21
P, Rugs
8 Nauji straipsniai

Sporto klubas „Draugystė“ – dar vienas žingsnis draugijos link (Lietuvos neįgaliųjų draugijai – 30)

Neįgaliųjų plaukimo varžybos. Talinas (Estija), 1987 m.

Integracijos keliu
Nustatymai

Nuo 1971-ųjų metų pradėjus veikti „Draugystės“ būreliui nuolat pasigirsdavo kalbų apie tai, kad reikėtų steigti rimtą organizaciją – draugiją. Deja, tai nebuvo įmanoma – tuometinė valdžia visaip priešinosi bet kokiam organizuotam neįgaliųjų sambūriui, nepaisant to, kad jau veikė identiškos aklųjų, kurčiųjų organizacijos. Vis dėlto netrukus atsirado būdas įteisinti neįgaliųjų susibūrimus – buvo įkurtas sporto klubas. Prisiminimais apie tą laikmetį dalijasi ilgametė sporto klubo „Draugystė“ vadovė Lina Rakauskaitė. 

Sporto klubas įteisino neįgaliųjų sambūrius

L. Rakauskaitė įsitikinusi, kad sportas tuo metu buvo neįgaliųjų langas į gyvenimą. Sporto klubui atsirasti buvo stiprus pagrindas – jau kurį laiką veikė būrelis „Draugystė“. Jo nariai aktyviai bendravo, rinkosi pas vieną ar kitą būrelio narį, vėliau įprasta susitikimų vieta tapo Talačkoniai Pasvalio rajone. Tačiau visa tai vyko neoficialiai. Reikėjo šią veiklą įteisinti. Bandymai aklųjų ir kurčiųjų pavyzdžiu įkurti draugiją buvo nesėkmingi.

Mintis, kaip legalizuoti veik­lą, kilo besižvalgant į kaimynus – reikia steigti sporto klubą. 1984 metais suomių pavyzdžiu estai Taline buvo įkūrę invalidų sporto klubą „Invasport“, po metų Rygoje atsirado klubas „Optimist“.

Dar prieš steigiant sporto klubą Lietuvoje, imta rengti neoficialias negalią turinčių žmonių varžybas. 1984 metais Talačkoniuose neįgalieji varžėsi 7 sporto rungtyse. L. Rakauskaitė prisimena, kad grįžusi po varžybų parengė raštą, kuriame prašė įkurti Lietuvoje invalidų sporto klubą, surinko neįgaliųjų parašus ir dokumentą pateikė Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininkui Zigmantui Motiekaičiui. Po gerų metų, 1985 m. gruodžio 26 d., invalidų sporto ir sveikatingumo klubas „Draugystė“ buvo įkurtas. Jo pirmininke buvo išrinkta Vlada Gribėnienė. Po poros metų „Draugystės“ klubo pirmininke tapo L. Rakauskaitė.

L. Rakauskaitė sako, kad klubo sukūrimas buvo gana formalus – jis neturėjo nei etatų, nei patalpų, nei reikiamos įrangos. Ir aukštų sportinių rezultatų neplanavo. Svarbiausia buvo neįgaliųjų integracija, jų bendravimas. Vis dėlto ledai buvo pralaužti – neįgalieji galėjo oficialiai burtis, bendrauti, atsirado ir rimčiau sportuojančių. Kiek vėliau pradėjo kurtis filialai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Ukmergėje. Pagrindinės sporto šakos buvo tinklinis sėdint, lengvoji atletika, sunkioji atletika, vežimėlių krepšinis. Ir, žinoma, šaškės bei šachmatai, kurių varžybos buvo rengiamos netgi susirašinėjant. Pasak L. Rakauskaitės, nors pinigų niekas neskyrė, buvo didžiulis entuziazmas – ji sako prisimenanti, kad patys žmonės rinko po rublį sumokėti už darbą treneriui.

Vienintelė vieta, kurioje neįgalieji galėjo burtis, buvo Vilniaus „Žalgirio“ irklavimo bazės salė. Ir dėl tokios galimybės reikėjo nemažai derėtis. Labai daug – tiek finansiškai, tiek morališkai padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga.

L. Rakauskaitė prisimena, kad teko dalyvauti laidoje „Svetimo skausmo nebūna“ – mokė neįgaliuosius, negalinčius prisijungti prie sporto klubų veik­los, kaip mankštintis namuose.

Pasak L. Rakauskaitės, apskritai materialinė bazė buvo labai skurdi. Žmonės neturėjo ne tik sportinių, bet vežimėlių apskritai. Jie buvo labai prasti, griozdiški. Jos pačios vežimėlis buvo mediniu pakoju. Tik kiek vėliau per sporto klubą buvo gauta 500 naudotų vežimėlių iš Švedijos. Tai buvo didelis dalykas. Vėliau sporto klubas nupirko porą sportinių vežimėlių.

Lenktynės neįgaliųjų vežimėliais. Jūrmala (Latvija), 1990 m. 

Organizuota veikla davė rezultatų 

1986 metais „Draugystės“ sporto klubas Alantoje (Molėtų r.) surengė pirmąsias Pabaltijo neįgaliųjų sporto žaidynes. Kodėl pasirinkta Alanta? L. Rakauskaitė prisimena, kad tuometinė klubo vadovė V. Gribėnienė buvo iš Molėtų, todėl gerai žinojo tas apylinkes, o neįgaliesiems vežimėliuose prieinamų vietų labai trūko. Pasirinkta varžybas organizuoti gamtoje. Tiesa, ir ten sąlygos nebuvo geros – pavyzdžiui, kilo klausimas, kur gauti neįgaliesiems pritaikytą tualetą. Tuo pasirūpino Arūnas Juzumas – Lietuvos radijo ir televizijos komitete, kur dirbo meistru, sukonstravo medinį karkasą, aptraukė jį brezentu.

Žaidynės pavyko – į jas susirinko daug žmonių. 1987 metais prie šių žaidynių prisijungė sportininkai ir iš Maskvos bei Leningrado, o 1988 metais Alantoje įvyko pirmosios Sovietų Sąjungos neįgaliųjų žmonių žaidynės. Jose dalyvavo 5 respublikų rinktinės. Pasak L. Rakauskaitės, lietuvių neįgaliųjų sporto pasiekimai buvo labai aukšti. Ypač stipri buvo moterų tinklinio sėdint komanda – jos niekada iš varžybų negrįždavo be medalių.

Svarbus įvykis tuometiniam neįgaliųjų sportui buvo 1987 metais Taline įkurta SSRS invalidų sporto federacija. Iš visos tuometinės sąjungos suvažiavę žmonės įteisino neįgaliųjų sportą. Na, o 1988 m. vasario 12 d. vyko steigiamasis Lietuvos invalidų sporto federacijos susirinkimas. Jos pirmininku L. Rakauskaitė sako pakvietusi tapti Lietuvos Socialinio aprūpinimo ministerijos Medicininės darbingumo ekspertizės skyriaus viršininką V. Ragucką: „Kad prie mūsų niekas nesikabinėtų.“ L. Rakauskaitės teigimu, atsivėrė galimybės gauti finansavimą. Ir iš tiesų ledai pajudėjo – 1988 metais buvo skirta lėšų „Draugystės“ sporto klubo padalinių vadovų, trenerių darbui apmokėti, inventoriui įsigyti. „Kai pasakiau paprašiusi 30 tūkstančių rublių neįgaliųjų sportui, kiti akis išpūtė – reikėjo kokių 3 prašyti. Tačiau tą sumą pavyko gauti“, – prisimena L. Rakauskaitė. Buvo įsteigta 14 etatų – po pusę etato įdarbinti treneriai, atlyginimus gavo sporto klubų vadovai. Klubas netgi ėmėsi platinti „Draugo žodį“. Atsirado galimybių išvažiuoti į varžybas visoje Sovietų sąjungoje.


Pralaužus ledus viskas ėjosi lengviau

l. Rakauskaitė prisimena, kad nebuvo lengva – reikėjo nuolat įrodinėti neįgaliųjų teisę į sportą. Ypač regionuose, kur nebuvo jokių pritaikytų patalpų. Vis dėlto pokyčiai buvo akivaizdūs, juolab kad prasidėjo Sąjūdis. Jau buvo galima galvoti ir apie neįgaliųjų organizacijos steigimąsi. Jos rūpestis turėjo būti neįgaliųjų darbinė veika, labdara.

Pasak L. Rakauskaitės, pamatus draugijai padėjo „Draugystės“ būrelis. Sporto klubas tą veiklą sustiprino, atvėrė galimybes neįgaliesiems drąsiau burtis, bendrauti, išeiti iš namų. „Sportas atnešė nemažų pokyčių neįgaliųjų gyvenime, tačiau ir be jo neįgaliųjų judėjimas būtų virtęs kažkuo daugiau. Viskas buvo susikaupę“, – prisimena ilgametė sporto klubo „Draugystė“ vadovė. Keletą kartų į susitikimus Talačkoniuose atvykęs Jonas Mačiukevičius, tuo metu jau žinomas poetas, rašytojas, ėmėsi steigti draugiją... 1988-aisiais tai padaryti pavyko.

Tuomet jau buvo viskas lengviau – kūrėsi ir aplinkos pritaikymo asociacija, kitos neįgaliųjų organizacijos. Ledai buvo išjudinti. Neįgaliesiems nebereikėjo įrodinėti, kad jie egzistuoja.

Aurelija BABINSKIENĖ
„Bičiulystės“ archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt