11
A, Gruo
11 Nauji straipsniai

Neregiai – tik kitaip matantys

Stanislavas Stavickis-Stano

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Prieš ketverius metus pradėjęs dirbti su aklųjų choru „Feniksas“ atlikėjas, dainų kūrėjas ir prodiuseris Stanislavas Stavickis-Stano nesitikėjo, kad artima pažintis su neregiais jam taps ir naujų atradimų pradžia.

Neįgalieji vis dar nuošalyje

„Anksčiau negalios ištiktų žmonių artimai nepažinau, – prisipažįsta Stano. – Ne todėl, kad būčiau buvęs jiems abejingas, tiesiog mano aplinkoje tokių žmonių nebuvo, be to, žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią, pas mus vis dar lieka nuošalyje, todėl mes jų ir nepažįstame.“ Dainininkas apgailestauja, kad neįgalūs žmonės patys nedrįsta būti matomi, o visuomenė per mažai deda pastangų, kad neįgalieji dalyvautų bendruose renginiuose, kelionėse, būtų aktyvūs televizijos laidose, iniciatyvūs ir veiklūs visose srityse. „Dirbdamas su neregiais, pažindamas jų buitį ir sužavėtas jų gebėjimų, aš vis mąstau apie tai, ką turėtume padaryti, kad neįgalieji pagaliau būtų matomi“, – pasakoja dainininkas. Šia tema Stano turi daug minčių. Tačiau iš pradžių – apie tą metą, kai jis viename televizijos projekte vadovavo neregių chorui.


Nustebintas ir sužavėtas

Stano prisipažįsta pradėjęs vadovauti „Fenikso“ chorui girdėjo kalbant, jog jis pasirinko neregius todėl, kad iš anksto žinojo, jog jie gerai dainuoja. „Neabejotinai žinojau, kad tarp neregių yra labai muzikalių žmonių, tačiau choras nėra vien dainavimas“, – sako Stano. Jis aiškina, koks tame projekte buvo svarbus choro sceninis vaizdas, choreografiniai dalykai, o kiek dar organizacinių rūpesčių!

Dainuoti neregiams išmokti nebuvo sunku – kiek tarp jų buvo solistų, baigusių muzikos mokyklas! Jūratė Vizbaraitė, Onutė Matusevičiūtė – dainavimo profesionalės. Tačiau reikėjo ir gerai judėti scenoje. Nematančiam ar menkai matančiam žmogui tai nėra paprasta. Tačiau neregiai labai greitai pajuto sceną.

Pasak Stano, dirbdamas su šiuo choru, nustebo ir buvo sužavėtas supratęs, kad aklieji muziką suvokia visai kitaip negu jis pats. „Neregiai kitaip interpretuoja muzikos kūrinius. Ir dabar, jau praėjus nemažai laiko po šio projekto, vis labiau įsitikinu, kad regintieji negali iki galo suprasti, kaip aklieji suvokia aplinkinį pasaulį, taip pat ir muziką. Pažindamas negalinčius matyti žmones aš patyriau, kad jie turi tokių gebėjimų, kurie stebina, pritrenkia.“

Stano tikina dabar jau žinantis, kad daug neregių puikiai orientuojasi erdvėje, nes erdvę jie suvokia pagal garso atspindžius nuo sienų paviršių. „Kai tai matai, negali atsistebėti. Tai tarsi antgamtiška!“ – patirtais įspūdžiais dalijasi buvęs choro „Feniksas“ generolas. Ar nematantiems reikia dirigento? Stano sako buvęs sužavėtas choro vadovės, dirigentės Tamaros Blažienės gebėjimo sujungti balsus žmonių, kurie vienas kito nemato.


Supratau – gailestis trukdo ir žemina

Dainininkas pasakoja, kad jo bendravimas su neregių choru „Feniksas“ tęsiasi. Jis susitinka su „Chorų karuose“ dalyvavusiais žmonėmis, kalbasi, dalijasi kūrybinėmis idėjomis. „Kuo artimiau pažįstu šiuos žmones, tuo labiau suprantu – neįgalumas nėra kliūtis džiaugtis, o neįgalaus žmogaus gyvenimas nėra apverktinas. Priešingai – pažinau daug žmonių, kurie patys mažai kreipia dėmesio į savo negalią. Jie tiesiog gyvena, kaip ir visi kiti.“ Stano teigimu, dažnai darome klaidą manydami, kad su negalią turinčiu žmogumi reikia bendrauti kažkaip ypatingai, rodyti perdėtą supratingumą, net gailestį. Gailestis žeidžia. Negalią turintys žmonės labai nemėgsta, kai į juos žiūrima kažkaip ypatingai, kai puolama jiems padėti. „Mano naujieji bičiuliai vertina nuoširdumą, draugystę ir kiek tik gali stengiasi būti savarankiški. Tiesa, konkursui pasirengti padėjo savanoriai, tačiau jie dirbo labai subtiliai.“


Chore dainavo trys grupės

„Mūsų kolektyvą sudarė trys grupės: neregiai, silpnaregiai ir savanoriai, – pasakoja buvęs „Chorų karų“ generolas. – Silpnaregiai į repeticijas atvažiuodavo savarankiškai, o neregius atlydėdavo savanoriai. Ne tik atlydėdavo, bet ir padėdavo išmokti natas, tekstą ir judesius scenoje, tad pamaniau, kodėl jie negalėtų dainuoti drauge. Taip ir atsirado trys grupės.“ O dabar, prisimindamas savanorių darbą, Stano sako, kad tokių bendrų veiklų galėtų ir turėtų būti daug daugiau. Ir įsitraukti į jas derėtų visiems scenos meistrams. Pats Stano turi svajonę sukurti televizijos laidą tema „Žmogus eina į pasimatymą“. „Šioje laidoje noriu parodyti, kad neįgalus žmogus įsimylėjęs yra toks pat laimingas, kaip ir visi kiti. Ir į pasimatymą jis ruošiasi ir eina lygiai taip, kaip visi įsimylėjėliai.“


Draugystė tęsiasi

Stano ir toliau dirba su negalią turinčiais žmonėmis. Dainininkas Gražvydas Sidiniauskas Stano dėmesį patraukė jau dalyvaudamas „Chorų karuose“. Chorų generolas pamatė, kad vaikinas turi neeilinių gabumų muzikai, bet jam reikėjo muzikos pasaulį išmanančio žmogaus pagalbos, tad pasisiūlė būti Gražvydo prodiuseriu. Jiedu drauge dirba jau trejus metus. Gražvydas sako, kad neregiams jis yra matantis, o regintiems – neregys, nes mato tik apie 10–15 procentų. Tačiau šis regėjimo likutis leidžia būti savarankiškam. Jam nesunku pačiam atvykti į repeticijas ar koncertus. Gražvydo laimėjimais Stano patenkintas.

2015 m. Tarptautinės neįgaliųjų dienos proga už darbą su negalią turinčiais žmonėmis Stanislavas Stavickis-Stano yra gavęs aukščiausią Socia­linės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimą „Gerumo žvaigždė“. Paklaustas, ką jam reiškia šis apdovanojimas, Stano sako: „Apdovanojimą gauti visada smagu. Tačiau man rūpi, kad mūsų Vyriausybė kuo daugiau dėmesio skirtų neįgaliųjų integracijai. Integracija turi būti natūrali, o ne „pritempta“, planinė. Mes visi turime išskirtinių savybių, negalią turintys žmonės nėra išimtis.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt