22
A, Spa
12 Nauji straipsniai

Galūnių protezai – ar užtenka to, ką kompensuoja valstybė?

Integracijos keliu
Nustatymai

Rankos ar kojos neturinčiam žmogui protezas atstoja prarastą galūnę. Deja, dar neretai pasitaiko atvejų, kai kompensuojami tokie protezai, kurie neatkuria prarastos galūnės funkcijos, yra nepatogūs naudoti, nešiuolaikiški. 

Su nauju protezu negali paeiti

Vilnietė Valerija (vardas pakeistas, redakcijai žinomas) apimta nevilties – ji neseniai gavo naują protezą, tačiau negali juo naudotis. Valerija pasakoja, kad kojos virš kelio neteko dėl įtariamos sarkomos. Tiesa, moteris dvejoja, ar buvo būtina skubėti koją amputuoti. Tačiau kalba ne apie tai. Ji buvo prisitaikiusi prie situacijos, išmokusi gyventi su protezu – netgi pradėjo individualią veiklą, prižiūrėjo daržą ir pan. „Aš esu labai energinga, tiesiog bėgiojau“, – sako moteris. Pagal valstybės nustatytą tvarką dirbantiems, aktyviems žmonėms gali būti skiriami protezai su hidrauliniu kelio sąnariu. Tokie protezai leidžia išlikti gana mobiliems. Apie tai, ar asmeniui bus skirtas toks protezas, sprendžia komisija, kuri nustato asmens mobilumo lygį, atsižvelgia ir į kitus parametrus. Kai Valerijai atėjo laikas gauti naują protezą, gavo komisijos leidimą gaminti hidraulinį sąnarį ir užsisakė protezą. Moteris laukė dvigubai ilgiau nei buvo žadėta­  – 4 savaites. Per tą laiką ne kartą skambino į įmonę, o jai sakydavo palaukti – esą dar neturį sąnario. Pagaliau protezas buvo pagamintas. Tik namuose Valerija apsižiūrėjo, kad jai prisuktas senas, jau kažkieno naudotas sąnarys. Ir visai ne hidraulinis. Protezas visiškai nepatogus – jis tarsi lenta, kurią reikia prisitvirtinti prie kojos. Valerija sako su juo negalinti normaliai paeiti. Užsideda tik kartais pavaikščioti po kambarį. Maža to, ilgėliau pavaikščiojus pradėjo mėlynuoti bigė. Valerijai koja buvo amputuota 2010-aisiais, o prieš trejus metus teko dar kartą ją patrumpinti, nes buvo sutrikusi kraujotaka. Valerija baiminasi, kad ir ši kartą gali taip atsitikti.

Ji su ašaromis akyse pasakoja, kad be tinkamo protezo ji tapo visiškai nemobili – gat­ėje juda su neįgaliojo vežimėliu, trumpus atstumus eina pasiremdama ramentais. Moteris sako turinti daugybę planų, norų, darbų, tačiau nieko negali daryti, nes neturi tinkamo protezo. Be to, tenka baimintis dėl pakartotinės amputacijos.

Žmogus niekam nerūpi? 

Paskambinusi į įmonę ir paklaususi, kodėl jai išduotas protezas su senu sąnariu, Valerija išgirdo, jog ji pati pasirašė, kad gavo naują protezą. Moteris stebisi – įmonė žmogaus pasirašyti paprašo dar prieš pradėdama gaminti protezą, kad Valstybinė ligonių kasa (VLK) iš anksto pervestų pinigus – esą savo lėšomis protezų negaminsią. „Kaip žmogus gali žinoti, už ką jis pasirašo? Kodėl įmonės taip daro? Taip išeina, kai jau pervesti pinigai, tai ir stengtis nereikia, galima bet ką žmogui pakišti“, – stebisi Valerija.

Moteris sako turinti įtarimų, kad įmonės norėjo pasipelnyti jos sąskaita ir naujo sąnario neužsakė – tiesiog pritaikė seną, nebereikalingą. Ji sako ne kartą girdėjusi replikas, kad jiems kokybiškai gaminti protezų neapsimoka, jei nori geresnio protezo reikia primokėti ir pan. „Jiems tai – verslas, o man – visas gyvenimas“, – apgailestauja Valerija. Ji sako atsidūrusi užburtame rate – neturėdama tinkamo protezo, negali dirbti, o kokybiškas hidraulinis sąnarys skiriamas tik dirbantiems žmonėms. Jei teks dar kartą eiti į komisiją dėl protezo, gali ir neskirti šio sąnario, o be jo moteriai gyventi labai sudėtinga.

Valerija sako reabilitacijoje sutikusi nemažai žmonių, kurie patenka į panašias situacijas, tik jie neturi kantrybės kovoti už save. Yra tokių, kuriems ir po 3 kartus tą pačią koją amputuoja – kas gali paneigti, kad taip atsitinka dėl nekokybiškų protezų. Moteris sako dabar esanti tokia supykusi, jog norėtų kreiptis teismą, kad jis išaiškintų teisybę, tačiau neturi tam nei pinigų, nei žinių. Skundą VLK padėjo parašyti Lietuvos neįgaliųjų draugijos teisininkė Evelina Kelmelienė. Neilgai trukus atėjo atsakymas: VLK įpareigoja įmonę kuo skubiau pataisyti nekokybišką priemonę arba pakeisti ją nauja ir kompensuoti kitus apdraustojo nuostolius, patirtus dėl nekokybiškos priemonės pagaminimo, arba grąžinti VLK kompensuotas lėšas. Valerija sako dar nesulaukusi įmonės skambučio ir baiminasi, kuo viskas baigsis – jei įmonė tiesiog grąžins lėšas VLK, tada jai vėl reikės keletą mėnesių laukti tinkamo protezo...

 

Turėtų būti galimybė pasirinkti protezą

Roberta Orlauskaitė dalies kojos neteko patekusi į avariją. Jos koja amputuota žemiau kelio, tad, atrodytų, viskas turėtų būti paprasčiau, tačiau ir ji sako susidurianti su sunkumais. Roberta nešioja seną protezą, mat naujai pagamintasis jai netinka. Esmė ta, kad pasikeitus tvarkai valstybė tokias atvejais kaip jos nebekompensuoja protezų su silikonine kojine. Jie kompensuojami tik cukriniu diabetu sergantiems žmonėms. Kadangi Roberta diabetu neserga, jai buvo skirtas kitoks protezas – su vakuumo sistema. Merginai su šiuo protezu vaikščioti labai nepatogu, ji sako jaučianti diskomfortą. Roberta dirba AB „Ortopedijos technika“, todėl ir susiduria su daugeliu žmonių, kuriems reikalingi protezai. Jos teigimu, protezai su vakuumo sistema tinka tik kas 3 žmogui.

R. Orlauskaitė įsitikinusi – komisijose, kurios sprendžia, kokius protezus žmogui skirti, turėtų dalyvauti ir negalią turintis žmogus, tas, kuris pats tuos protezus naudoja. Dabar ją sudaro tik gydytojai. Protezas glaudžiai susijęs su žmogaus gyvenimo kokybe. Dėl to žmogui turėtų būti leidžiama pasirinkti, koks protezas jam labiau tinka. Pasak Robertos, išmokti vaikščioti su protezu yra sunkus darbas, todėl labai svarbu, kad įrenginys būtų tinkamas. Jei protezas pradeda trinti, jei skauda, žmogus gali mieliau pasirinkti neįgaliojo vežimėlį. Žinoma, daug kas priklauso nuo žmogaus užsispyrimo, psichologinės būklės, tačiau svarbi ir protezo kokybė, o įvairūs apribojimai labai suvaržo.

Kita vertus, pasak Robertos, nors atrodytų, kad šiuo metu valstybė skiria nemažą sumą protezams gaminti, tačiau išlaidos taip pat didelės – įmonės turi sumokėti už medžiagas, meistrui, o ir pačiai įmonei turi dar kažkiek likti. Taigi nors užsakomas vokiškas protezas, nebūtinai visos jo dalys bus vokiškos – įmonės bando taupyti. Roberta pripažįsta, kad šioje srityje nėra kontrolės. Didžiausi kontrolieriai – kineziterapeutai, kurie dar reabilitacijos metu žmogui pritaikius protezą gali pasakyti, ar jis tinka ar ne.

Robertos manymu, reikėtų pervarstyti ir hidraulinių protezų skyrimo tvarką – dabar jie skiriami tik dirbantiems, ir, beje, tik aktyvų darbą žmonėms. Tarkim, dirbdama administratore ar pardavėja gali to protezo ir negauti. Tačiau kur visas kitas gyvenimas, laisvalaikis? Robertos draugas Edvardas Paknys, taip pat netekęs kojos traumos metu, naudojasi protezu su hidrauliniu sąnariu ir sako esantis juo patenkintas – sportuoja, vairuoja mašiną, keliauja ir pan. Anksčiau vyrui teko vaikščioti su paprastu protezu – jis buvo ir nepatogus, ir nesaugus. Pasak Edvardo, daugelis Europos šalių jau kompensuoja dar pažangesnius – elektroninius protezus. O, tarkim, Vokietijoje visiems vaikams iki 18 metų kompensuojami papildomi sportiniai protezai, kad jie galėtų aktyviau gyventi. Galbūt ir Lietuvoje reikia apie tai pradėti galvoti.

Roberta ir Edvardas mano, kad protezų kompensavimo tvarką reikėtų tobulinti.


Nebenorime neestetiškų, nekokybiškų protezų

Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko įsitikinusi – būtina pradėti garsiai kalbėti apie valstybės kompensuojamų protezų kokybę. „Džiaugiuosi, kad situacija yra geresnė nei prieš, tarkim, 10 metų. Yra daug atvejų, kai žmonės gauna ir kokybiškus protezus, su kuriais gali ir sportuoti, ir bėgioti. Tai džiugina. Tačiau jie prieinami toli gražu ne visiems, – dalijasi įžvalgomis J. Ivančenko. – Didelė dalis valstybės kompensuojamų protezų yra moraliai pasenę – nepatogūs, neestetiški, neatliekantys pilnai savo funkcijos“. Ir savo naudojamam dešinės rankos protezui Jelena turi daug priekaištų. Pirmiausia kliūva išvaizda, kuri tik iš dalies primena tikrą ranką. Anksčiau turėtasis labai greitai išsipurvindavo ir jo buvo neįmanoma nuvalyti jokiomis priemonėmis. Apie tai paklaustas meistras atsakė, kad reikia dažniau plauti rankas. Dabartinis nėra toks teplus, tačiau... pradėjo lūžinėti. Įmonė, pagaminusi protezą, įsipareigoja jį ir remontuoti. Tačiau tai truktų mažiausiai tris savaites. Ką tuo metu žmogui daryti? Jelena sako, kad protezas jai – toli gražu ne vien tik estetika. Jo padedama ji ir vairuoja, plaukioja, atlieka kasdienius darbus. Atrodytų – protezai užsakinėjami iš vokiškų katalogų, tačiau kokybės tikrai dar trūksta. Gal būtų geriau iš karto gaminti protezus ne iš pigiausių medžiagų, o kokybiškai, tada ir problemų nekiltų. J. Ivančenko teigimu, reikėtų įvertinti, kodėl vis dar gaminami nekokybiški protezai, įvesti kokybės kontrolę. Jei skiriamos sumos neužtenka – ją reikėtų didinti. „Gyvename europietiškoje šalyje ir tikrai nebenorime vaikščioti su nepatogiais, neestetiškais protezais. Matome, kokias priemones turi kitų šalių žmones ir manome, kad nusipelnėme to paties. Tikrai valstybė neturėtų taupyti savo žmonių gyvenimo kokybės sąskaita“, – įsitikinusi J. Ivančenko.


Aurelija BABINSKIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt