19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Vaikų dovana Lietuvai – ypatingi paveikslai

Mokytojas Valdas Kančauskas su savo mokiniais Vilniaus miesto savivaldybėje pristatytoje parodoje.

IT – nauji horizontai
Nustatymai

Kelmės specialiosios mokyklos auklėtiniai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui sumanė originalią dovaną – vektorinės tapybos darbų parodą „Aš esu“. Iš Žemaitijos į Vilnių atkeliavę ir vis naujose sostinės erdvėse eksponuojami sunkios negalios vaikų kompiuteriu tapyti paveikslai nepalieka abejingų. Unikalia technika sukurti kūriniai – puikiausias įrodymas, kaip kūryba, menas ištrina bet kokias ribas tarp žmonių, vienija, stebina ir žavi. 

Kitoks informacinių technologijų pasaulis

Kelmės specialiosios mokyklos informacinių technologijų ir matematikos mokytoją, Vektorinio (kompiuterinio) piešimo ir fotografijos pagrindų būrelio vadovą Valdą Kančauską informacinių technologijų naujovės traukia tarsi magnetas. Jų galimybėmis besidomintis pedagogas, menininkas nuolat ieško, kaip šias technologijas pritaikyti kasdieniame gyvenime.

Daugiau kaip prieš 10-metį V. Kančauskas internete aptiko „taškavimo“ techniką ir visiškai kitą paskirtį turėjusią programą pabandė panaudoti piešimui. Dar šiuo bei tuo papildė, patobulino ir... visa galva į ją paniro. Pirmieji piešiniai nebuvo tokie, kokiais žavimės šiandien. Vektorinė tapyba – kruopštus, didelio susikaupimo, kantrybės ir, žinoma, lakios fantazijos reikalaujantis užsiėmimas.

Prieš 5-erius metus mokyk­los direktorės Dalios Viliūnienės paragintas, V. Kančauskas sutiko su kitokiu informacinių technologijų pasauliu supažindinti ir vaikus. Šie entuziastingai įsitraukė į naują eksperimentą. Mokytojas neslepia – užtruko, kol vaikams viską išaiškino, „paklojo“ teorinius pagrindus: supažindino, kaip veikia vienas ar kitas kompiuterinis teptukas, išmokė, kaip maišyti virtualias spalvas ir pan. Nors, pasak V. Kančausko, kompiuterinio tapymo įrankiai ir technika identiška tikriems įrankiams bei technikoms, nei tikru teptuku, nei dažų palete būrelio užsiėmimuose nesinaudoja. „Aš juk esu kompiuteristas, todėl visko mokau tik naudodamasis kompiuteriu, programine įranga bei kompiuterio pele.“

Informatikos kabinetas pavirto originaliomis dailės dirbtuvėmis, o daugiau kaip 20-čiai šios mokyklos mokinių trečiadieniai tapo laukiamiausia savaitės diena. Suskirstyti į grupes jie sėda prie 10 kompiuterių ir ima kantriai taškuoti. Tapybos potėpius padeda išgauti įvairūs vektoriniai teptukai, su kuriais galima kurti skirtingas tekstūras, faktūras – galimybės begalinės. Tiesa, be vadovo pagalbos nė vienas neišsiverčia, bet mokytojas padeda tik patardamas, paragindamas pagalvoti, kaip būtų galima užpildyti tuštoką erdvę ar paieškoti įdomesnių spalvų derinių.

Parodos autoriai ir žiūrovai.

Nestereotipiškas požiūris

Šiuolaikiniams vaikams kompiuteris – įprastas dalykas, tad ir darbas su pele jiems ne iššūkis, o smagus eksperimentas. Juolab kad fantazijos šiems mokiniams tikrai netrūksta. Mokytojas džiaugiasi, kad neretai vaikų išmonė taip nustebina, jog nesivaržydamas jiems prisipažįsta pats taip nesugalvojęs. Pasak jo, kiekvienas iš šių vaikų pasaulį mato savaip. Jų paveikslai – tai unikali galimybė į supančią aplinką pažvelgti vaikų akimis, kur tikrovė persipina su fantastika, kur, užuot gėrėjęsi atpažįstamais vaizdais, pasaulį išvystame vis per kitą interpretacijos prizmę.

Tokiu interpretaciniu testu puikiai galėtų tapti Redo Vaičkos paveikslas. Daugelis parodos lankytojų jo centre įžvelgia kažkokią fantastinę, mistinę būtybę. O pats Redas prisipažįsta, kad jis taip įsivaizdavo... Kalėdų eglutę. Išgirdus tokį paprastą vaikinuko paaiškinimą tenka dar kartą nustebti – kaip nestereotipiškai berniukas perteikia savo pasaulėjautą.

Į Vilnių atkeliavusios parodos eksponatai – penkerių metų kruopštaus darbo rezultatas. Pasak V. Kančausko, vienam paveikslui „nutapyti“ prireikia 20 ir daugiau valandų. Juk dažnas kūrinys susideda iš tūkstančių spalvotų taškelių, susiliejančių į originalias vaikiškas vizijas.


Fotografijos ir kompiuterinės tapybos dermė

Parodoje „Aš esu“ yra ir mišriomis technikomis sukurtų paveikslų. Įspūdingai atrodo vaikų kūriniai, gimę iš fotografijos ir kompiuterinės tapybos jungties.

Fotografuoti mėgstantis V. Kančauskas ir šiuo pomėgiu pasidalijo su savo mokiniais. Davė jiems nesudėtingus fotoaparatus ir paskatino atidžiau pasižvalgyti aplink, užfiksuoti jų dėmesį patraukusius vaizdus. Vaikai noriai įsijautė į fotografų vaidmenį – į vadovo kompiuterį perkelta šimtai pačių įvairiausių nuotraukų. Pasak V. Kančausko, gali būti, kad jos taps naujo projekto ar dar vienos parodos dalimi. O kol kas vadovas pasiūlė šias nuotraukas panaudoti kitkam – paversti jas paveikslų pag­rindu, pasitelkus vektorinę tapybos techniką perpiešti jose atsispindinčius vaizdus.

Paveiksluose galima atpažinti realius gamtos, aplinkos elementus. Tačiau jie tampa tik paveikslo fonu ar vienu kitu akcentu. Nuotrauka ir paveikslas – du visiškai skirtingi kūriniai. Skiriasi ne tik jų turinys, bet ir nuotaika. V. Kančauskas rodo Modestos Brazauskaitės darbą – romantiškame saulėlydyje skęstantį kaimą. O juk nuotraukoje buvo eilinė pilkoka diena. „Vaikai išmoksta paryškinti detales, prideda įvairesnių spalvų, išmonės“, – pasakoja vadovas.

Kito parodos dalyvio – Sauliaus Smekajevo kūrinys išsiskiria montažo technika paįvairintais drugeliais, ne tik sklandančiais taškuotoje dangaus žydrynėje, bet ir besiilsinčiais ant fantastinės vaivorykštės.

Žavi ir lietą akvarelę primenantis ar tapybiškais nėriniais dekoruotas paveikslas. Sunku net įsivaizduoti, kaip tokį vaizdą galima „nulieti“ ar „nunerti“ kompiuterio pele.

Kelmės specialiosios mokyklos vaikų paveikslas.

Šviesėjantys vaikų pasauliai

V. Kančauską džiugina ne tik tobulėjantys vaikų gebėjimai, bet ir šviesėjantys jų vidiniai pasauliai. Specialiojoje mokyk­loje lavinami proto, fizinę negalią, elgesio sutrikimų bei kitokių specialiųjų poreikių turintys vaikai. Pasak čia besimokančios Silvijos Paldavičiūtės mamos Birutės, loginis mąstymas daugeliui jų – sunkoka užduotis, o kūrybinės veiklos padeda atsiskleisti, socializuotis, išreikšti savo jausmus. Pradėjusi šokti, vaidinti, įsitraukusi į V. Kančausko vadovaujamą būrelį, tylenė Silvija pradėjo dažniau šypsotis, nori bendrauti, visur dalyvauti. Mama pasakoja pastebinti permainų ir Silvijos piešiniuose. Nuo mažens spalvinti mėgstančios mergaitės darbeliuose vyravusias tamsias spalvas pradėjo keisti ryškios, skaisčios, švytinčios.

Ir V. Kančauskas mato, kaip kūrybinė veikla keičia emocijas, nuotaikas sunkiau valdančius vaikus. Galėdami kažką konkretaus sukurti, sulaukę įvertinimo, jie mokosi susikaupti, susikoncentruoti, siekti rezultato. Kūryba – ne tik užimtumas, bet ir terapijos rūšis.

Vadovas didžiuojasi ir sunkią fizinę negalią (cerebrinį paralyžių) turinčio ketvirtoko Aido Kaladžinsko sėkme. Respublikiniame vektorinių piešinių konkurse „Žiemos fantazija 2017“ 1–4 klasių kategorijoje berniukas užėmė pirmą vietą. Ir toks jis ne vienintelis. Vektorinio piešimo ir fotografijos pagrindų mokytojas gali ilgai vardyti įvairių tarptautinių bei respublikinių konkursų nugalėtojus ir prizininkus, vaikus, kurių vidinius pasaulius nuskaidrino kūryba.

Į parodų pristatymus mokytojas pakviečia vis kitus mokinius. Vaikams svarbu savo akimis išvysti, kokio vertinimo sulaukia jų kūryba. Patirtos teigiamos emocijos – dar viena paskata stengtis, eksperimentuoti, išlaisvinti savo vaizduotę.


Atsinaujinanti paroda

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje kelionę po šalies sostinę pradėjusioje parodoje buvo eksponuoti 28 ant muziejinės kokybės drobės atspausti paveikslai. Dalis jų dar pasiliko ministerijos erdvėse, o Vilniaus miesto savivaldybėje pristatytoje ekspozicijoje eksponuojama 20 spalvingų drobių. V. Kančauskas atskleidžia sumanymą naujose erdvėse pristatyti vis atsinaujinančią, trimis paveikslais papildytą parodą.

Kol kas į sostinę atkeliavo 31 kūrinys, tačiau kiek jų grįš į Kelmę, šiandien sunkoka pasakyti. V. Kančauskas sako, kad jau susitarta dėl neįgalių vaikų darbų eksponavimo Medininkų pilyje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vadovas turi planų vaikų paveikslus pristatyti ir kitose reprezentacinėse sostinės vietose, tad ekspozicija vis pilnės. O tai vaikams papildoma motyvacija baigti savo pradėtus darbelius, tikintis, kad galbūt jie papildys Lietuvos valstybingumo 100-mečiui skirtos unikalios parodos autorių sąrašą.

Aldona MILIEŠKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt