23
Š, Birž
10 Nauji straipsniai

Šie vaikai atsiųsti tam, kad patikrintų mūsų jausmus

Aktorė Neringa Bulotaitė su dukra Amelija.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Nacionalinio dramos teat­ro aktorės Neringos Bulotaitės dukra Amelija gimė su Dauno sindromu. Aktorė labai myli savo dukrą ir džiaugiasi kiekvienu, kad ir pačiu mažiausiu, jos pasiekimu. Tačiau Neringa prisipažįsta, kad gimus duk­rai priimti jos negalią buvo sunku. Ne tėvams, o aplinkiniams.

Išgyvenau ne dėl dukros, o dėl aplinkinių

„Mano pirmoji pažintis su negalią turinčiu vaiku buvo gana trumpa ir paviršinė – mūsų pažįstamų šeimoje gimė neįgalus berniukas. Mes juos aplankėme, tuomet viskas buvo taip nauja, nebuvo laiko gilintis, stengtis ką nors suprasti“, – prisimena aktorė.

N. Bulotaitė pasakoja, kad ankščiau, ypač vaikystėje, mažai ką žinojo apie neįgalius žmones, nes sovietiniais laikais jie buvo slepiami. „Visi turėjome būti laimingi, sveiki ir žengti į šviesų rytojų“, – sako Neringa ir prisimena tą įtampą, baimę, kurią jautė gimus dukrai. Moteris išgyveno ne dėl savęs. Per paskutinį patikrinimą ultragarsu ji sužinojo, kad jos mažylė turės sunkumų. Neringa jaudinosi, ar aplinkiniai sugebės priimti jos dukrelę.

Įtampą įveikti padėjo artimi draugai, kurie vėliau tapo Amelijos krikštatėviais. „Mano geriausia draugė dokumentinio kino režisierė Ramunė Kudz­manaitė buvo ką tik sukūrusi filmą apie negalią turinčius vaikus, o mudvi artimai draugavome. Ramunė buvo pirmoji iš mano draugių, kuri, pamačiusi Ameliją pasakė: „Kokia šauni mergaitė!“ Man pasisekė, kad turėjau tokią draugę“, – sako aktorė.


Trūko informacijos ir psichologinės pagalbos

„Mus, Amelijos tėvus, subrandino laikas. Gydytoja davė Augustės, gimusios beveik tuo pat metu, kaip ir Amelija, tėvų telefono numerį. Mergaitės turėjo tokią pačią negalią ir mes bendravome šeimomis“, – pasakoja Neringa.

Bet tuomet, prieš 20 metų, labai trūko informacijos. Nedaug jos ir dabar. Aktorė sako, kad kitose šalyse šeimai, auginančiai vaiką su negalia, nuolat talkina psichologai. Ji tikisi, kad ateityje specialistų, galinčių padėti šeimoms, auginančioms specialiųjų poreikių turinčius vaikus, Lietuvoje daugės.


Mokyklos privalumai ir trūkumai

Neringa šiltai prisimena tą metą, kai jos dukrelė lankė vaikų darželį. „Ameliją priėmė į šį darželį, nes prieš tai jį lankė brolis“, – prisimena moteris. Auklėtojos baiminosi, kad nežinos, kaip elgtis su specialiųjų poreikių turinčia mergaite, tačiau Neringa nepasidavė. Ji tikino darželio auklėtojas, kad Amelija tokia pat, kaip visi vaikai, tik šiek tiek lėtesnė.

Pasak Neringos, tai buvo vienintelis atvejis tame darželyje, kai specialiųjų poreikių turintis vaikas lankė vieną grupę su kitais vaikais. Darželinukai mylėjo Ameliją ir stengėsi ją pagloboti, padėti jai. O patys tuo pat metu mokėsi atjautos ir gerumo.

Vėliau Amelija ketverius metus mokėsi „Versmės“ mokyk­loje bendrojo ugdymo klasėje. „Man buvo gera matyti, kad Amelija daug pasisemia iš darželio, o vėliau – iš klasės draugų“, – pasakoja Neringa. Mergaitė gaudė kitų vaikų kalbėjimo intonacijas, o bendraklasiai jai padėdavo.

Mokykloje Amelija buvo užsisklendusi, bet savo galvelėje „fotografavo“ viską, kas vykdavo klasėje, o namuose mama su ja skaitydavo, rašydavo. Kai Amelija pradėjo mokytis atskiroje klasėje, viskas pasikeitė. Neringa pasakoja buvusi nesuprasta, kai paklausė, kodėl vaikai nesimoko anglų kalbos: atseit kam to reikia? Tačiau mama nepasidavė: pati mokė ir moko dukrą anglų kalbos, skambinti pianinu.

„Labai norėjau surasti duk­rai popamokinės veiklos“, – pasakoja Neringa. Ją trikdė gauti pasiūlymai atvesti mergaitę, kai nebus kitų vaikų. „Nesitaikiau, ieškojau tokio būrelio, kurį mano dukra galėtų lankyti su kitais vaikais. Ir suradau tokią vadovę, kuri Ameliją priėmė, kaip ir kitus vaikus.“

Dabar Amelija mokosi Vilniaus „Vilties“ specialiojoje mokykloje-daugiafunkciniame centre. Atrodytų, viskas gerai, bet mamai neramu dėl duk­ros ateities, nes kai mergaitei sukaks 21-eri, šioje mokykloje mokytis ji jau nebegalės.


Neįgalieji ir savanorystė – suderinami

N. Bulotaitė prisimena atsitikimą Venecijoje. Ji ėjo į spektaklį senoviniame teatre. Prie teatro durų stovėjo kontrolieriai. Bilietus plėšė specialiųjų poreikių turinti mergina. Neringa išsiaiškino, kad toji mergina dirbo savanoriškai. „Manau, ir Lietuvoje negalią turinčius žmones reikėtų įtraukti į savanorišką veiklą. Dirbdami jie jaustųsi orūs. O darbų prigalvoti visai nesunku. Pavyzdžiui, kad ir laišką nunešti pagal tikslų adresą. Svarbu, kad žmogus, turintis specialiųjų poreikių, nejaustų atskirties“, – mintimis dalijasi aktorė.

Prieš keletą dienų Neringa su Amelija išsiruošė į koncertą. Bilietų šalia negavo, tad sėdėjo atskirose eilėse. „Stebėjau duk­rą ir žmones šalia jos. Visi jie elgėsi natūraliai, tad nei Amelijai, nei kam nors kitam nepatogumų nekilo.“

Neringa neslepia liūdesio, kad gatvėse, bažnyčiose, renginiuose mažai mato specialiųjų poreikių turinčių vaikų. „Kai aš kur nors einu su savo dukra, noriu ne tik kad dukra pamatytų renginį, bet ir parodyti, jog jokio skirtumo tarp mūsų ir žmonių su specialiaisiais poreikiais nėra.“ Pasak Neringos, jai negera matyti, kaip į ekskursiją ar renginį autobusu atvažiuoja visas būrys Dauno sindromą turinčių vaikų. „Kodėl drauge negali atvažiuoti ir kiti moksleiviai, taip parodyti visuomenei, kad mes visi lygūs?“ – klausia moteris.

„Aš niekada negalvoju, kad mano dukra kitokia. Aš ją myliu, o ji atsako man savo meile ir prieraišumu. Juk vaikai su Dauno sindromu yra vadinami Mėnulio vaikais, kurie atsiųsti į žemę, kad patikrintų mūsų jausmus.“

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt