21
P, Rugs
8 Nauji straipsniai

Kas bendro tarp inžinieriaus ir medicinos?

VGTU Biomechanikos katedros vedėjas Julius Griškevičius Medicininės ir reabilitacinės technikos laboratorijoje.

IT – nauji horizontai
Nustatymai

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Mechanikos fakultete yra Biomechanikos inžinerijos katedra. Koks tai mokslas, kaip jis gali prisidėti prie neįgaliųjų gyvenimo pagerinimo? 

Bioninės rankos protezo modelis.

Biomechanika – mokslas, tyrinėjantis žmogų

Pasak VGTU Biomechanikos inžinerijos katedros vedėjo Juliaus Griškevičiaus, mechanika yra mokslas apie kūnų judėjimą. „Mechanikos dėsnius taikome gyvam organizmui, šiuo atveju – žmogui“, – sako mokslininkas.

„Mes domimės žmogaus raumenų-skeleto sistemos sandara – kaip ji veikia, kokia jos dinamika ir pan. Mus domina šios sistemos modeliavimas matematiniu požiūriu, – apie biomechanikos mokslo ypatumus pasakoja J. Griškevičius. – Jei suprantame, kaip veikia žmogaus kūnas, kai kuri nors viena organizmo funkcija sutrinka dėl ligos, negalios ar traumos, galime sugalvoti, kaip tą funkciją papildyti ar atstatyti. Kitaip tariant, kai supranti, kaip veikia, gali sutaisyti kai neveikia.“

Mokslininko teigimu, biomechanika yra glaudžiai susijusi su medicina. „Mes ruošiame žmones, kurie dirba su medikais komandoje ir atlieka techninę dalį – kuria įrenginius, įvairią aparatūrą ar mokslinius metodus, reikalingus medicinai, taip pat techninės pagalbos, slaugos priemones neįgaliesiems“, – sako Biomechanikos inžinerijos katedros vedėjas. Jo įsitikinimu, jei atsitiko taip, kad žmogus dėl traumos ar negalios nebegali judėti taip, kaip anksčiau, technologija turi padėti jam sugrįžti į normalų gyvenimą. Pavyzdžiui, dabar technologijos leidžia įvairiai pritaikyti judėjimo priemones – yra sukurti vežimėliai, kuriuos nei rankų, nei kojų nejudinantys žmonės gali valdyti liežuviu ir judėti be pagalbininkų. Taip pat sparčiai tobulėja įvairūs protezai.

Pasak J. Griškevičiaus, Techninės pagalbos neįgaliesiems centre dirbantys biomechanikos specialybės absolventai padeda tinkamai parinkti bei sureguliuoti vežimėlį ar kitą priemonę. Daug biomechanikų dirba ortopedijos įmonėse, kiti prižiūri ir tiekia įstaigoms medicinos techniką ar pan.

„Iš tiesų biomechanikas yra tik komandos dalis. Žmogui gali padėti tik komanda – nuo psichologų iki socialinių darbuotojų“, – sako J. Griškevičius. Jo teigimu, ir pačiam žmogui labai svarbu būti fiziškai aktyviam – visą gyvenimą, kiekvieną dieną.

Doktorantas Donatas Lukšys kuria motorinių sutrikimų diag­nostinę sistemą.

Nuo idėjos iki galutinio produkto – ilgas kelias

J. Griškevičius pasakoja, kad biomechanikai glaudžiai bendradarbiauja su didžiausių ligoninių reabilitologais, neurologais, prisideda prie jų darbo kurdami metodus, įrankius, kurie padėtų stebėti reabilitacijos proceso eigą, įvertinti žmogaus kūno pokyčius iš biomechaninės pusės. Gydytojas paprastai pacientą vertina jį stebėdamas, taigi rezultatai labai priklauso nuo patirties, nuo įgūdžių. Deja, yra didelė paklaidos tikimybė. „Mes norime sukurti tokius įrankius, kurie padėtų jiems – biomechanika suteikia galimybę gauti kiekybinę, tiksliais matavimais paremtą informaciją“, – sako mokslininkas.

Biomechanikos doktorantas Donatas Lukšys šiuo metu VUL „Santaros klinikos“ Neurologijos centre išbando savo kuriamą motorinių sutrikimų diagnostinę sistemą. Jos tikslas – padėti tiksliau įvertinti Parkinsono liga, išsėtine skleroze ir kitomis ligomis sergančiųjų judesius. Ant sergančio asmens kūno tvirtinami jutikliai, kurie registruoja jo motoriką liečiant nosies galiuką, einant, įvertina tremoro lygį. D. Lukšys sako pastebėjęs, kad jo matematiškai gauti duomenys ne visada sutampa su gydytojų vertinimais. Doktorantas įsitikinęs, kad kuriama sistema leistų palengvinti medikų darbą – padėtų anksčiau diagnozuoti ligą bei efektyviau stebėti jos eigą.

Pasak J. Griškevičiaus, biomechanikos studentai sukuria nemažai inovacijų, tačiau neslepia, kad jie naudojamais produktais tampa retai – jei studentas netęsia studijų ar neįsidarbina universitete, darbas taip ir lieka stalčiuje.

Mokslininko manymu, Lietuvoje apskritai trūksta aktyvesnio mokslo bendradarbiavimo su verslu. „Kad produktas iš tikrųjų būtų geras ir veiktų, reikia pinigų ir resursų jį ištobulinti, išbandyti. Šioje srityje yra didelė inercija – labai mažai kas nori investuoti, žaisti su tokiais produktais. Lietuvos rinka yra labai maža, kad aktyviai būtų kuriami nauji produktai, daugiau naudojamės jau skurtais“, – pasakoja J. Griškevičius. Tiesa, galimybių yra – verslininkai gali gauti finansavimą iš valstybės mokslininkų paslaugoms pirkti.

Josephas iš Vokietijos Lietuvoje mokosi apie kūnų judėjimą.

Inovacijos – mūsų ateitis

J. Griškevičiaus manymu, gal ir nėra prasmės išradinėti dviračio kuriant naują neįgaliojo vežimėlį – tai padaryti būtų nepaprastai sudėtinga, tačiau yra sričių, kur lietuviai yra daug pažengę. Nemažai IT kompanijų kuria medicininę programinę įrangą. Pavyzdžiui, „Rubedo sistemos“ kuria programinę ir valdymo sistemą radioterapijai – rentgeno spinduliai, kuriais švitinamas auglys, itin tiksliai fokusuojami, kad švitintų ne visą organizmą, o tik tą auglį. „Softneta“ kuria programinę įrangą elektrokardiogramų analizei, kuri padeda gydytojui tiksliau užfiksuoti pakitimus. Pasak mokslininko, tokie dirbtinio intelekto metodai, naudojami įvairių duomenų analizei, plačiai plinta – juos galima pasitelkti nustatant įvairias patologijas ir pan.

Yra ir kitokių inovacijų – įmonė „Orthobaltic“ gamina įvairius implantus, protezus. Jie paprastai yra perkami iš žinomų užsienio kompanijų, bet ir Lietuvoje atsiranda galimybė pagaminti individualizuotus protezus, kurie kai kuriais atvejais būtini. „Kuo labiau individualizuotas gaminys, tuo geriau žmogus prisitaiko ir greičiau grįžtą į visuomenę“, – įsitikinęs J. Griškevičius.

Technologijos pasitelkiamos ir vaikų aktyvumui skatinti. Mokslininko teigimu, tai labai svarbu ir turintiems negalią – tarkim, cerebrinį paralyžių, mažiesiems. „Yra atlikti tyrimai, kad jeigu vaikas mokykloje užsiima fizine veikla, lanko būrelius, didesnė tikimybė, kad ir suaugęs jis išliks fiziškai aktyvus, o tai ilgalaikėje perspektyvoje sumažina įvairių ligų riziką. Tai naudinga tiek pačiam žmogui, tiek visuomenei – jo nereikia gydyti“, – sako J. Griškevičius. Vaikų reabilitacijos įstaigos naudoja išmaniuosius interaktyvius žaislus, kuriais žaisdamas vaikas kartu ir mankštinasi. Mokslininkų planuose – robotizuotas žaislas, kuris veiktų judant vaikui. Šiuo metu vyksta bandomasis projektas – darbui su autizmo sutrikimą turinčiais vaikais pritaikomos FM sistemos. Atlikti tyrimai rodo, kad tokios sistemos vaikams, kurių vystymasis sutrikęs, padeda greičiau išmokti tam tikrų dalykų.

Pasak mokslininko, idėjų yra, tik joms įgyvendinti trūksta laisvų rankų – pilnu etatu katedroje dirba vos 3 darbuotojai. J. Griškevičiaus pasigenda ir aiškesnės valstybės pozicijos. „Potencialą, manau, mes turime, reikia tik padėti kuriantiems žmonėms ir juos išlaikyti“, – pokalbį apibendrina mokslininkas.

Aurelija BABINSKIENĖ
Autorės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt