19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Rūpestis – ligonius slaugantys artimieji

Šiaulių paliatyvios pagalbos ir slaugos centras rūpinasi sunkiausiais ligoniais ir jų artimaisiais. Dalios Padaigienės nuotr.

Integracijos keliu
Nustatymai

Liga, negalia išvargina ne tik patį sergantį žmogų, bet ir jo šeimą, artimuosius. O jei slaugymas trunka 10, 15 metų? Artimieji dažnai būna pavargę, išsekę. Šiaulių paliatyvios pagalbos ir slaugos centras vykdo projektą, kuriuo atsigręžiama būtent į juos – slaugančiuosius. 

Pagelbėjęs artimiesiems, padedi ir ligoniui

„Atsigręžiama į šeimą – suprantame, kad jei artimieji bus pailsėję, sveiki, galės ir sergančiam šeimos nariui geriau padėti“, – sako Šiaulių paliatyvios pagalbos ir slaugos centro įgyvendinamo projekto koordinatorė Giedrė Brazlauskaitė. Jos teigimu, šeimoje slaugomą ligonį turintys žmonės dažnai būna nutolę nuo socialinio gyvenimo. Jei jie dirba, dažniausiai ne visą darbo laiką, o jei šeimoje globojamas vaikas, vienas iš tėvų dažnai yra priklausomas nuo jo, negali atsitraukti. Trumpas atokvėpis – labai svarbus. Tuo metu, kai šeimos nariai ilsėsis nuo kasdienių rūpesčių, dalyvaus renginiuose, ligoniais pasirūpins savanoriai. Stipresni – vaikštantys, judantys neįgaliojo vežimėliu, bus atvežami į dienos centrą. Nuo artimojo slaugos pailsėti norintys žmonės turės galimybę pabendrauti su psichologu ar kunigu, jiems bus siūlomi meno, žirgų terapijos, rankdarbių, maisto gamybos užsiėmimai.

Paslaugas planuojama pradėti teikti gruodžio mėnesį, o šiuo metu mokomi savanoriai, kurie padės prižiūrėti sergančiuosius. Pasak G. Brazlauskaitės, didžioji dauguma savanorių – Šiaulių valstybinės kolegijos studentai, studijuojantys socialinį darbą, siekiantys įgyti kineziterapeuto ar masažisto specialybę. Projekto koordinatorės teigimu, savanorystė nėra lengvas dalykas. Tenka susidurti su įvairiausiomis emocijomis, todėl labai svarbu būti pasiruošus. Savanoriai mokomi socialinio darbo, psichologijos, sielovados pag­rindų ir daugelio kitų dalykų. G. Brazlauskaitės manymu, tai jiems – svarbi patirtis, nes dar mokydamiesi įgis savo profesijai reikiamų žinių.

Pasak G. Brazlauskaitės, tokias atokvėpio paslaugas numatoma teikti 45 žmonėms. Grupė jau surinkta. Tačiau užsiregistruoti dar galima – gali būti, kad prasidėjus projekto veikloms, kai reikės pasirašyti sutartis ir įsipareigoti dalyvauti veiklose, norinčiųjų sumažės.

Projekto koordinatorė sako, kad neretai žmonės susidomi sužinoję apie jau vykstančius projektus, pamatę, kad paslaugas gauna jų pažįstami. Vienas iš tokių projektų – Aukštelkės socialinės globos namų teikiamos asmeninio asistento paslaugos.

Už įvairių akcijų metu surinktus pinigus perkama slaugomiems žmonėms reikalinga įranga.

Pagalbos reikia čia ir dabar

Šiaulių paliatyvios pagalbos ir slaugos centro direktorė Sigita Petkevičienė sako, kad savo veiklą centras pradėjo prieš 5 metus. Čia teikiamos paslaugos žmonėms, kurie dėl negalios, senatvės nebegali pasirūpinti savimi. Didžiausias dėmesys centre skiriamas sunkiems ligoniams, t. y. tiems, kuriems joks įprastas gydymas nebetaikomas. 90 proc. iš jų yra onkologiniai ligoniai. Vienu metu pagalba teikiama 40–60 žmonių (skaičiai labai greitai keičiasi, nes kartais per vieną savaitgalį netenkama keleto pacientų).

S. Petkevičienė sako, kad paliatyvios pagalbos žmogui prireikia tada, kai gydytojai, nusprendę nebetęsti gydymo, jį išleidžia iš ligoninės. Dažnai tai yra išėjimas į niekur. Artimieji neretai tokiais atvejais jaučiasi sutrikę, nepajėgūs susitvarkyti. Jei jie nesulaukia pagalbos, patys gali pasidaryti ligoniais. Artimo, ypač nepagydomai sergančio žmogaus slaugymas, yra labai varginantis ir emociškai sekinantis dalykas, paprastai labai trūksta žinių. Į namus atvyksta komanda, kuri sudaro pagalbos ligoniui planą ir paskui pagal jį dirbama. Pasak S. Petkevičienės, stengiamasi kuo labiau į šį procesą įtraukti artimuosius. Jie apmokomi – pradedant nuo tokių paprastų dalykų, kaip ligonį paversti, pasodinti netraumuojant savęs, kaip pagirdyti. Stengiamasi suteikti kuo daugiau informacijos, kad ligonių slaugymas nebebūtų toks alinantis.

„Jei negalima išgydyti, nereiškia, kad negalima padėti“, – įsitikinusi S. Petkevičienė. Gydytojas padės suvaldyti simptomus – patars, kaip nuslopinti skausmą, nerimą, padės dėl nemigos. Kiekvienam ligoniui paskiriama slaugytoja, kuriai galima bet kada skambinti ir pasitarti. „Artimiesiems padeda tai, kad esame čia ir dabar“, – sako centro direktorė. Pagalba teikiama ne tik namuose – prireikus žmogus gali būti paguldomas į dienos stacionarą, yra ir 19 vietų globos namai, taip pat dienos centras, kur žmonės gali praleisti dieną.

S. Petkevičienė sako, kad planuojama steigti ir hospisą. Jau yra patalpos Šaukėnuose, žingsnis po žingsnio einama link to. Tačiau tai nėra paprasta – patalpos turi atitikti visus medicinos įstaigai keliamus reikalavimus, įrengtos taip, kad visi gerai jaustųsi – tiek sergantis žmogus, tiek jo artimieji.

Prižiūrimiems ligoniams centras gali suteikti ir reikiamą įrangą – deguonies aparatą, reguliuojamas lovas, čiužinius. Šias priemones įstaiga įsigijo iš labdaros, už įvairių akcijų metu surinktus pinigus. Centras turi ir parduotuvę „Prasmė“, kurioje parduodami įvairūs žmonių atnešti daiktai. Juos pardavus taip pat perkamos medicininės ir slaugos priemonės. „Kartais vien nuo minties, kad namuose stovi deguonies aparatas, žmogui lengviau kvėpuoti, o ir artimiesiems ramiau, kai žino, kad sutrikus kvėpavimui galės padėti“, – sako S. Petkevičienė. Deja, turimos įrangos ne visada užtenka – kartais žmogui tenka pasakyti, kad reikės palaukti.


Paslaugų poreikis – didžiulis

Direktorės teigimu, Šiaulių paliatyvios pagalbos ir slaugos centras atsirado matant, koks didžiulis tokių paslaugų poreikis. „10 metų atidaviau onkologiniams ligoniams, mačiau, kaip sunku jų artimiesiems, – sako S. Petkevičienė. – Be to, visuomenė sensta, pagalbos seneliams reikia vis daugiau. Jei artimajam išėjus kovo mėnesį, per Kalėdas vis dar sulaukiame sveikinimų ir padėkų, matyt, tikrai padėjome.“

Moters teigimu, didžiausias džiaugsmas yra tada, kai atvažiuoji pas žmogų, kuris raitosi iš skausmo, o išvažiuojant jis nusišypso. Kai lankoma moteris pasigiria pakilusi iš lovos ir iškepusi blynų... Arba kai močiutė, kurios dienos visiškai suskaičiuotos, pasako laukianti savo jubiliejaus, į kurį būtinai pasikvies visus paliatyvios komandos darbuotojus. „Norime, kad žmogus kiekvieną dieną surastų tikslą, kodėl verta laukti patekančios saulės“, – patirtimi dalijasi S. Petkevičienė. Jos teigimu, tam labai padeda kunigas. Su juo galima pakalbėti apie kančios prasmę, apie gyvenimą. Pasak centro direktorės, ir vaistus stengiamasi parinkti tokius, kad jie ne slopintų žmogų, o padėtų jam išlikti budriam, kiek galima džiaugtis gyvenimu.

Visos centro teikiamos paslaugos yra nemokamos. Didžioji jų dalis finansuojama iš ligonių kasų. Globos namai gali priimti tik 19 žmonių, tačiau kitų paslaugų teikiama tiek, kiek yra pacientų. Norint gauti paliatyvios pagalbos paslaugas, nebūtinai turi būti nustatytas slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikis. Svarbiausia, kad būtų diagnozė ir gydytojų medicininės komisijos išrašas, kad reikalinga paliatyvi slauga.

„Kai kartais išgirstame priekaištų, kodėl štai mano artimasis nesulaukė jokios pagalbos, o kaimynė buvo prižiūrima, tenka atsakyti: paprasčiausiai jūs mūsų nesuradot“, – sako S. Petkevičienė.

Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt