17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

10 metų liepsnojome Jums, 10 metų mylime Jus!

Neįgaliųjų Naujojo teatro įkūrėja, direktorė, režisierė ir aktorė Svetlana Šulc.

Integracijos keliu
Nustatymai

Prieš 10 metų susikūręs Neįgaliųjų Naujasis teat­ras mini gražią savo veik­los sukaktį. Daugiau kaip 30 jame dirbančių, vaidinančių neįgaliųjų čia išreiškia save kaip aktoriai ir lygiaverčiai žmonės. Dovanodamas žiūrovams šviesą, tikėjimą ir viltį teatras ugdo visuomenės toleranciją, skleidžia bendražmogiškas vertybes, keičia požiūrį į negalią.

Kiekvieną defektą galima paversti efektu

Savo kūrybinės veiklos simboliu Neįgaliųjų Naujasis teat­ras pasirinko legendinį Feniksą, paukštį, liepsnojantį kitiems, sudegantį ir vėl pakylantį iš pelenų. Teatro įkūrėjos, direktorės, režisierės ir aktorės Svetlanos Šulc nuomone, šis simbolis labai artimas neįgaliesiems. Dažnai negalia iš pagrindų pakeičia žmogaus gyvenimą: vieni netenka darbo, kiti – namų, draugų. Ir jiems, kaip tam feniksui, reikia pakilti, iš naujo kurti savo gyvenimą. Būtent Naujasis teatras daugeliui suteikė tokią galimybę. Čia nesvarbu, ar tu gali vaikščioti, ar judi tik neįgaliojo vežimėliu, o gal pasiramsčiuoji ramentais; ar gerai matai, ar regi tik žmonių, daiktų kontūrus, o gal turi psichikos, elgesio sutrikimų. Svarbu kitkas – noras kurti, dalytis savo išgyvenimais, liepsnoti kitiems. „Negalia juk neatima talento, – įsitikinusi teat­ro įkūrėja, – o kiek­vieną defektą galime išmokti paversti efektu.“

10 metų ieškojimų ir atradimų kelią nuėjęs Naujasis teatras pakeitė savo simbolį. Juo tapo dvasinę meilę spinduliuojanti sparnuota deivė Psichėja. 10 metų kaitriai liepsnoję ir nesudegę, o su kiekvienu spektakliu naujam susitikimui su žiūrovais vis prisikeldavę aktoriai šiandien sako: „Mes mylime Jus!“

Svetlana Šulc (dešinėje) džiaugiasi jaunosiomis aktorėmis Žydrūne Dragūnaityte (kairėje) ir Kristina Grūšelionyte.

Nuo lopšio iki tramplino

Teatro įkūrėja S. Šulc sako, kad šie 10 metų prabėgo nepastebimai. „Visus tuos metus mes turėjome ir tebeturime labai daug draugų, rėmėjų. Šventės išvakarėse vienas ūkininkas iš Panevėžio mums padovanojo medaus. Tai taip simboliška! Rinkdama nektarą bitė negalvoja apie medų. Ji kiekvieną rytą skrenda ir renka nektarą. Ir mes kaip tos bitės – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką nešėm savo nektarą – šviesą, viltį ir tikėjimą. Per tuos 10 metų sukūrėme 18 įvairių žanrų ir stilių spektaklių vaikams ir suaugusiems. 610 kartų juos suvaidinome, beveik 30 tūkstančių žmonių parodėme.“

Ta šviesa ir tikėjimu bei pasitikėjimu savimi „užsikrėtė“ ne tik žiūrovai. Nuo pat pradžių Naujasis teatras buvo atviras. „Leidome pasireikšti visiems. Jeigu žmogus sakė, kad nori režisuoti – leidome režisuoti, nori vaidinti – vaidink, nori, kad būtų ta pjesė – tegu būna“, – pasakoja S. Šulc.

Bet pamažu reikalavimai griežtėjo, juk teatras buvo užsibrėžęs tikslą – siekti profesionalumo. Prie jo prisijungė profesionalūs režisieriai: a.a. Artūras Šablauskas, Danutė Keturakytė, Titas Varnas, Alvyda Čepaitytė, Angelė Šakalienė, Janina Matekonytė, Virgilijus Noreika. Vilniaus miesto savivaldybei iš dalies finansuojant įkurtoje studijoje „Be įtampos“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai rengė mokymus: Jūratė Vilūnaitė ir Rimantas Bagdzevičius mokė aktorinio meistriškumo, Rita Juodelienė – scenos kalbos, Jūratė Vizbaraitė – vokalo.

„Pas mus tiek daug jaunų aktorių, anksčiau nė negalvojusių su teatru turėti ką nors bendra, pradėjo savo veiklą. Tai Kamilė Gudmonaitė, Mantas Zemleckas, Adelė Šuminskaitė, režisierius Žilvinas Vingelis ir nemažai kitų, – pasakoja S. Šulc. – Po mokyklos nežinoję, ką veikti ar tapę neįgaliais jauni žmonės atėjo čia ir patikėjo, kad gali kurti ir tą meną dovanoti kitiems. Mūsų teatras – tarsi lopšys. Mes čia kiekvieną iščiūčiuojame, išmyluojame ir išmokome patikėti savimi. Iš tiesų mes galime tiek, kokią galimybių ribą patys nusibrėžiame.“

S. Šulc džiaugiasi, kad nemažai į teatrą savanoriais atėjusių jaunų žmonių sukūrė savo grupes, teatriukus. „Jie sakydavo, kad ateina pas mus pasisemti jėgų. Kai jūs, nematantys, einate, džiaugiatės, su didžiuliu azartu ir energija kuriate, tai kodėl mes taip negalime, juolab kad viską turime – ir rankas, ir kojas, ir gabumų“, – jų išsakytas mintis prisimena Svetlana.

Ji nuoširdžiai džiaugiasi, kad Naujasis teatras ne vienam iš jų tapo tramplinu į didžiąją sceną. Pasak jos, didis mokytojas ne tas, kuris turi daug mokinių. Didis mokytojas tas, kuris išaugina už save geresnį mokinį. „Jeigu teatro užauginti žmonės toliau skleidžia šviesą, tuo turime tik džiaugtis“, – įsitikinusi teat­ro įkūrėja.

Zita Banelienė į teatrą užsuko ieškodama darbo sūnui Dariui. Dabar jiedu abudu – šios bendruomenės nariai.

Teatro repertuare – spektakliai ir vaikams, ir suaugusiems

Nuo pat susikūrimo Naujasis teatras siekė išsiskirti iš mėgėjiškų teatrų. Šiuo keliu jis nuosekliai eina visus 10 metų. Jau pirmasis ir iki šiol žiūrovų laukiamas jo pastatymas – dviejų dalių tragikomedija, sukurta pagal Tenesio Viljamso to paties pavadinimo pjesę „Stiklinis žvėrynas“, buvo pristatytas Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Jo premjeroje dalyvavo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Didžiųjų teatrų scenose žiūrovai mėgavosi ir kai kuriais kitais neįgaliųjų spektakliais. Dabar Naujasis teatras savo kūrybą pristato „Vaidilos“ teatro patalpose.

Norintieji pamatyti Naujojo teatro spektaklius šiandien bilietus į juos gali nusipirkti lygiai taip pat, kaip ir į kitų teatrų pjeses. Teatro aktoriai džiaugiasi – į žiūrovų itin pamėgtą pojūčių spektaklį „Kodėl aš čia?“ jau dabar bilietai išpirkti iki sausio mėnesio. Turint galvoje, kad jis rodomas du kartus per savaitę, toks pasisekimas iš tiesų įkvepia.

S. Šulc neabejoja: didžiausią pasisekimą turi tie spektakliai, kurie atskleidžia tai, ką patys aktoriai yra išgyvenę, patyrę. Todėl ir žiūrovams pasiūlę įsijausti į neregių (šią negalią turinčių žmonių teatre daugiausia) sulaukė didžiulio susidomėjimo. Į visišką tamsą 80 minučių patekę žiūrovai patys tampa spektaklio dalyviais. „Spektaklis tamsoje – tai įsikūnijimas į neregį ir jo kasdienybę. Tai suvokimas, kaip gyvena tie, kuriems likimas pašykštėjo... šviesos, o gal tamsos?“ – rašoma spektaklio anotacijoje. Pasak S. Šulc, tai puiki galimybė atitrūkti nuo skubančio, bėgančio pasaulio ir bent trumpam panirti į save, gyvenimą pajusti kitais pojūčiais: jį paliesti, išgirsti, užuosti...

Žiūrovų susidomėjimo sulaukė ir apie „dvasinę neregystę“ kalbanti misterija „Alter Ego“, ir tautinius jausmus žadinantis pagal Maironio kūrybą pastatytas poetinis spektaklis „Beauštanti“.

Deja, savo scenos Naujasis teatras neturi iki šiol, nemažai su spektakliais keliauja po šalies regio­nus, kur žiūrovai juos labai šiltai priima. Daugelį spektaklių teatras tiesiog dovanoja. Nuoširdžių jo pasirodymų ypač laukia vaikų darželiai. Mažiesiems savo žiūrovams aktoriai gali pasiūlyti ir stalo, ir lėlių spektaklius, ir įprastus vaidinimus. Teatro direktorė džiaugiasi, kad šios įvairovės repertuarui suteikė gana netikėtai į kūrybinę bendruomenę įsitraukusi Zita Banelienė. Moteris kuria spektaklių vaikams scenarijus, rūpinasi jų rekvizitu.

Misterija „Alter Ego“ – vienas iš žiūrovų labiausiai mėgstamų teatro spektaklių.

Ateities nežinia

Vis dėlto 10 metų išgyvenusio teatro aktoriai nėra tikri dėl rytojaus. Iš projektinės veik­los gyvuojančiai įstaigai nelengva planuoti ateitį. Netgi savo patalpų teatras neturi. Po poros metų neteks ir šių, kuriose dabar yra įsikūrę, nes „Vaidilos“ teatro pastatas taps viešbučiu.

Tačiau teatro direktorė S. Šulc svarsto: gal tai, kad nesame orientuoti į pinigus, ir yra mūsų teatro sėkmė? „Kai tik pradedi galvoti, kaip čia užsidirbti, kaip konkurenciją nugalėti, viskas pradeda strigti. O kai darai, negalvoji, kuri, nes jauti, kad to labai reikia, atsiranda ir sprendimai, ir išeitis, – teatro aktorius ramina direktorė. – Gal vis dėlto keisis mūsų socialinė politika ir bus atsigręžta į neįgalius žmones, kurie dirba, kuria.“ Juk, pasak S. Šulc, teatre dirba daugiau kaip 30 pačių įvairiausių negalių žmonių. Yra ir tokių, kurie nežino, ar rytoj atsikels. Dirbdami jie jaučiasi orūs, reikalingi. Ir užsidirba, ir valstybei padeda. „O paramos, deja, beveik negauname, – sako S. Šulc. – Ar nereikėtų labiau investuoti į tai, kad neįgalieji galėtų dirbti, ne vien tik ateiti papiešti, arbatos išgerti. Bendravimo, savirealizacijos, žinoma, irgi reikia, tačiau besistengiantiems dirbti būtina svaresnė parama.“

Vis dėlto Naujojo teatro direktorė vilties nepraranda. „Turiu vidinį tikėjimą ir pasitikėjimą – viskas bus gerai“, – drąsina ir visus teatro bendruomenės narius. O ir jie tiki – susitelkę, nuoširdžiai dirbdami jie būtinai sulauks ir antrojo teatro gyvavimo dešimtmečio šventės.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt