redaktorės Janinos Baliutytės prisiminimai apie keletą dešimtmečių pogrindyje leistą neįgaliųjų laikraštį.

 

Nuo laikraščio iki draugijos

Janina Baliutytė prisimena, kad dar 1970 metais Aldonai Račkauskaitei, Elei Griciūtei, Rimai Aidukaitei, Aldonai Žilevičiūtei-Černevičienei kilo mintis, jog reikia suburti būrelį ir sužinoti, kiek yra tokių, kaip jos, neįgaliųjų. Pradėjo rašyti laiškus pažįstamiems, išplatino žinią apie steigiamą būrelį „Kibirkštis“. Netrukus kilo mintis įkurti laikraštį, kad tuos susirašinėjimus galėtų paskaityti visi – kiek gi čia tų laiškų parašysi. Taip atsirado „Gyvenimo frontas“. Pirmąja šio „laikraščio“ redaktore buvo E. Griciūtė, vėliau pareigas perėmė Albinas Degutis. Koks tai buvo laikraštis? Pradžioje – tiesiog ranka prirašytas mokyklinis sąsiuvinis. Būrelio nariai jį gavę perrašydavo ir siųsdavo žinomais adresais kitiems neįgaliesiems – draugams, pažįstamiems. Pasak J. Baliutytės, dauguma neįgaliųjų labai laukdavo to laikraštėlio. Juk bend­ravimo jiems labai trūko – neįgalūs žmonės tuomet bijodavo į gatvę išeiti. Dauguma leisdavo laiką užsidarę namie tarp 4 sienų. Todėl noriai perrašinėdavo laikraštį, džiaugdavosi tokia bendryste.

Netrukus „Gyvenimo frontą“ pakeitė „Žodis draugui“. Tačiau tokiu pavadinimu jis ėjo neilgai – tapo „Draugo žodžiu“. „Tiesiog skambesys buvo geresnis“, – sako J. Baliutytė, kuriai buvo patikėta tapti naująja laikraščio redaktore, nes buvo baigusi du lietuvių kalbos ir literatūros kursus universitete. „Ėmiausi to darbo – sudėdavau viską, ką gaudavau, į mūsų laikraštėlio puslapius“, – pasakoja J. Baliutytė.

Moteris prisimena, kad „Draugo žodžiui“ žmonės siųsdavo daug laiškų, kuriuose pasakodavo apie savo gyvenimą, apie norus, svajones, dalydavosi ligos patirtimi. Čia buvo galima paskaityti apie neįgaliųjų bendruomenei svarbius įvykius. Tuose puslapiuose buvo ir nemažai kūrybos – straipsnelių, eilėraščių, apsakymėlių. Aišku, jie nebuvo labai aukšto lygio – juk niekas nebuvo baigęs jokių specialių mokslų. Kaip išeidavo, taip rašydavo. Kartais iš tokių susirašinėjimų užsimegzdavo artima draugystė. Ypatingu įvykiu visiems tapo Vlados ir Povilo Gribėnų vestuvės. „Jie buvo pirmieji žmonės su negalia, kurie susituokė ir gyveno savarankiškai“, – pasakoja J. Baliutytė.

Janina Baliutytė.

Reikėjo tobulėti

J. Baliutytė prisimena, kad pirmoji laikraštį spausdinti mašinėle pradėjo R. Aidukaitė, kuri dirbo kolūkyje buhaltere, tad galėjo prieiti prie spausdinimo mašinėlės. Kilo mintis, kad reikia ir patiems įsigyti mašinėlę – daug greičiau eisis darbas. Susirinko pinigų ir ją nusipirko, paskui dar kelias. Pinigų reikėjo ir popieriui, vokams, pašto ženklams – būrelio nariai vieni kitiems ne tik siųsdavo laikraščius, bet ir sveikindavo gimtadienio, kitų asmeninių švenčių proga. „Norėjome parodyti žmonėms, kad jie kažkam rūpi“, – prisimena J. Baliutytė. Egidijus Šatas, Vlada Gribėnienė, Aldona Kriščiūnienė, Arūnas Juzumas, Irena Sadauskienė, Bronius Diliautas, Jonas Najulis, Elena Grincevičienė buvo nuolatiniai „Draugo žodžio“ autoriai.

„Taip susirašinėjant kilo poreikis susitikti ir pabendrauti. Pradėjome rengti susitikimus. Susitikdavome pas draugus namuose. Pas tuos, kurie priimdavo. 3–4 kartus per vasarą susitikdavome, kartais gal daugiau. Nei salių, nei kokių kitų vietų neieškodavome, niekas ir nebūtų priėmę, – atsimena J. Baliutytė. – Kambariuose neužtekdavo vietos, rinkdavomės daržinėse.“ Moteris prisimena, kad ir Gribėnai priėmė daržinėje: išvalė, sustatė stalus, ant jų žmonės sudėjo savo atsivežtą maistą. Vėliau juos priėmė „Įstros“ kolūkis Pasvalio rajone.

J. Baliutytė sako dariusi būrelio narių sąrašą. Vienu metu jame buvo apie 500 narių. Būreliui priklausė ne tik neįgalieji, bet ir jų šeimos nariai, šiaip bičiuliai.

Kartu linksmiau.

 

Nelegali veikla?

Pasak J. Baliutytės, būrelio veikla buvo nelegali. „Bijojo, kad gali invalidai susirinkę su lazdomis nuversti valdžią“, – juokiasi moteris.

Ji prisimena, kad neįgaliųjų susibūrimuose gana dažnai apsilankydavo saugumiečių. „Mes apsimesdavome, kad švenčiame kurio nors nario gimtadienį. Daugelį žmonių, pas kuriuos važiuodavome į susitikimus, buvo atėję patikrinti. Nors ir nerasdavo prie ko prikibti, negalėjome laisvai jaustis. Bet galvoju, kad nebūtų puolę mūsų uždaryti – negražiai būtų nuskambėję.“

J. Baliutytė sako ir pati ne kartą namuose sulaukusi netikėtų svečių iš saugumo – domėjosi, ką čia spausdina ir platina, labai atidžiai skaitė, kas parašyta, vieną laikraščio egzempliorių išsinešė. „Papasakojau, kad susirašinėjame neįgalūs žmonės, norėdami praskaidrinti vienatvę“, – prisimena ilgametė „Draugo žodžio“ redaktorė. Vis dėlto ji neslepia buvusi labai atsargi – atidžiai skaitydavo atsiųstus tekstus ir labai stengėsi, kad laikraštyje neatsirastų jokių dviprasmiškų dalykų. Ir įvadinį straipsnį parašydavo tokį, kad įtiktų sovietų valdžiai – pavyzdžiui, aprašydavo spalio revoliucijos metines. „Nenorėjome, kad mus uždarytų“, – neslepia J. Baliutytė.

Jos teigimu, visą laiką kirbėjo mintis, kad reikia steigti draugiją. „Pavydėjome akliesiems, kurtiesiems, kad jie turi draugijas, kad jos duoda jiems darbo. O mes to neturėjome. Iš draugijos mes labai daug tikėjomės“, – pasakoja moteris. Tačiau ilgai apie draugiją nebuvo ko nė svajoti – į neįgaliųjų kreipimusis Socialinio aprūpinimo ministerija atsakydavo, kad draugijos nereikia – esą tada neįgalieji bus izoliuoti. „Niekaip nesupratome, kaip būsime izoliuoti – juk ir taip mūsų niekur nebuvo“, – svarsto J. Baliutytė.

Vis dėlto 1988 metais draugiją pavyko sukurti. „Draugo žodis“ tapo nebe toks reikalingas. „Vis dėlto mums tas laikraštėlis buvo brangus, nenorėjome jo prarasti“, – prisimena J. Baliutytė. A. Juzumas, tuomet dirbęs radijo ir televizijos komitete, ėmėsi jį spausdinti kaip sienlaikraštį. Tekstai buvo sudėti į vieną maždaug laikraščio formato lapą, atspausdinti labai mažu šriftu. „Gavusi jį sulankstydavau, dėdavau į vokus, išsiųsdavau, kiti perskaitę dalindavosi, vėl siųsdavo kitiems“, – prisimena J. Baliutytė.

1990 metais pradėtas leisti savaitraštis „Bičiulystė“. Iki 2002 m. sausio „Draugo žodis“ buvo spausdinamas jo puslapiuose.

Ilgus metus kauptą laikraščio archyvą J. Baliutytė atidavė Raseinių krašto istorijos muziejui.

Aurelija BABINSKIENĖ
„Bičiulystės“ archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt