17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Rajonuose steigiamos invalidų draugijos tapo viltimi visiems neįgaliesiems (Lietuvos neįgaliųjų draugijai – 30)

Violeta Neimontaitė.

Integracijos keliu
Nustatymai

1988-ieji. Sąjūdžio metas. Visuomenėje jaučiamas išlaisvėjimas, taip pat ir neįgaliųjų gyvenime. Rajonuose pradedamos steigti neįgaliųjų organizacijos. Apie to meto aktualijas prisiminimais dalijasi Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos steigėja, ilgametė jos pirmininkė Violeta Neimontaitė. 

Nurodymą kurti draugiją atsiuntė ministerija

V. Neimontaitė prisimena, kad 1988 metais gegužės mėnesį rajonų vykdomieji komitetai gavo tuometinės Socialinio aprūpinimo ministerijos raštus, kuriais buvo įpareigoti surengti invalidų draugijų steigiamąsias konferencijas. Remiantis tuo, rajono vykdomojo komiteto pirmininko Jono Valio sprendimu, Jonavoje buvo sukurta invalidų draugijos steigimo grupė, kurią sudarė rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, Socia­linio aprūpinimo skyriaus vedėja, rajono centrinės ligoninės vyr. gydytojas, karo ir darbo veteranų tarybos pirmininkė, įdarbinimo biuro vedėja.

Reikėjo surasti tinkamas patalpas, pasirūpinti transportu ir surinkti negalią turinčius žmones į konferenciją. Joje turėjo būti ne tik įsteigta invalidų draugija, bet ir išrinkti kandidatai į rugsėjo mėnesį planuojamą surengti Lietuvos invalidų draugijos (LID) steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje.

V. Neimontaitė sako buvusi viena iš šios konferencijos organizatorių. Jos teigimu, suburti neįgaliuosius nebuvo paprasta, kadangi jie tarpusavyje nebendravo, ne visi turėjo telefonus. Reikėjo susisiekti su tuometinių kolūkių pirmininkais, apylinkių atstovais, kitomis tarnybomis, kad surastų žmones, atvežtų juos iš kaimų. Miestuose gyvenantieji gavo kvietimus, dalijosi informacija vieni su kitais. Daug rūpesčio prisiėmė tuometinė Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja Genovaitė Brazdeikienė. Kadangi skyrius mokėjo pensijas, turėjo neįgaliųjų kontaktus. Be to, vedėja mėgo lankytis šeimose, kilus kokiai nors bėdai pati nueidavo išsiaiškinti situaciją, tad daugelį žmonių pažinojo.

Jonavos rajono invalidų drau­gijos steigiamoji konferencija vyko 1988 metų rugpjūčio 16 dieną tuomet vienintelėje neįgaliesiems prieinamoje Jonavos kino teatro „Jaunystė“ salėje. Į ją susirinko 260 žmonių. Konferencijoje dalyvavo ne tik rajono valdžios atstovai ir kiti invalidų draugijos steigimo grupės nariai, bet ir įvairių prekybos bei verslo organizacijų vadovai (jie turėjo išklausyti konferencijos dalyvių skundus, prašymus, siūlymus, kad galėtų prisidėti sprendžiant negalios žmonių bėdas), laidos „Svetimo skausmo nebūna“ redaktorė Aurelija Žiemelytė. Atvyko ir jau išrinktas Vilniaus miesto invalidų draugijos valdybos pirmininkas Vytautas Simonavičius, Kauno miesto invalidų draugijos valdybos pirmininkas Mykolas Strumkis, kurie aktyviai dalyvavo neįgaliųjų judėjime. „Pakviečiau juos, nes žmonėms reikėjo gyvo pavyzdžio, kaip viskas vyksta kitur, ką reikėtų keisti, kad neįgaliam žmogui būtų lengviau prisitaikyti savo aplinkoje, buityje, kad negalia taptų kontroliuojama, su ja būtų galima susigyventi“, – prisimena V. Neimontaitė.

Į Jonavos rajono invalidų draugijos steigiamąją konferenciją susirinko 260 dalyvių.

Žmonės manė, kad draugija išspręs visas bėdas

V. Neimontaitė pasakoja, kad pirmoji konferencija buvo labai sunki. Žmonės susirinko manydami, kad naujai steigiama draugija išspręs visas jų problemas. „LID steigėjų požiūris buvo platesnis, jie norėjo įgyvendinti idėją. Žmonių vizija buvo kur kas paprastesnė – jie tikėjosi lengvesnės buities, didesnių pensijų. Trūko lėšų pragyventi, aplinka nepritaikyta neįgaliam žmogui, nebuvo socialinių, transporto paslaugų, techninės pagalbos priemonių, pritaikytų mokyklų, stigo medicinos paslaugų. Konferencijoje visi norėjo išsakyti savo bėdas – kad neturi malkų, kad negali vaikščioti... Suvaldyti situaciją nebuvo lengva. Žmonės turbūt būtų be galo kalbėję, ko jiems trūksta, kas jiems skauda“, – prisimena V. Neimontaitė.

„Sunkiai rajone sprendžiami invalidų įdarbinimo klausimai. Norėtų invalidai dirbti įvairų namudinį darbą, būtina steigti kokius nors cechus invalidams, tačiau niekas taip pat šios prob­lemos nenori imtis ir spręsti. Invalidai nepatenkinti telefonizacijos eiga, ilgai stovi eilėje prie telefono įvedimo“, – konferencijoje sakė G. Brazdeikienė.

„Mes visi užsisklendę tarp keturių sienų, nebenorime gyventi kaip atsiskyrėliai. Kiti – sveikieji bendrauja su savo šeimos nariais, bendrauja darbo kolektyvuose. O mes, būdami fiziškai silpnesni, praradome šią galimybę. Ir jaučiamės ne tik vieniši, bet ir materialiai sunkiai verčiamės. Tikimės, kad draugija padės spręsti darbo problemas mums, invalidams“, – savo mintis išsakė ir konferencijos delegatė V. Bražėnienė.

Vilniaus miesto invalidų draugijos valdybos pirmininkas V. Simonavičius pabrėžė, kad laikas keistis, iš stagnacijos ateinančios lengvatos nebetenka prasmės: „Ką duoda teisė lengvatinėmis sąlygomis įsigyti vaistų, jei tokių vaistų nėra vaistinėje. Ką reiškia teisė į mokslą, jeigu baigęs mokyklą negali įsidarbinti.“

Į kausimą, ar reikalinga Lietuvoje invalidų draugija, buvo atsakyta plojimais. Žmonės siūlė kandidatus į Jonavos rajono invalidų draugijos valdybą, revizijos komisiją, rinko delegatus į steigiamąją Lietuvos invalidų draugijos konferenciją.

Žodis buvo suteiktas ir naujai išrinktai Jonavos rajono invalidų draugijos pirmininkei V. Neimontaitei: „Ne vienus metus gyvename vieni šalia kitų, gyvename visuomenėje, kuri vengė mūsų, nežinojo mūsų problemų. /.../ Kuriama respublikos invalidų draugija. Mūsų laukia nelengvi darbai. Praeis gal ir ne vieni metai, kol atsistosime ant kojų. Žinoma, neapsieisime be paramos iš pačios visuomenės.“

Ji pabrėžė, kad pirmieji darbai bus sutelkti draugijos narius, pasirūpinti invalidų poreikiais, ruošti gamybinę bazę – t. y. aprūpinti draugijos narius darbu. Tuomet jau bus galima mąstyti apie reabilitacijos, mokymo įstaigas.


Draugija rūpinosi viskuo

Naujų pareigų V. Neimontaitė ėmėsi su didžiuliu atsidavimu. Moteris prisimena, kad labai palaikė Jonavos valdžia – daugiausia tai buvo jauni, išsilavinę žmonės, kurie matė tokios veiklos būtinumą. Išrinkta draugijos vadovė iš viešosios bibliotekos, kur dirbo vyr. bibliografe, buvo perkelta dirbti į Socialinio aprūpinimo skyrių. Ji tapo vyresniąja inspektore invalidų reikalams. V. Nei­montaitė prisimena, kad į Socialinio aprūpinimo skyrių suplaukdavo visi neįgaliųjų klausimai. Žmonės kreipdavosi dėl medicininių problemų, dėl neįgaliųjų technikos, išsakydavo visas savo bėdas.

Draugija buvo įsteigta, atidaryta banko sąskaitą, parengti įstatai ir... viskas. Jokio finansavimo. Buvo labai sunku rasti patalpas. Iš pradžių draugija buvo registruota Jonavos rajono viešojoje bibliotekoje, paskui – viename iš rajono vykdomojo komiteto kabinetų. Vėliau, atsižvelgiant į neįgaliųjų poreikius, Socialinio aprūpinimo skyrius iš trečiojo aukšto perkeltas į pirmą. Pagaliau atsirado vietos ir LID Jonavos skyriui. V. Neimontaitės kabinetas tapo ir draugijos būstine. „Dažnai rašydavau į spaudą, kalbėjau per radiją, vietinę televiziją apie tai, kad mums reikia paramos“, – prisimena moteris.

V. Neimontaitė atkreipė dėmesį, kad sprendžiant neįgaliųjų klausimus buvo dirbama komandoje: posėdžiuose dalyvavo ir rajono valdžios atstovai, ir socialiniai darbuotojai, ir medikai, ir pramonininkai, potencialūs paramos davėjai. Jonavai pasisekė, kadangi čia veikė didžiulė įmonė „Achema“. Jos vadovas Bronislovas Lubys asmeniškai palaikė neįgaliųjų idėjas ir įmonės bei jo paties pastangomis sukurto „Sveikatos“ fondo lėšomis jas dosniai rėmė. V. Neimontaitė prisimena, kad kartą mainais į trąšas iš Vengrijos buvo atvežti neįgaliųjų vežimėliai. Tiesa, jie taip ir liko Vilniuje – siunta, pasiekusi sostinę, nepasiekė adresato. Bet jonaviečiai labai neprotestavo – juk ir sostinėje gyvena neįgalūs žmonės.

Nebuvo įstaigos, sprendžiančios neįgalių, senų, vienišų žmonių ar net vaikų problemų, tad jos buvo aptariamos „Sveikatos“ fondo posėdžiuose. Labdaros fondų dėka Jonavoje kūrėsi reabilitacijos įstaigos, buvo įsteigtas specialusis vaikų lopšelis-darželis „Bitutė“, skirstoma tvarsliava, ramentai, techninės pagalbos priemonės. Respub­likinis „Gailestingumo“ fondas rūpinosi vienišų žmonių maitinimu. Kūrėsi parduotuvėlės, kuriose buvo prekiaujama neįgaliųjų dirbiniais. Vėliau Jonavos mieste įsteigta apie 200 darbo vietų. Buvo gaminama medicinos įranga. Negalią turintys žmonės ir jų šeimos nariai galėjo papildomai užsidirbti.

V. Neimontaitė pasakoja, kad buvo teikiama ir nemateriali parama – lankomi vieniši žmonės, pagelbstima jiems buityje. Pavyzdžiui, kolūkių pirmininkai gaudavo įpareigojimą atvežti malkų, paremontuoti būstus, pavėžėti žmones iki gydymo įstaigų.


„Norėjau padėti kitiems“

Pasak moters, tuometinis Invalidų socialinės integracijos įstatymas įpareigojo keistis informacija apie žmogų – t. y. kai tuometinė MSEK nustatydavo invalidumą, dalyvaudavo posėdžiuose ir ji, kaip neįgaliųjų atstovė. Dabar neįgaliųjų organizacijos neturi jokių galimybių sužinoti, kad žmogus turi negalią, jei pats nesikreipia. Violeta sako vesdavusi kartoteką (vėliau kompiuteris palengvino šį darbą), kur susirašydavo visą informaciją apie žmones: kokia jo negalia, kuo jam padėti, kur artimieji. Ieškojo neįgalių žmonių per apylinkes, kreipėsi į bendruomenę, kad praneštų apie kaimynystėje gyvenančius, norėjo, kad nė vienas neliktų užmirštas.

V. Neimontaitė sako labai sunkiai vaikščiojusi, pati sulaukusi daug pagalbos, tad norėjo ir kitiems padėti. „Norėjau parodyti gražiąją gyvenimo pusę, paskatindavau negalią turinčius jaunuolius mokytis, siekti savo tikslų. Manau, kad ne vieną ir įkvėpiau“, – dalijasi patirtimi moteris.

Ji sako visą laiką dirbusi be atlyginimo. Tik kurį laiką, pačioje veiklos pradžioje, iš Vilniaus į Jonavos draugijos sąskaitą kas mėnesį pervesdavo po 200 rublių. Juos pasidalijo su pas žmones vežiodavusiu kolega, buhaltere, daugiau įpareigojimų turėjusiais tarybos nariais. Nario mokesčio taip pat mažai tesurinkdavo – neįgaliųjų pensijos buvo labai mažos. „Buvo kitas požiūris, kita intencija, dirbome, nes iš tiesų norėjome padaryti didelį darbą“, – sako V. Neimontaitė.

Aurelija BABINSKIENĖ
V. Neimontaitės asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt