17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Laipiojimas – naujas būdas treniruotis neįgaliesiems

Cerebrinis paralyžius – ne kliūtis.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kaune įsikūręs laipiojimo centras „Miegantys drambliai“ kviečia neįgaliuosius drąsiai ateiti pas juos ir išbandyti save šiek tiek netradicinėje veikloje. „Negali vaikščioti – galbūt gali laipioti. Jei neužlipsi – užkelsim“, – ryžtingai nusiteikęs laipiojimo centro personalas. 

Ernesta Žemaitytė (centre) papasakojo, kad užsiėmimai laipiojimo centre jai labai padėjo sustiprėti.

Siūlomos įvairios veiklos

Laipiojimo centras „Miegantys drambliai“ neįgaliuosius pakvietė į renginį, kuriame pristatė galimybę šiame centre sportuoti įvairių negalių turintiems žmonėms. Atrodytų, laipiojimas ant sienos ne visiems stiprias kojas ir rankas turintiems įveikiamas, ką bekalbėti apie neįgaliuosius. Tačiau „Miegančių dramblių“ vadovė Inga Kupetytė-Bunevičienė sako, kad per savo beveik 4 darbo su neįgaliaisiais metus jai teko ne kartą įsitikinti, jog žmogaus galimybių ribos – nežinomos. Kaip pavyzdį ji pateikia Ernestos Žemaitytės pasiekimus – su pačia sunkiausia cerebrinio paralyžiaus forma gyvenanti mergina po intensyvių treniruočių nesunkiai pasiekia sienos viršų ir netgi laipioja tikromis uolomis. I. Kupetytė-Bunevičienė džiaugiasi, kad mergina akivaizdžiai sustiprėjo: daug drąsiau vaikšto be vaikštynės.

Centras jau turi nemažai patirties su neįgaliaisiais – čia laipiojo ne tik cerebrinį paralyžių, bet ir Dauno sindromą ar autizmo spektro, klausos sutrikimų turintys vaikai. Užsiėmimų metu po nedidelio apšilimo laipiojama siena (iki 6 metrų aukščio), prie kurios pritvirtinti specialūs akmenukai (kibiai). Saugumą užtikrina virvės, kurias tvirtai laiko laipiojimo centro darbuotojai, savanoriai. Pagrindinis tikslas – užlipti iki viršaus, bet kai kada ir pusė sienos yra labai daug. Neįgalieji gali pasirinkti individualius užsiėmimus su kineziterapeutu. Taip pat siūlomi grupiniai užsiėmimai. Juose derinama aktyvi veikla ant žemės ir ant laipiojimo sienos. Galima ir tiesiog laipioti su savanoriu. Mankštos metu, atsižvelgus į poreikį, kineziterapeutas padeda lavinti judesių koordinaciją, pusiausvyrą, vikrumą, lankstumą bei raumenų jėgą. I. Kupetytė-Bunevičienė džiaugiasi, kad „Miegančių dramblių“ darbuotojai labai atsidavę savo darbui, turi nemažai patirties su negalią turinčiais žmonėmis.

Virginijus Takulinskas į laipiojimo centrą atėjo su sūnumi.

Laipiojimas visapusiškai naudingas

I. Kupetytė Banevičienė įsitikinusi, kad ne kiekvienam tinka laipiojimo sportas, tačiau yra tokių, kurie įsitraukia ilgam. O kad jis naudingas, ilgai ieškoti argumentų netenka: žmogus pradeda labiau pasitikėti savimi, stip­rėja valia, kantrybė, fizinis kūnas, pagaliau – bendravimo įgūdžiai. Laipiojimas sienele (iki 6 metrų aukščio) – puikus būdas treniruoti ne tik kūną, bet ir lavinti mąstymą, dėmesingumą, kantrybę. Laipiojant įdarbinamas visas kūnas.

Evelina 2 metus vaikščiojo į laipiojimo centrą, kol apskritai išdrįso lipti. Dabar ji laipioja kartu su negalios neturinčiais vaikais ir dėl to nekyla problemų. Tiesa, pradžioje reikėjo pasikalbėti, bet dabar vaikai ją priima kaip lygią. Pasak I. Kupetytės-Bunevičienės, visiškai adaptacijai užtenka vos keleto užsiėmimų, daugiausiai mėnesio. Svarbu tai, kad būdami kartu keičiasi ir negalios neturintieji – išmoksta priimti žmones su visais jų skirtumais.

„Miegančiuose drambliuose“ veiklas su neįgaliaisiais koordinuojanti Liucija Tamulytė pati turi negalią – dėl retos ligos distonijos jai sunku vaikščioti. Tačiau laipioti pavyksta. Dabar ji sako vis labiau pavargstanti, todėl laipioja mažiau, tačiau tikisi, kad kiti neįgalieji atras šį sportą. „Tikiu lipimo galia, nes žinau, kad fizinis aktyvumas ne tik tvirtina kūną, bet ir išvalo sustabarėjusias mintis (o pastarųjų dažnai mes turime per daug), nes visa širdimi jaučiu, kad atsiras neįgaliųjų, kurie pamėgs šį išskirtinį sportą, džiūgaus užsilipę ant sienos ir garsiai rėks: „Aš galiu lipti!“ Aš pati, turėdama fizinę negalią, dar ilgai negalėjau patikėti, kad neįgalieji, net sėdintys vežimėlyje, gali laipioti siena. Bet... tai įmanoma!!!“ – dalijasi patirtimi Liucija.

Ne visada lengva įveikti sieną.

Reikia išsivaduoti iš stereotipų

Neįgaliųjų laipiojimas (angl. paraclimbing) pasaulyje nėra naujiena. Šio sporto populiarinimu rūpinasi Tarptautinė laipiojimo sporto asociacija. Jau nuo 2006 metų rengiamos neįgaliųjų laipiojimo varžybos, o nuo 2011-ųjų vyksta pasaulio čempionatai. I. Kupetytė-Bunevičienė pasakoja, kad neįgaliųjų laipiojimas kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje – gana įprastas dalykas. Ši veikla išplėtota ir Rumunijoje. Iš jų lietuviai ir sėmėsi pirmosios patirties. JAV taip pat šis sportas tarp negalią turinčių žmonių labai populiarus. Čia laipioja netgi kojų, rankų neturintys, nematantys žmonės, atrandama būdų, kaip užkilti ant sienos ir neįgaliojo vežimėliu judantiems, netgi tet­raplegikams. Laipiojimo centro vadovė, stebėdama, kaip dirbama užsienyje, sako įsitikinusi, kad žmogaus galimybėms nėra jokių ribų, tik reikia išsivaduoti iš visuomenėje vyraujančių stereotipų ir mitų. Jai pritaria ir L. Tamulytė: labai dažnai ir patys neįgalieji apsistato įvairiausiomis sienomis, manydami, kad daug ko negali. Turime griauti tas išankstinių nuostatų sienas ir tiesiog leisti neįgaliesiems būti kartu – nesvarbu, ar tai būtų sporto, ar meninė veik­la, ar tiesiog parduotuvė.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt