19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Neįgaliųjų užimtumo permainų pakete – ir jų įdarbinimo kvotos

Spaudos konferencijoje Seime numatomas neįgaliųjų užimtumo permainas aptarė socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis, Seimo narys T. Tomilinas ir Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė H. Varnienė.

Integracijos keliu
Nustatymai

Seimui pateiktas neįgaliųjų užimtumą reguliuojančių teisės aktų paketas pasipildė naujais siūlymais. Po pateikimo pritarta Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojo Tomo Tomilino užregistruotam teisės aktų pakeitimo paketui, kuriame – ir į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą įtraukta nuostata dėl neįgaliųjų įdarbinimo kvotų įvedimo. Ji bei kiti planuojami neįgaliųjų užimtumo pokyčiai buvo pristatyti Seime surengtoje spaudos konferencijoje.

Turime įgalinti savo žmones

Nemažai diskusijų keliantys neįgaliųjų dalyvavimo darbo rinkoje rodikliai netrukus turėtų keistis. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 163 tūkst. darbingų negalią turinčių asmenų, tačiau tik apie 50 tūkst. (28 proc.) iš jų dirba: apie 7 tūkst. – socialinėse įmonėse ir apie 43 tūkst. – atviroje darbo rinkoje. Daug kartų kritikuotas toks neįgaliųjų užimtumo modelis, kai socialinėms įmonėms atitenka didžioji valstybės paramos dalis (daugiau kaip 30 mln. eurų), o kitiems darbdaviams – vos apie 3 mln. eurų, netrukus bus pertvarkytas. Seimo narys T. Tomilinas atkreipia dėmesį, kad didžiausia problema – ne tik neefektyviai ir netikslingai naudojamos valstybės paramos lėšos. Gerokai svarbiau yra tai, kad atviroje darbo rinkoje neišnaudojamas neįgaliųjų darbo potencialas ir susitaikoma su šios visuomenės grupės socialine atskirtimi.

Pasak Seimo nario, turime 113 tūkst. darbingo amžiaus, taigi, galinčių dirbti neįgaliųjų, kurie neranda darbo. Nesukurdami palankių sąlygų, pasak T. Tomilino, juos uždarome į savotiškus getus. Todėl įstatyme ir atsirado nuostata, kad būtų nustatyta neįgaliųjų darbo vietų kvotų sistema viešojo sektoriaus organizacijoms. Kvotų sistema pagrįsta principu, kad neįgalieji negali lygiai konkuruoti darbo rinkoje, todėl nustatomas įpareigojimas viešojo sektoriaus organizacijoms įdarbinti 5 proc. neįgaliųjų, jeigu joje dirba ne mažiau kaip 50 darbuotojų.

T. Tomilino teigimu, šiuo metu viešojo sektoriaus organizacijose dirba daugiau nei 370 tūkst. žmonių, todėl nustačius 5 proc. kvotą vien jose būtų įdarbinta 10–15 tūkst. neįgaliųjų. Tai kur kas daugiau nei dabar dirba socialinėse įmonėse. Ir tai būtų tikras proveržis. „Nemanau, kad tuo apsiribotume. Įstaigoje, kurioje dirba 50 žmonių, galėtų būti ne 2–3, o 7–8 neįgalieji. Potencialas yra didelis. Prieš pradėdami kalbėti apie imigracijos kvotų padidinimą, darbo rinkos poreikius kviesti iš kitų šalių žmones, pirmiausia turime išnaudoti tai, ką turime – įgalinti savo žmones tokiu būdu spręsti darbo rinkos problemas“, – sako T. Tomilinas.

Seimo narys Tomas Tomilinas.

Teisinis reglamentavimas išvaduos nuo skundų?

Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) pirmininkė Jelena Ivančenko, dalyvavusi darbo grupėje, kuri rengė neįgaliųjų užimtumo reformos pataisas, pritaria kvotų įvedimui. Pasak jos, buvo daug diskutuota, analizuota kitų šalių patirtis ir nuspręsta, kad tokios priemonės reikia ir Lietuvoje. Tiesa, darbo grupėje pritarta pačiai idėjai, koncepcijai. Kaip tai bus įgyvendinama, koks bus numatytas veikimo mechanizmas – kitų institucijų kompetencijos dalykas.

O teisinio paskatinimo, J. Ivančenko nuomone, tikrai reikia. Nors Darbo kodeksas ir įteisina lygias neįgaliųjų galimybes įsidarbinant, realiai darbdaviai to nesilaiko. Labai akivaizdžiai tai parodė LND vykdytas eksperimentas, kai įsidarbinti mėgino rateliais judantis vaikinas. Daugybei darbdavių išsiuntinėjęs savo gyvenimo aprašymą, darbo jis taip ir negavo. Visos viltys subliukšdavo po susitikimo su darbdaviu, kai šis pamatydavo, kad būsimasis darbuotojas – rateliais judantis neįgalusis. Tiesa, viešasis sektorius, valstybinės įmonės į eksperimentą įtrauktos nebuvo, tačiau sprendžiant pagal tai, kad tokiose įstaigose sutinkame labai nedaug neįgaliųjų, galima spėti, jog ši problema aktuali ne vien privačiam verslui. Pasak J. Ivančenko, teisiškai toks neįgalusis gali skųstis, kreiptis į teismą, bet kiek naudos iš to turės – nežinia. Jau greičiau pelnys skundiko, skandalingo žmogaus įvaizdį, ir bet kuris kitas darbdavys ras daugybę priežasčių tokio žmogaus nepriimti.

J. Ivančenko nuomone, labai svarbu, kad pradedama nuo viešojo sektoriaus, nuo socialinės integracijos politikos kūrėjų. Jiems taip pat bus naudinga geriau pažinti neįgaliuosius, įsigilinti į jų individualius poreikius, atrasti duomenų bazes. Ir pagalvoti apie tai, kaip padėti įveikti neįgaliųjų kvalifikacijos trūkumus. „Kasmet apie tūkstantis negalią turinčių studentų gauna valstybės paramą. O kur jie dingsta baigę studijas? Kodėl darbdaviai skundžiasi nerandą kvalifikuotų neįgalių specialistų? Gal pirmiausia reikėtų finansuoti darbo rinkai paklausių specialybių studijas?“ – svarsto J. Ivančenko. Tiesa, pastebi LND vadovė, ir dabar yra išsilavinusių, protingų žmonių, kuriems nepavyksta įsidarbinti dėl akivaizdžiai matomos negalios. Būtent jiems neįgaliųjų įdarbinimo kvotos ir turėtų atverti visas duris.


Keičiama ne tik infrastruktūra, bet ir požiūris

Valstybės institucijose dirbantys neįgalieji – ne naujiena. Rateliais judantis Ministro Pirmininko padėjėjas Juozas Bernatavičius sako, kad bet kokiai neįgalųjį, ypač sėdintį vežimėlyje, įdarbinusiai įstaigai toks darbuotojas tampa savotiška lakmuso juostele. Juozas pasakoja, kad nors Vyriausybės rūmuose jis jaučiasi gana patogiai ir patenka visur, kur reikia, neturi jokių priekaištų dėl darbo vietos, minimalūs patobulinimai (pavyzdžiui, nedidelis pandusas į posėdžių salę) vis dėlto buvo įrengti. J. Bernatavičius sako pastebintis ir kitų aplinkos pritaikymo patobulinimų poreikį: reikia daugiau erdvesnių, neįgaliesiems patogių sanitarinių mazgų, nemažai sunkumų kelia durys su pritraukimo mechanizmais ir pan. Jam patarus šie patobulinimai bus įtraukti į numatomą Vyriausybės rūmų rekonstrukciją.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) įsidarbinus rateliais judančiai Sandrai Buklienei, taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad kai ką reikia pataisyti. Nors ministerijoje įrengtas liftas, tačiau vežimėlyje sėdinčiam žmogui nelengva jį išsikviesti – įtaisas, prie kurio reikia priliesti kortelę, įrengtas per aukštai, sunku atsidaryti duris ir pan.

SADM vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais Eglė Čap­likienė sako, kad įsidarbinus sunkios negalios žmogui teko pasirūpinti ne vien infrastruktūros reikalais. Turėjo keistis ir žmonės, jų požiūris. Pavyzdžiui, į darbą atvykstančiai Sandrai reikia padėti išlipti iš automobilio, o po darbo – įlipti (moters rankos labai silpnos). Šių pareigų ėmėsi budėtojas, dažnai padeda ir skyriaus, kuriame Sandra dirba, kolegos. Neretai tenka dalyvauti kitose ministerijose vykstančiuose posėdžiuose, tad į savotišką universalios aplinkos testą įsitraukia dar daugiau ministerijos darbuotojų: jeigu vykstama keltuvo neturinčiu automobiliu, vairuotojas turi išmokti sulankstyti vežimėlį; iš anksto paskambinama į numatomo posėdžio vietą, pasiteiraujama, kaip ji pritaikyta rateliais judančiam žmogui, kaip patogiausiai ten patekti. S. Buklienė pasakoja neseniai pati skambinusi į Žemės ūkio ministeriją ir domėjusis, ar galės patekti į posėdį. Patikinimas, kad viskas pritaikyta, pasirodė esąs ne visai teisingas. Sėkmingai įveikus atstumą nuo automobilio stovėjimo aikštelės iki posėdžių salės vis dėlto teko pasinaudoti „gyvuoju keltuvu“ – apie prie jos esančius kelis laiptelius niekas nepagalvojo. „Visi kartu mokomės“, – sako E. Čaplikienė. Ji pabrėžia, kad viešojo sektoriaus įstaigos gana glaudžiai susijusios tarpusavyje, tad permainos vienoje atsiliepia ir kitai.

Neįgaliųjų užimtumo situaciją atspindintys skaičiai.

Ar kvotų bus laikomasi?

Kvotų įvedimui iš esmės pritaria ir kiti neįgalieji, tačiau neslepia ir abejonių, ar šios įstatymo nuostatos būtų laikomasi. Juk apie tokią neįgaliųjų įdarbinimo galimybę prabilta ne pirmą kartą. Teikdamas įstatymo pataisą į tai dėmesį atkreipė ir T. Tomilinas. 1991 m. priimtame Invalidų socialinės integracijos įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės darbo biržų teikimu kasmet privalo nustatyti darbdaviams neįgaliųjų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų skaičiaus steigimo kvotas (ne mažiau kaip 2 proc. bendro darbuotojų skaičiaus, jeigu yra ne mažiau kaip 50 darbuotojų). Vėliau darbo vietų skaičius buvo padidintas iki 5 proc. Už šių nuostatų nesilaikymą darbdaviai privalėjo mokėti nustatyto dydžio įmoką, tačiau realiai iš darbdavių tokios įmokos nebuvo išieškomos. 2006 m. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme įpareigojimų darbdaviams steigti neįgaliesiems darbo vietų kvotas nebeliko.

Ministro Pirmininko patarėjo J. Bernatavičiaus nuomone, įstatymo nuostatos nebuvo įgyvendintos ir dėl to, kad nebuvo numatytos tai kontroliuojančios institucijos. Dabar jos įvardytos – „Sodra“ ir Užimtumo tarnyba. Seimo Teisės departamentas siūlo įtraukti dar ir Darbo inspekciją. Be to, šįkart neįgaliųjų įdarbinimo kvotos pirmiausia turėtų būti įvestos viešajame sektoriuje.

T. Tomilinas neslepia sulaukiantis nemažai klausimų – kas bus, jeigu viešojo sektoriaus darbdaviai ir dabar nepaisys šios įstatymo nuostatos. Seimo narys sako, kad viešasis sektorius skiriasi nuo privataus – yra tam tikrų administracinių priemonių, kurios priimamos vadovų lygmenyje, o pavaldžios įstaigos turi įgyvendinti. J. Bernatavičius dar papildo: šios įstatymo nuostatos vykdymas – vadovų atsakomybė. Per vadovų atestacijas visai nesudėtinga patikrinti, kaip konkretus viešojo sektoriaus vadovas vykdo savo funkcijas, juolab kad kontroliuojančios institucijos pateiks visą informaciją.

Tiesa, kitokia situacija su savivaldybėmis. Todėl, pasak T. Tomilino, akivaizdus derybų tarp Finansų ministerijos, Socia­linės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos savivaldybių asociacijos poreikis. Jeigu atsiranda nauja priemonė, ją turi lydėti ir finansavimas. Apie tai dar teks padiskutuoti.

Svarstydami neįgaliųjų užimtumą reglamentuojančių teisės aktų paketą Seimo nariai tik­riausiai pateiks ir savo siūlymų. Tikėkimės, kad bendromis jėgomis bus sukurtos sąlygos negalią turintiems žmonėms jaustis lygiais darbo rinkos dalyviais.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt