27
S, Gegužė
9 Nauji straipsniai

„Išmokau girdėti tyliąją kalbą“

Vadimas Šuško ir Laura Valytė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Renginių organizatorius, choreografas Vadimas Šuško šiltai prisimena 2011 metais vykusį LNK televizijos šokių projektą. Vadimas ir jo šokių partnerė Laura Valytė tapo projekto nugalėtojais. O bendravimas su kurčia mergina Laura Vadimui buvo išskirtinė patirtis.

Šokio istoriją kūrėme per pojūčius

Vadimas pasakoja, kad paklaustas prodiuserio, ar yra pasiruošęs iššūkiui – dalyvauti šokių projekte poroje su kurčia šokėja, nedvejodamas pasakė: „Taip.“ „Nepažinojau Lauros, niekada gyvenime nebuvau susidūręs su kurčiais ar neprigirdinčiais žmonėmis, nemąsčiau ir nesuvokiau, kaip reikės šokti su negirdinčia mergina, o niekas man ir neaiškino“, – prisimena projekto pradžią vyras ir sako, kad būdus, kaip bendrauti su Laura turėjo atrasti pats, juk gestų kalbos staiga neišmoksi, tam būtų reikėję daug laiko...

Pirmajame šokėjų susitikime dalyvavo ir gestų kalbos vertėjas, o Vadimas stengėsi įsižiūrėti į šio rankas, kad galėtų pramokti savarankiškai susikalbėti su mergina. „Supratau, kad jeigu nuolat mūsų repeticijose dalyvaus gestų kalbos vertėjas, mergina stebės jo judesius, o mano aiškinimo gali ir nesuprasti.“ Pamažu jiedu išmoko susikalbėti. Laura degte degė noru šokti ir jokiu būdu nenorėjo pasirodyti prasčiau už kitus, girdinčiuosius, o Vadimas kiek tik galėdamas stengėsi padėti jai. „Repetuodavome kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius“, – pasakoja vyras. Jis stengėsi sugalvoti, kaip perteikti Laurai ritmą. „Teko išbandyti ne vieną būdą“, – prisimena Vadimas. Šokėjas aptiko, kad partnerė lengviausiai susigaudo, kai pranešdamas, kad tuojau pradės groti muzika, spusteli jai ranką, o ritmą perteikdavo pulsavimą primenančiais prisilietimais. „Šokis nėra tik judesiai, kiekvienas šokis yra mažas spektakliukas“, – pasakoja Vadimas. Jo užduotis buvo perteikti Laurai tas emocijas, kurias šokėjai išreiškia šokdami. Choreografas stengėsi visais įmanomais būdais padėti merginai suprasti, kaip reikia judėti vieno ar kito šokio metu. Popieriaus lape jis piešė rombus, kvadratus, apskritimus, kitas figūras, kad jas studijuodama Laura suprastų, kaip judėti ant parketo. Vadimas sako, kad daugiausiai kantrybės ir abipusio supratimo reikėjo, kai jiedu repetavo tokius greitus šokius, kaip rumba, džaivas. „Laura stovėjo, o aš atsiklaupęs mušiau jai per kelį, lanksčiau koją, kad mano šokėja perprastų judesius.“


Tekdavo ir susipykti

Per visus tuos keturis mėnesius, kai jiedu kartu repetavo ir šoko projekte, Vadimas su Laura iš tikro susipykę nebuvo, bet šokėjas neslepia – kivirčydavosi, ir kiekvienas savo nepasitenkinimą parodydavo savaip. „Laura labai atviras, gabus, mokantis bendrauti žmogus, – pasakoja choreografas, – tačiau niekada nenorėdavo parodyti, kad ko nors nesupranta.“ Nors iš tiesų projekto pradžioje negirdinti mergina nesuprasdavo daugelio dalykų. Jis stengdavosi gestais ir judesiais išaiškinti, kaip reikia pradėti šokį, perspėti, kada daryti kokį judesį, o ji daug ką suprasdavo savaip ir klysdavo vos pradėjusi repetuoti. „Tada gestu parodydavau, kad dabar bus pertrauka, ir nueidavau pailsėti. Laura suprasdavo, kad esu nepatenkintas, ir stengdavosi ištaisyti savo klaidas, dėmesingiau manęs klausytis. Retkarčiais pasiimdavau nešiojamąjį kompiuterį ar siųsdavau Laurai žinutes telefonu“, – prisimena Vadimas. Vis dėlto dažniausiai jis stengdavosi paaiškinti judesius pats juos rodydamas.


Kurtumas nėra kliūtis šokti poroje

Vadimas Laurai užduodavo namų darbų: pasižiūrėti šokių vaizdo įrašus, pakartoti pratimus, kurių mokėsi, skaičiuoti žingsnius. Choreografas pasakoja ne kartą prašęs prodiuserių garso aparatūrą pastatyti ant grindų, taip mergina būtų jautusi muzikos virpesius, tačiau šie nesutiko, nes... nenorėjo gadinti gražaus scenos vaizdo.

Iš pradžių juos abu, ypač Laurą, erzino publikos reakcija. Prodiuseriai skatino salėje sėdinčius žmones vietoje plojimų mojuoti. Jie manė, kad Laurai tokia salės reakcija priimtinesnė, bet jai atrodė, kad pub­lika žvelgia į ją su gailesčiu, ir tuo nesidžiaugė, priešingai – viduje pyko.

Vėliau viskas keitėsi: kuo daugiau jie šoko, tuo labiau Laura stebino ir Vadimą, ir komisiją, ir žiūrovus. „Aš ir pats dabar stebiuosi, kaip Laura, negalėdama girdėti, taip puikiai ėmė jausti muziką ir taip gerai pasirodė scenoje“, – sako Vadimas. Jiedu nesiekė laimėti, tiesiog norėjo įrodyti, kad kurtumas nėra kliūtis šokti, o išgirdę, kad tapo nugalėtojais, nustebo, tačiau jautėsi labai laimingi. „Abu nežinojome, kodėl laimėjome, bet tai ir nebuvo svarbu.“


Skatinome kurčiuosius būti drąsesnius

Vadimas pasakoja, kad pasibaigus projektui jiedu su Laura lankėsi kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centruose. Ten besimokantiems jaunuoliams pasakojo apie šokių projektą, apie savo bendravimo patirtį. „Mačiau, kad kurti jaunuoliai dar vis susikaustę, užsisklendę, tad džiaugiausi, kad mūsų su Laura bendradarbiavimo pavyzdys skatino juos labiau pasitikėti savimi, eiti į viešumą.“


Dar viena nauja pažintis

Vadimas pasakoja, kad lemtis jam leido prisiliesti ne tik prie kurčiųjų, bet ir prie neregių gyvenimo. Kai vyko televizijos projektas „Chorų karai“, prodiuseriai Vadimą pakvietė padirbėti su aklųjų ir silpnaregių choru „Feniksas“. Jo paprašė kurti choreografiją. „Dabar galiu pasakyti, kad dirbdamas su šiuo choru pažinau labai daug puikių žmonių ir esu už tai dėkingas likimui. Tačiau pirmosios dienos buvo nelengvos. Nepažinau neregių pasaulio, užsimiršdavau. Būdavo, atsistoju ir sakau: „Dabar kartokite judesius paskui mane.“ Staiga susivokiu: jie juk nemato! Pasijusdavau nepatogiai, bet choristai nesupykdavo, o aš imdavau juos už rankų ir visus judesius perteikdavau lytėjimu. Liesdamas jų rankas, pečius, galvas parodydavau, koks turėtų būti vienas ar kitas judesys.“

Pažinęs negalią turinčių žmonių pasaulį Vadimas sako, kad ši patirtis privertė jį atidžiau įsižiūrėti į šiuos žmones. „Dabar matau, kad per mažai gestų kalbos vertėjų, kad televizijoje beveik netitruojamos laidos, o kurtieji ir nori, ir turi teisę žinoti, apie ką kalbama televizijos laidose. Jeigu galėčiau, sukurčiau kuo daugiau takų, patogių eiti akliesiems“, – sako Vadimas. Renginių organizatoriaus nuomone, mokyklose turi būti kuo daugiau susitikimų su negalią turinčiais žmonėmis. Mokymo centrai, kuriuose mokosi aklieji ir kurtieji, neturėtų būti atskiras pasaulis, bet glaudžiai bendradarbiauti su bendrojo ugdymo mokyklomis.

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt