17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Žavi vaikiškas gebėjimas džiaugtis ir gyventi šia akimirka

Jurgis Brūzga.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Negalia... Į mūsų gyvenimus ji ateina netikėtai, nelauktai. Ir užklumpa tam visiškai nepasiruošusius. Neviltis, baimė, nežinia – bene dažniausios akistatoje su ja užvaldančios emocijos. Kaip su jomis susitaikome, ko patys išmokstame, kaip ši pažintis pakeičia mūsų vertybes ir pasaulio suvokimą – apie visa tai naujojoje „Bičiulystės“ rubrikoje „Kaip aš pažinau negalią“. Pasidalykite ir Jūs savo potyriais ir mintimis, išmoktomis pamokomis ir požiūrio lūžiais. 

Bendravo savo kalba

Dainininkui Jurgiui Brūzgai buvo ketveri, kai gimė brolis Linas. Kai jaunėlis sulaukė vos 11 mėnesių, gydytojai nustatė, kad vaikas turi intelekto sutrikimų. Medikai tėvams sakė, kad berniukas nevaikščios ir nekalbės. Linas paneigė medikų prognozes – jis vaikšto! Tiesa, nekalba, bet kitus supranta.

„Mudu su broliu užaugome viename kambaryje“, – pasakoja Jurgis. Kad brolis turi negalią, jis sužinojo tik tuomet, kai šiam buvo treji, ketveri metai. „Man nereikėjo aiškinti, kad brolis negali kalbėti, kad yra kitoks. Aš jo kitoniškumą priėmiau natūraliai. Mudu susikalbėjome tik mums suprantamais ženklais. Nepasakyčiau, kad brolis nebuvo mano žaidimų draugas. Mudu žaisdavome parduotuves, kitus žaidimus, kaip ir visi bendraamžiai, tačiau jeigu aš parkrisdavau ir apsimesdavau negyvas, brolis nesuprasdavo, kad žaidžiu ir pradėdavo garsiai raudoti, kelti mane.“

Savo brolį Jurgis globojo nuo mažumės, kai reikėdavo, padėdavo jam apsirengti, pasinaudoti tualetu – visada jautėsi globėju. Dainininkas pabrėžia, kad tėvai stengėsi jo neapkrauti rūpesčiais dėl brolio, bet džiaugėsi, kad jiedu bendrauja natūraliai, kad supranta vienas kitą.

Jurgis sako patyčių dėl brolio negalios iš draugų nepatyręs, tačiau, kai jiedu būdavo viešumoje, tekdavo atlaikyti įdėmius žmonių žvilgsnius. „Man buvo ne tik nemalonu, bet ir pikta. „Linas yra mano brolis ir aš jį apginsiu“, – žvilgsniu atsakydavau smalsiems aplinkiniams.


Su broliu – į vieną mokyklą

Iš pradžių Jurgis mokėsi S. Nėries mokykloje, o vėliau tėvų iniciatyva perėjo į „Vilties“ specialiąją mokyklą, kurioje buvo integruota klasė. „Mano klasėje mokėsi vaikai su nežymia intelekto negalia, o Linas, turintis didelę negalią, buvo kitoje klasėje kartu su panašų intelekto sutrikimą turinčiais vaikais“, – pasakoja Jurgis. Paklaustas, kaip jis jautėsi, mokydamasi vienoje klasėje su neįgaliais vaikais, Jurgis sako, kad jam intelekto sutrikimų turintys žmonės niekada nesukelia šoko ar nuostabos.

„Integracija mokyklose, manau, labai teisingas žingsnis. Negalima atskirti proto negalią turinčių žmonių, jie turi gyventi ir mokytis drauge su visais, kad ir pagal specialią programą“, – sako J. Brūzga.


Šoką pakeitė supratimas

Jurgio pastebėjimu, kai žmogus su kito žmogaus negalia, ypač protine, susiduria staiga, jį tikrai ištinka šokas. Jurgis ir neslepia, kad jo žmona Akmėja nebuvo susidūrusi su tokią negalią kaip Linas turinčiais žmonėmis. Ji prisipažino, kad nežino, kaip bendrauti su Jurgio broliu. „Kai ji manęs paklausė, kaip elgtis su Linu, atsakiau: kaip su visais kitais artimais žmonėmis.“

Dabar bendravimo problemų jau nekyla, o brolis nepaprastai džiaugiasi, kai į tėvų namus Jurgis ateina su žmona ir vaikais. „Jis tiesiog krykščia iš džiaugsmo, kupinas švelnumo bučiuoja mūsų dukrytes. Mano brolis, o ir kiti panašią negalią turintys žmonės, daugelį dalykų suvokia savaip, tačiau jie nepaprastai moka džiaugtis“, – sako Jurgis.


„Spalvų muzikos“ orkestro improvizacijos

„Mano tėvai dirba su „Spalvų muzikos“ orkestru, kuriame groja intelekto sutrikimų turintys vaikai ir suaugusieji. Ne kartą dainavau su šiuo orkestru ir visada stebėjausi jo dalyvių atvirumu, gebėjimu atsipalaiduoti ir scenoje jaustis kaip namie“, – sako atlikėjas.

Jurgis prisipažįsta neįsivaizduojąs, kaip jaustųsi, jeigu orkestro dalyvius pamatytų pirmą kartą, bet jis užaugo su šiuo kolektyvu. „Tėvai mane vesdavosi į repeticijas nuo šešerių metų. Koncertuodamas drauge su „Spalvų muzikos“ orkestru jokio nepatogumo ar nuostabos nepatyriau, nes pažįstu šiuos žmones nuo mažens.“ Jurgis pripažįsta, kad jeigu būtų klasikos atlikėjas, gal ir kiltų nesklandumų, mat šie muzikantai negali labai tiksliai groti. Tačiau Jurgis – iš džiazo mokyklos ir tie nesklandumai jam kaip smagus pažaidimas, tam tikra improvizacija.


Gerų emocijų šaltinis

Jurgis prisimena ne kartą savanoriavęs vasaros stovyk­lose, į kurias susirinkdavo intelekto negalią turintys vaikai ir suaugusieji.

„Mane visada žavėdavo šių žmonių optimizmas, mokėjimas džiaugtis tuo, kas vyksta šią minutę, šią valandą. Jie nesigilina į problemas, jeigu ko nors supyksta, tuoj pat pamiršta tai. Man jie tokie geriečiai ir aš iš jų semiuosi gerų emocijų. Kai grįždavau pas draugus, man atrodydavo, kad jie niurzgia kartais visai be jokio reikalo. Proto ir intelekto negalią turintys žmonės išsaugo vaikišką gebėjimą džiaugtis ir gyventi šią akimirka. Man tai patinka“, – mintimis apie pozityviąsias pažinties su negalia puses dalijasi J. Brūzga.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt