22
A, Saus
9 Nauji straipsniai

Didžiausia dovana – brangių žmonių artumas

Motinos glėbyje Arnoldas visada jaučiasi mylimas.

Integracijos keliu
Nustatymai

Kalėdos – šviesiausia Kairiuose (Šiaulių r.) gyvenančios Nadeždos Urbos ir jos sūnaus Arnoldo šventė. Kūčių pavakary jiedu nekantriai laukia jų paimti atvažiuosiančio giminaičio. Jam pasirodžius Nadežda įsitaiso automobilyje, sodinasi ant kelių savo suaugusį sūnų, tvirtai jį apglėbia ir ypatinga kelionė prasideda. Šiauliai, kur jie susitiks su saviškiais, visi kartu susės už šventinio stalo – vos už 8 kilometrų. Neprailgtų ir ilgesnė kelionė, nes tądien svarbus ne atstumas, o nuotaika, emocijos, bendrystės džiugesys. 

Negailestinga lemtis

27-erių Arnoldas nevaikšto, pats nesėdi, nekalba, medikai spėja, kad galbūt net nemato, tik šviesą nuo tamsos teskiria. Tačiau jam patinka šventinis namų šurmulys, kalbinantys žmonės. Jiems atsakydamas Arnoldas daug šypsosi, guguoja. Nadežda sako tikinti, kad sūnus viską supranta, tik atsakyti negali. Ji neabejoja: būtent toks bendravimas su giminaičiais sūnui – didžiausias Kalėdų stebuklas. Šis vaizdas ir jos pačios širdžiai – gražiausia šventinė dovana.

Arnoldas – antrasis Nadeždos vaikas. Moteris sako, kad jo laukiantis nebuvo jokių artėjančios nelaimės ženklų. Nėštumo mėnesiai niekuo nesiskyrė nuo pirmojo, kai po širdimi nešiojo beveik trejais metais vyresnę dukrelę Aną. Mergaitė gimė sveikutėlė, to paties Nadežda tikėjosi ir pastojusi antrąkart.

Deja, Arnoldo lemtis buvo kitokia. Dėl du kartus apie kaklą apsivijusios virkštelės jau prieš gimdymą kūdikis pradėjo dusti ir šį pasaulį išvydo vos gyvas. 10 dienų jis praleido intensyvios slaugos palatoje. Medikų prognozės buvo negailestingos – naujagimis neišgyvens.

Vis dėlto mažylis nepasidavė. Nadežda visaip stengėsi jam padėti: lankė, kalbino, kurį laiką bandė maitinti savo pienu. Deja, gimdymo traumos pasekmės buvo negrįžtamos: deguonies trūkumas pažeidė kūdikio smegenis. Iš gimdymo namų mažylis buvo perkeltas į Šiaulių ligoninę, o netrukus pervežtas į Vilnių. Kartu su sūnumi į Santariškes išsiruošė ir dėl po gimdymo kilusių komplikacijų vos spėjusi atsigauti Nadežda. Moteris šiandien nesvarsto, dėl kieno kaltės praėjus vos kelioms dienoms po gimdymo jai pakilo temperatūra, apleido jėgos. Netrukus paaiškėjo, kad medikai nepastebėjo, jog gimus kūdikiui jos kūne liko placentos. Gerai, kad po papildomos intervencijos Nadežda gana greitai atsigavo ir galėjo lydėti sūnelį į Vinių.

Nadežda ir Arnoldas – neišskiriami.

Atsisakyti savo vaiko?..

Kova už Arnoldo gyvybę čia truko apie porą mėnesių. Mažylis buvo labai neramus, nuolat verkė. Spastinę tetraplegiją diag­nozavę sostinės medikai pažadais nesižarstė. „Nieko gero nebus“, – motina iki šiol pamena jų žodžius. Ir patarimą, kad ji neprivalanti prisiimti atsakomybės už tokios sunkios negalios kūdikį, galinti jį atiduoti valstybei.

Nadežda sako negalėjusi nė pagalvoti, kaip įmanoma atsisakyti savo vaiko. Ji buvo pasiryžusi viskam. O gal dar įvyks stebuklas ir Arnoldo būklė pasitaisys?

Neįgalumą berniukui nustatė tik praėjus 9 mėnesiams po gimimo. Ir tai tik laimingo atsitiktinumo dėka. Šiaulių kūdikių namai turbūt vykdė kažkokį projektą – ieškojo sunkios negalios vaikus auginančių šeimų, siūlė joms pagalbą. Reabilitacija, mankštos, masažai – Arnoldui to labai reikėjo. Kai komisijoje buvusi prof. J. Daulenskienė pasiteiravo, kodėl Arnoldui nenustatytas neįgalumas, Nadežda nežinojo ką sakyti. Pas medikus moteris su sūnumi lankėsi gana dažnai, bet niekas apie neįgalumo nustatymą net neužsiminė. Dokumentus neurologė ėmė tvarkyti tik tada, kai profesorės paraginta Nadežda pati to pasiteiravo.


Arnoldo priežiūra – atsakingas darbas

Deja, medikai neklydo. Kūdikio smegenys buvo taip sunkiai pažeistos, kad iki metų mažylis ištisomis paromis klykė iš skausmo. Verksmas draskė Nadeždos širdį, bet ji nieko negalėjo pakeisti. Turėjo susitaikyti ir kantriai laukti – gal išaugs. „Privalėjau rūpintis ne tik Arnoldu. Anai tuomet tebuvo vos treji metukai, reikėjo ir maistą paruošti, ir krosnį iškūrenti, ir drabužėlius išskalbti, kitus namų ruošos darbus atlikti, juk gyvenome bute be patogumų“, – pasakoja Nadežda. Visi darbai gulė ant jaunos, dar 25-erių neturinčios moters pečių. Arnoldo tėvas šeimą paliko jam dar negimus...

Nadežda prisimena, kad sūnui šiek tiek padėjo Rygos homeopatai. Kaimynas iš kažkur sužinojo apie gydymą žolelėmis, ją su vaiku nuvežė pas šios srities žinovus.

Nors beaugdamas berniukas pamažu rimo, kitos problemos taip paprastai nesisprendė. Jo raida nekito: vaikas nelaikė galvytės, nesisėdo, neropojo, nesistojo, nekalbėjo. Jam reikėjo nuolatinės priežiūros.

Jaunystėje veterinarijos mokslus baigusi ir kurį laiką net vadovaujančias pareigas ėjusi moteris savo profesines ambicijas turėjo stumtelėti į šoną. Reikėjo ieškotis tokio darbo, kad galėtų rūpintis sūneliu. Nadežda pasakoja, kad jai labai padėjo Šiaulių miesto savivaldybės globos namų filialo dienos centras „Goda“, priėmęs Arnoldą į savaitinę grupę. Pirmadienio rytą sūnų į jį nuveždavo, penktadienio popietę pasiimdavo. Čia dirbusios moterys buvo pripratusios prie vaiko negalios, mokėjo su juo apsieiti. Arnoldas buvo vienintelis gulintis centro lankytojas. Šešerius metus šiame centre dirbo ir pati Nadežda. Prieš kelerius metus savaitinė grupė buvo panaikinta. Perkėlus vaikiną į kitą grupę, jos darbuotojos pradėjo skųstis, kad Arnoldu rūpintis joms per sunku. Taip bene 13 metų „Godoje“ globoto vaikino priežiūra vėl atiteko vienai mamai.


„Būtų nuodėmė skųstis“

„Sausio 1 d. bus 7-eri metai, kaip niekur nedirbu, tik Arnoldu rūpinuosi“, – sako N. Urba. Moteris savo likimu nesiskundžia. Pasak jos, prireikus pagalbos, padeda kaimynės, neseniai motina su sūnumi sulaukė ir asmeninio asistento – Šiaulių rajonas dalyvauja bandomajame projekte. Porą kartų per savaitę po 4 valandas sūnaus globą prisiimanti moteris – svarbi atrama Nadeždai.

Ji pasakoja, kad prireikus kitiems žmonėms palikti Arnoldą, stengiasi viską susiplanuoti taip, kad spėtų namo grįžti iki sūnaus maitinimo. „Svetimam žmogui Arnoldą pamaitinti labai sunku – rydamas maistą jis dažnai springsta, kartais net traukuliai ištinka, reikia mokėti jam pagelbėti. Dabar mums padedanti moteris yra dirbusi ligoninėje, moka apsieiti su tokiais žmonėmis“, – džiaugiasi Nadežda, bet priduria niekada tuo nepiktnaudžiaujanti ir savo rūpesčių kitiems neužkraunanti.

Moteris džiaugiasi ir tuo, kad kas antrą vasarą su „Vilties“ bendrija gali nuvažiuoti prie jūros. Pora savaičių, praleistų Giruliuose, suteikia jėgų visiems metams. Stovykloje būna nemažai savanorių, kurie leidžia neįgalių vaikų tėvams atsikvėpti.

„Būtų nuodėmė skųstis, – apie savo gyvenimą sako Nadežda. – Valgyti, apsirengti turiu, stogas virš galvos yra, pusę gyvenimo dar ir dirbti galėjau – ko daugiau reikia.“ Pasak moters, „Bėdų turguje“ daug liūdnesnių istorijų parodydavo. Nadežda sako niekada neklaususi: už ką man tokia lemtis? Ir gydytojų nekaltino, jiems nepriekaištavo. „Juk tokios mintys jau nieko nebepakeis. Kam be reikalo save alinti? Turėjau rūpintis dviem mažais vaikais, į juos sutelkiau visą dėmesį“, – sako pozityvumui pirmenybę teikianti moteris.


Šypsena slepia gyvenimo nepriteklius

Kiekvienoje situacijoje įžvelgti šviesiąją pusę Nadežda sako išmokusi iš tėvuko. Jis visada šypsojosi, nors gyventi nebuvo lengva. N. Urba gimė netoli Murmansko – ten jos tėtis buvo nusiųstas atlikti karinės tarnybos. Įsimylėjo, susituokė, susilaukė dukrelės. Baigusi vidurinę Nadežda grįžo į tėčio tėviškę ir čia pasiliko.

Moters akys spindi, ji nuolat šypsosi, nors gyvenimas tikrai nelepina. Vienintelė neįgalų sūnų slaugančios motinos privilegija – jai skaičiuojamas darbo stažas. O štai piniginiai reikalai – gerokai liūdnesni. Nadeždos ir Arnoldo pajamos – sūnaus neįgalumo pensija, slaugos išmoka ir motinos gaunama socia­linė pašalpa. Moteris sako nesuprantanti, kodėl už globos namuose gyvenančius žmones savivaldybė gauna dotacijas, kad padengtų jų išlaikymo išlaidas, mat jų pačių pensijos ir gaunamos pagalbos (priežiūros) ar slaugos išmokos nepakanka, o jeigu žmogus prižiūrimas namuose, dotacijų jiems reikalingoms paslaugoms, kaip, beje, ir pačių paslaugų, nėra.

Moteriai nuostabą kelia ir dar viena sunkiai suvokiama socialinė „matematika“. Praėjusiais metais už žemės nuomą Nadežda gavo 52 eurus. Iš jos gaunamos 122 eurų socialinės pašalpos buvo ne tik išskaičiuota ši suma, bet ši išmoka buvo dar ir sumažinta tris mėnesius. „Ką darysi, reikia su valstybe dalytis“, – karčiai šypteli ji.

Ko gero, tokios dalybos laukia ir šiemet. Ir kam rūpi, iš ko šeima nusipirks malkų krosniai kūrenti ar geresnio maisto sūnui. Visa laimė, kad Arnoldo nepuola ligos. „Jeigu ne negalia, būtume tikri sveikuoliai“, – dar sykį pozityvumu blyksteli Nadežda. Tiesa, raumenis stiprinančio masažo Arnoldui labai reikėtų. Kaip ir dovanų po kasmet puošiama „gyva“ eglute. Juk Kalėdos...

Aldona MILIEŠKIENĖ
Rolando Parafinavičiaus nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt