21
P, Rugs
8 Nauji straipsniai

Gediminas Storpirštis: išnykstantys apribojimai – pats didžiausias teatro stebuklas

Gediminas Storpirštis su „Gyvojo skaitymo“ trupės nariais.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Gediminas Storpirštis – Lietuvos kino ir teatro aktorius, teatro pedagogas, dainuojamosios poezijos festivalių vadovas, bardas – sako, kad metas, kai kartu su negalią turinčiais žmonėmis Vilniaus neįgaliųjų dienos centre kūrė spektaklį, jam tapo neįkainojama ir labai prasminga patirtimi. Nauji potyriai, netikėti atradimai keitė patį aktorių ir jo požiūrį į negalią turinčius žmones.

Pirmoji pažintis su negalia – koncertuose

Aktorius pasakoja, kad koncertuodamas ligoninėse, globos namuose matydavo, kaip nuoširdžiai jo dainų klausosi žmonės su negalia. „Kai koncertuodavau onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams, jie ateidavo klausytis koncerto su lašinėmis, laikydamiesi vienas kito ir taip jausmingai reaguodavo į dainos žodžius, graudindavosi dėl, atrodo, visiškai negraudžių dainų žodžių. Tad turėdavau pagalvoti, kokią dainą išsirinkti, kad klausytojai kuo mažiau jaudintųsi, kad nusiteiktų optimistiškiau.“

Artimesnė pažintis su neįgaliaisiais prasidėjo, kai G. Storpirštis buvo pakviestas į Vilniaus neįgaliųjų dienos centrą ir paprašytas sukurti spektaklį su „Gyvojo skaitymo“ trupės nariais.

Gediminas prisipažįsta, kad sutikęs dalyvauti šiame projekte iš pradžių sunerimo, kaip reikės dirbti su žmonėmis, turinčiais vienokią ar kitokią negalią. Ar jie pajėgs suvokti kūrinio tekstą? Ar repeticijos nepakenks sveikatai? Trupės nariams parodžius spektaklį „Obelėlė“, kurį jiems padėjo sukurti Gedimino kurso draugas režisierius Arvydas Lebeliūnas, šis nerimas išsisklaidė.


Bene pusė aktorių – neįgaliųjų vežimėliuose

Pirmą sykį susitikęs su trupės nariais G. Storpirštis stengėsi nerodyti jaudulio. Nebuvo paprasta. Iš dešimties trupės narių (jų skaičius keitėsi) keturi judėjo tik neįgaliųjų vežimėliais. Tačiau režisierius stengėsi matyti jų galimybes kurti charakterius, o ne neįgalumą.

„Iš pradžių stebėjome vieni kitus, paskui aš prisiderinau prie jų galimybių judėti, o jie pradėjo suprasti, ko iš jų noriu. Žingsnis po žingsnio artėjome vieni prie kitų. Pamažu augo pasitikėjimas. Jie tikėjo manimi, o aš – jais.“


„Permainų medis“ padeda keistis

Pasikalbėjęs su visais, paklausęs, kaip trupės nariai skaito tekstą, Gediminas pradėjo ieškoti kūrinio. „Pamaniau, kad geriausiai tiks Nikolajaus Gumiliovo pjesė „Permainų medis“, nes ji apie tai, kad kiekvienas turi galimybę keistis“, – sako režisierius. Šioje pjesėje kalbama apie tokį permainų medį, kurio vaisių suvalgius galima virsti kitokia būtybe ir pakeisti savo gyvenimą. Pasak Gedimino, galime pyktis vieni su kitais ar gyventi taikiai, virsti angelais ar demonais.

„Istorija man pasirodė graži, charakteriai be galo ryškūs. Perskaičiau savo trupės nariams ir paklausiau, kuris iš jų kokį veikėją norėtų vaidinti“, – pasakoja G. Storpirštis. Režisieriaus džiaugsmui, jo ir aktorių nuomonės sutapo.


Žavėjo trupės narių ištvermingumas

Aktoriai buvo labai aktyvūs. Pjesės tekstą kai kurie skaitė, bet keli panoro išmokti atmintinai, nes taip jiems būsią lengviau. Gediminas nenorėjo nė vieno trupės nario išskirti, nes repeticijų metu nutikdavo ir taip, kad vienas ar kitas susirgdavo, o susirgusįjį keisdavo naujas aktorius. „Mačiau, kad jiems įdomu dirbti drauge su manimi ir stengiausi pateisinti jų pasitikėjimą.“

Gediminui įsiminė sutuoktiniai Rūta ir Vytautas Vaitekučiai. Jie abu serga išsėtine skleroze. Rūta jau juda tik neįgaliojo vežimėliu. Jiedu stengėsi nepraleisti nė vienos repeticijos, rodė begalinį entuziazmą kurdami jiems skirtus charakterius.

Režisierius pasakoja, kad jį žavėjo trupės narių entuziaz­mas ir ištvermingumas. Nė karto neišgirdo, kad kuris nors iš jų dejuotų esąs pavargęs arba kad kuriam nors nusibodo repetuoti. Visi eidavo į repeticijas tiek kartų per savaitę, kiek galėdavo su jais dirbti pats režisierius. Jis tik vėliau sužinojo, kad sugedus namuose liftui, neįgaliojo vežimėlyje sėdintis trupės narys galėjo būti priverstas praleisti repeticiją, tačiau visada stengdavosi rasti, kas jam padėtų nusileisti net iš septinto aukšto.


Aktorių neįgalumo nematė

Trupės narius G. Storpirštis pakvietė dalyvauti jaunat­viškų teatrų festivalyje „Karaliauk“. „Mano trupė buvo vienintelis neįgaliųjų kolektyvas. Kai prasidėjo mūsų spektaklis, gal tik keletą minučių žiūrovai matė, kad vaidina žmonės, judantys neįgaliųjų vežimėliais, o paskui įsijautė ir klausėsi istorijos, kurią jie pasakojo. Išnyko visi apribojimai, išankstinės nuostatos. Ir tai pats didžiausias teatro ir jį kuriančių žmonių stebuklas.“


Nori, kad Vilnius būtų patogus visiems

G. Storpirštis neslepia, kad po šio projekto pradėjo kitomis akimis žiūrėti į negalią turinčius žmones. „Mes visi turime nepaprastai daug galimybių, kurių negebame ar kartais nenorime atskleisti. Kai negalią turintis žmogus neužsisklendžia savyje, jis pats nustemba ir nustebina kitus“, – sako aktorius.

Gediminas prisipažįsta, kad artimiau susipažinęs su negalią turinčiais žmonėmis pradėjo labiau pastebėti, kad Vilniuje dar ne visur aplinka pritaikyta neįgaliesiems. „Esu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, todėl darysiu viską, kad miestas būtų patogus gyventi visiems“, – sako aktorius.

„Gyvojo skaitymo“ trupės narius jis buvo nusivedęs į Jaunimo teatrą, kuriame ir pats dirba. „Mūsų teatre yra liftas, patogus įvažiavimas į Didžiąją salę, jau darome įvažiavimą ir į Mažąją salę“, – pasakoja G. Storpirštis. Jo nuomone, už savo teises neįgalieji turi drąsiau pakovoti patys, o jis pasiruošęs ir kurti spektaklius su negalią turinčiais žmonėmis, ir rūpintis, kad aplinka būtų patogi bei draugiška visiems.

Eglė KULVIETIENĖ
Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt