17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

15 metų artritu serganti moteris: negalima pasiduoti ligai

Ona Kiržgalvienė sako išmokusi džiaugtis gyvenimu nepaisant ligos sukeliamų sunkumų.

Integracijos keliu
Nustatymai

Spalio mėnesį minima Pasaulinė artrito diena. Skaičiuojama, kad ši liga pasaulyje diagnozuota apie 1 proc. žmonių, o apie pusė sergančiųjų tampa neįgaliais. Patirtimi, kaip jaučiasi sergantieji šia liga, kaip susitaikyti su ištikusia negalia, pasidalijo vilnietė Ona Kiržgalvienė. 

Liga progresavo labai sparčiai

Onutei liga visu smarkumu smogė tuoj po gimdymo. Tuo metu ji buvo vos 19-os. Pirmiausia pradėjo skaudėti nugarą. „Net nusičiaudėti negalėjau, taip skaudėjo“, – prisimena moteris. Iš pradžių daktarai sakė, kad tai radikulitas. Prirašė vitamino D. Bet netrukus pradėjo tinti pėdos, pamėlo kojų nagai. Vargino skausmai. Gydytojai skyrė labai didelę dozę pred­nizolono. Deja, pagerėjo labai trumpam. O. Kiržgalvienė prisimena, kad medikai net stebėjosi, kaip greitai vystosi liga: artritas per gana trumpą laiką išsukinėjo rankų pirštus, čiurnos ir klubo sąnarių skausmai buvo nepakeliami. Pasak moters, paprastai taip atsitinka vyresnio amžiaus žmonėms. O jai buvo vos per 20. Gydytojai nustatė Bechterevo ligą.

Jauna moteris pradėjo šlubuoti, sutrumpėjo viena koja. Onutė prisimena, jog būdavo ir taip, kad beeinant koja užstrigdavo per sąnarį – tiesiog nebūdavo įmanoma baigti žingsnio... Sulaukusiai vos 26-erių, teko persodinti klubo sąnarį. Kiek vėliau laukė pirštų, čiurnos operacijos.

Moteris neslepia, kad ligos pradžioje buvo baisu: jaunas žmogus, o tokie skausmai, dar ir paeiti negali. Onutė prisimena, kad draugė pakvietė į vestuves. Bet kaip nueiti? Kojos ištinusios. Nuėjo su šlepetėmis, paskui šiaip ne taip apsiavė batelius. Ryte atsikėlus vėl kojos į batus netilpo.

Vieną dieną Onutė pastebėjo labai blogai matanti... Prie visų bėdų prisidėjo konjunktyvitas. Be to, gyveno kaime – gyvuliai, ūkio darbai. Moteris neslepia, kad buvo labai sunkus laikas: „Viskas susidėjo – kojas skauda, akis skauda. Dar ir vaikas mažas. Daug dienų praverkta. Nieko nebenorėjau. Prasidėjo depresija.“


Turi išmokti gyventi

O. Kiržgalvienė pasakoja, kad vaikystėje nebuvo jokių artrito požymių: „Kūno kultūros pamokas lankydavau, bėgiodavau, slidinėdavau. Niekur nieko.“ Kai liga prasidėjo, buvo visokių spėliojimų – gal kur labai peršalo, gal paveldimumas, nors tėvai savo giminėje neprisiminė panašiomis ligomis sergančiųjų...

Onutė sako dabar su liga susitaikiusi – juk kartu jau 25 metus. Ji žino, kad situacija nėra gera – jau 17 metų, kaip persodintas klubo sąnarys. Vėl reikės keisti... Dar skauda nugarą, sprandą. Gydytojai pasakė, jog nėra matę, kad taip būtų suaugę stuburo kaulai. Taip, liga nepagydoma, bet jei verksi įsikniaubęs, tik dar blogiau bus. „Reikia galvoti, kad viskas žengia į priekį, atsiras vaistų, pagysi. Netgi būna dienų, kai mažiau skauda ar visai neskauda, tada išvis pradedi galvoti – o gal aš jau pasveikau?“ – ramina save moteris. Ji sako tokiais momentais net pasigėdijanti savo silpnumo – juk kitiems dar blogiau. Bet būna dienų, kai liga paūmėja, tada, atrodo, nieko nebenori – sunku net iš lovos išlipti, nereikia nei praustis, nei galvos plauti... „Turi išmokti gyventi. Dabar ir gydytojai pataria: susitaikykit, pasireguliuokit pagal save vaistus. Žiūrėkit, kas geriau padeda. Jie irgi ne burtininkai.“

Onutė sako, kad situacija pagerėjo, kai pakeitė gyvenimą. Ji neabejoja, kad labai svarbus palaikymas šeimoje. Iš savo vyro ji to nesulaukė. Iki šiol ramiai negali prisiminti anytos pasakytų žodžių: „Pasiėmei invalidę.“ Moteris išsiskyrė su vyru, dabar turi draugą, kuris palaiko ir supranta. Persikėlė gyventi į Vilnių. Buvo baisu išvažiuoti iš Šilalės rajono, bet dabar jau apsiprato. Atrodo, ir skausmai sumažėjo. Be to, susirado darbą.


Darbas padeda užsimiršti

O. Kiršgalvienė dar prieš susirgdama buvo įgijusi virėjos profesiją. Tiesa, pagal specialybę net nebandė dirbti – argi įmanoma visą dieną išstovėti prie puodų su tokiomis kojomis. Kurį laiką dirbo pardavėja. Dabar vienoje socialinėje įmonėje įsidarbino valytoja. Moteris džiaugiasi – išeina iš namų, pajuda, yra galimybė dirbti dalį dienos. Juk tokiais rytais, kai labai skauda, jei būtinai nereikėtų, gal ir niekur neitų, tačiau kai išsijudina, atrodo, kad geriau pasijunta. Tiesa, būna dienų, kai Onutė sako besijaučianti puikiai. Tada net pagalvoja: „Kodėl aš nedirbu visą dieną? Juk esu sveika.“ Tačiau ir gydytojai uždraudė sunkiai kelti, lankstytis. 2 valandų per dieną užtenka. Onutė ragina visus sergančiuosius susirasti darbą, stengtis išeiti iš namų. Svarbu negalvoti, kad skauda.

Bendrauti, neužsisklęsti savyje padeda ir įvairios organizacijos. „Įstojau į Vilniaus miesto neįgaliųjų draugiją, čia taip smagu. Ateini, išgeri arbatos, pasijuoki... Ir taip gerai pasidaro... Užsimiršti“, – sako moteris. Anot jos, padeda ir istorijos apie kitus žmones, kuriems dar sunkiau. Taip ir eina gyvenimas – tarp skausmų ir pagerėjimų, tarp liūdesio, nusivylimo ir džiaugsmo.


Viliasi, kad sūnui bus kitaip

Onutė turi ir kitą rūpestį – neseniai sužinojo, kad ta pačia liga serga jos 26 metų sūnus. Moteris neslepia, kad buvo labai baisu, kai sūnus, sulaukęs 19 metų, planuodamas savo vestuves, pradėjo guostis, jog jam skauda nugarą. Paieškojusi daugiau informacijos O. Kiršgalvienė sako supratusi, kad sūnaus laukia tas pats, kaip ir jos. Atsiminusi skaudžius anytos žodžius, Onutė marčią bandė atkalbėti nuo vedybų. Juk turint tokią ligą sunku ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems. Tačiau marti patikino, kad viskas bus gerai. Tuo tiki ir Onutė – dabar ir diagnostika geresnė, ir gydymas kitoks. Moteris viliasi, kad anksčiau sužinojus apie ligą, laiku suteikus pagalbą, pasekmės bus ne tokios skaudžios. Juk ji 26-erių metų jau laukė eilėje sąnariui persodinti. O sūnus ne visada ir vaistus geria.

Onutė visiems linki daugiau šypsotis. „Aš tokia esu. Būdavo, nuvažiuoju į ligoninę, vos paeinu. Paskyrė procedūras, o po jų liga dar labiau paūmėjo. Einu koridoriumi remdamasi į sienas, bet sutikusi žmones šypsausi. Kiti stebisi: vos paeini, o šypsaisi, – prisimena moteris. – Bet turi kovoti. Paūmėjimas praeis ir bus geriau.“ Neapleidžia ir viltis – o gal rytoj kas nors keisis, atsiras ir šios ligos gydymas.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt