23
K, Lap
10 Nauji straipsniai

Į velomaratoną – su žinia: „Ką galit jūs, galim ir mes!“

Startas duotas...

Integracijos keliu
Nustatymai

Apniukęs ir lietingas sekmadienis dviračių sporto mėgėjų neišgąsdino. Į sostinėje surengtą 8-ąjį velomaratoną susirinko apie 10 tūkst. dviratininkų, riedučių ir paspirtukų mėgėjų, neį-galiųjų vežimėliais judančių šio sporto entuziastų. Antrą kartą velomaratone dalyvavusiai neįgaliųjų komandai šįkart atstovavo 12 rateliais judėjusių ir 4 dviračiais juos lydėję žmonės.

Į velomaratoną – su daugeliui nematytais varytuvais
Į „Ergo mėgėjų“ grupę įsilieję neįgaliųjų komandos nariai gerokai išsiskyrė iš kitų velomaratono dalyvių. Jie į 10 kilometrų sostinės gatvėmis nusidriekusią trasą leidosi neįgaliųjų vežimėliais su prie jų pritvirtintais varytuvais. „Jei ne ši rateliams riedėti palengvinanti priemonė, tokiuose renginiuose neįgalieji negalėtų dalyvauti“, – sako į šį renginį likimo bičiulius sukvietusi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė.

Didelius atstumus be vargo įveikti padedantys varytuvai jau išbandyti LŽNS rengiamuose maratonuose „Nugalėk save“. Techninės pagalbos neįgaliesiems centras VšĮ „Retenė“ pagamintais varytuvais kasmet aprūpina po 10–15 judėjimo negalią turinčių žmonių.

Daugeliui ši techninės pagalbos priemonė vis dar kelia nuostabą. G. Žemaitaitytė pasakoja, kad su varytuvais į gatves (ypač Palangoje) išvažiavę neįgalieji gana neretai sulaukia klausimų, kur tokį „triratį“ būtų galima išsinuomoti, juo pasivažinėti. Prie tradicinio neįgaliojo vežimėlio žmonės jau pripratę, o rateliai su varytuvais vis dar sulaukia išskirtinio dėmesio. Tačiau, pasak G. Žemaitaitytės, neįgalieji dėl to nepyksta. Atvirkščiai – kiek-vienas su negalios neturinčiais žmonėmis užsimezgęs pokalbis padeda geriau vieniems kitus pažinti, mažina atskirtį, leidžia pasijusti lygiaverčiais visuomenės nariais. To dalyvaudami bendruose renginiuose neįgalieji labiausiai ir siekia.

Pirmajame velomaratone jėgų netausojo
27-erius metus neįgaliojo vežimėliu judantis šiaulietis Jonas Dumša į velomaratoną atvyko pirmą kartą. Ištvermės reikalaujantį sportą mėgstantis vyras dalyvavo didžiojoje daugumoje žygių „Nugalėk save“, priklauso Šiauliuose veikiančiam neįgaliųjų sporto klubui „Entuziastas“. Lengvajai atletikai neabejingas vyriškis pasakoja kurį laiką labai domėjęsis disko metimu. Ir neblogų rezultatų buvo pasiekęs. Yra mėginęs ir rutulį stumti, ir ietį mesti, vežimėliu įvairias distancijas įveikti. Jeigu neįgaliuosius profesionalumo siekti skatinantis sporto klubas „Šiaulietis“ būtų įsikūręs bent prieš 15 metų, Jonas tikrai būtų bandęs į jį įstoti, mėginęs siekti geresnių rezultatų. Dabar, pasak vyriškio, jau per vėlu. Profesionalus sportas – jaunimo privilegija.

Pirmą kartą į velomaratoną atvažiavo ir Stasys Dadura su broliu Pauliumi. Neįgaliojo vežimėliu Stasys juda daugiau kaip 10-metį. 2004-aisiais pateko į avariją, susilaužė stuburą – 5–6–7 krūtinės srities stuburo slankstelius. Trejus ketverius metus dar bandė intensyviomis mankštomis, sportu susigrąžinti sveikatą, vis dėlto ant kojų taip ir neatsistojo. Tada susitaikė ir... ėmė gyventi nepaisydamas negalios. Dirba, susirado merginą, augina sūnų. „Jeigu iš tikrųjų nori, ir rateliuose sėdėdamas viską gali, – atvirai sako Stasys. – Vežimėlis – tik judėjimo priemonė.“

Stasys Dadura su broliu Pauliumi – velomaratono naujokai.

Vykti į Vilnių, išmėginti velomaratono trasą S. Dadura kvietė ir kitus Tauragės ratukų sąjungos narius. Pasak jo, tokia puiki proga nedažnai pasitaiko. Deja, nė vienas nepasiryžo.

O štai iš Kauno neįgalaus jaunimo rekreacijos ir sporto klubo „RSK“ pirmąkart velomaratone save išbandyti panoro net trys rateliais judantys neįgalieji: Aušrinė Packevičiūtė, Jurijus Savickis ir Darius Čirvinskas. Jurijus į maratono trasą leidosi ne su varytuvu, kaip kiti, o su specialiu sportiniu vežimėliu. Bene prieš pusmetį jį atradęs 25-metis vaikinas labai susidomėjo šio vežimėlio galimybėmis, treniruojasi, kaupia patirtį, nori dalyvauti lenktynėse. Juolab kad šalia – padrąsinantys pavyzdžiai. Patyręs sportininkas, klubo treneris Kęstutis Skučas su tokiu vežimėliu net parolimpinėse žaidynėse dalyvavo. Gerokai šiame sporte pažengęs ir klubo bičiulis Mindaugas Baltuška. Jėgų velomaratone netausojo ir Jurijus – kartu su S. Dadura jiedu 10 kilometrų trasą įveikė dusyk.

Darius Čirvinskas.

Sportinis azartas, adrenalino antplūdis nesvetimi ir D. Čirvinskui. Darius – moto-sporto mėgėjas. Dar visai neseniai važinėjimas keturračiais buvo svarbi jo gyvenimo dalis. Deja, sutapus kelioms nepalankioms aplinkybėms, 2014 m. Pabradėje vykęs „Enduro ralis“ virto lemtingu gyvenimo posūkiu. Keturratis vertėsi, lūžo stuburas. „Bet gyvenimas aukštyn kojom neapsivertė“, – šypsosi vyras. Labai palaikė šeima (Darius turi žmoną, 17-metę dukterį, 9-metį sūnų), draugai. Ir darbą išsaugojo, ir pomėgį sportui.

Kartą išmėginęs, negali sustoti
Keletas neįgaliųjų komandos narių velomaratono trasoje save išbandė jau antrąsyk. Nors, pasak linkuviškio Sigito Žvaigždės, prieš penkerius metus vykusio maratono įspūdžiai jau šiek tiek prisimiršo, visi vieningai pritarė pakruojiškiui Robertui Ašmanavičiui: svarbiausia – startuoti ir sėkmingai finišuoti. Pirmajame maratone du komandos nariai trasos neįveikė – vežimėliams apvirtus jiedu susilaužė kojas. Ir šiemetiniame velomaratone pavojinguose posūkiuose ne vienas sportininkas krito nuo dviračio, bet neįgalieji tokių nesėkmių išvengė. Finišą pasiekusieji juokavo, kad juos nuo tokios lemties apsaugojo trečiasis – varytuvo – ratas. O ir pati trasa nebuvo sudėtinga, išskyrus vieną jos atkarpą – akmeninį grindinį. Jeigu ne ji, antrąkart įveikti 10 kilometrų atstumą būtų pasiryžę ir daugiau neįgaliųjų. Nepasitaikė ir rimtesnių įkalnių. Po vasaros „krikšto“ Plateliuose, kur žygio „Nugalėk save“ dalyviams teko įveikti net 7 proc. statumo kalniuką, Vilniaus kraštovaizdžio nelygumai neįgaliesiems buvo tik juokai.

Robertas Ašmanavičius.

Nors S. Žvaigždė velomaratone taip pat dalyvavo jau antrą kartą, vis tiek sakė besijaučiąs kaip naujokas. 15 metų varytuvus gaminančioje „Retenėje“ išdirbęs Sigitas anąkart startavo su pirmuoju įmonėje pagamintu varytuvu. O štai neseniai įsigyto patobulinto naujausio modelio dar nespėjo „prisijaukinti“. „Prie kiekvienos technikos reikia priprasti“, – sakė jis.

Tačiau velomaratonas – renginys, kuriame dviratininkams mėgėjams nereikia devynių prakaitų braukti, sekundžių skaičiuoti. Svarbiausia yra patirti kuo daugiau gerų emocijų, pasimėgauti tuo, kad į trasą gali leistis kartu su visais dviračių sporto mėgėjais, nepaisant amžiaus, sveikatos ar fizinio pasirengimo.

„Velomaratoniškos“ patirties jau irgi turėjęs, 19 metų po patirtos avarijos rateliais judantis joniškietis Gintaras Balčiūnas nei laisvadienių, nei atostogų tokiems renginiams negaili. Pasak jo, kur daugiau su po visą Lietuvą pasklidusiais bičiuliais susitiksi, kūną pamankštinsi, laiką gerai praleisi. Tokių renginių reikėtų dar daugiau.

G. Žemaitaitytė atvira: aštuntą kartą vykstančiame velomaratone neįgalieji tik antrą kartą dalyvauja dėl... lėšų stokos. Šiemet iš Joniškio, Šiaulių, Tauragės, Kauno, Pakruojo, Radviliškio, kitų šalies miestų suvažiavusiems komandos nariams kompensuoti kuro išlaidas, organizuoti maitinimą padėjo iš Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gautos lėšos.

Neįgaliųjų komanda pasiruošusi išbandyti jėgas.

Sušildė Benedikto Vanago dėmesys
Velomaratonas – garsaus lenktynininko Benedikto Vanago sumanytas ir inicijuotas renginys. Aštuntą kartą surengtą sporto šventę šiemet papildė riedučiais, paspirtukais judančių vaikų startai. Lenktynininkas džiaugėsi ir į velomaratoną įsitraukusiais neįgaliaisiais, jų iniciatyvumu, naujų potyrių paieškomis.

Tačiau patys neįgaliųjų komandos nariai neslėpė norintys tapti dar aktyvesniais šio renginio dalyviais – pavyzdžiui, įsitraukti į kokias nors varžybas. B. Vanagas pritarė tokiam jų norui ir pažadėjo drauge aptarti, kokios tai galėtų būti varžybos, kokie turėtų būti jų vertinimo kriterijai ir pan.

Su velomaratono organizatorių komandos nariu Ramūnu Kliunka pabendravę neįgalieji išgirdo ir dar vieną pažadą – kitąmet vyksiančio maratono informacinį paketą papildyti neįgaliesiems skirta skiltimi. Šiemet oficialiame velomaratono tinklalapyje neįgalieji neaptiko jokių žinių nei apie jiems skirtas automobilių statymo vietas, nei apie galimybes privažiuoti kuo arčiau starto linijos ar pritaikytus tualetus. G. Žemaitaitytės teigimu, tik susisiekus su R. Kliunka, jiems buvo suteikta visa rūpima informacija. Organizatorių komandos narys sako, kad velomaratonas – visiems atviras renginys, todėl nuo pat pradžių buvo pagalvota apie sąlygas jame dalyvauti visiems norintiesiems. Vis dėlto R. Kliunka sutiko, kad atskiroje skiltyje pateikta konkreti neįgaliesiems aktuali informacija paskatintų dar daugiau jų įsitraukti į šį nuotaikingą ir gerų emocijų kupiną renginį.

Aldona Milieškienė
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt