21
S, Spa
9 Nauji straipsniai

Patirtis, kuri privertė suaugti

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Savo patirtį slaugant vėžiu sergančią mamą jauna dramaturgė Birutė Kapustinskaitė išsakė pjesėje „Terapijos“, už kurią buvo įvertinta scenos Auksiniu kryžiumi. Pjesę Birutė skyrė savo mamai Nijolei Kapustinskienei, aistringai keliautojai, prieš beveik šešerius metus išėjusiai po sunkios ligos. Birutė sutiko dar kartą prisiminti tą jai labai sunkų metą ir pasidalyti savo mintimis apie onkologinėmis ligomis sergančių žmonių ir jų artimųjų potyrius.

Išgirdusi mamos diagnozę suaugau

„Mama kurį laiką jautėsi ne taip, kaip visada“, – pasakoja Birutė. Tačiau nė viena iš jų nesitikėjo, kad medikų nuosprendis bus toks: mamai gyventi likę dveji metai. „Mes buvome labai artimos, nenorėjau net prisileisti minties, kad neteksiu jos. Mane kamavo prieštaringi jausmai: ir liūdesys, ir pyktis. Nesinorėjo galvoti apie blogiausią, vis tiek tikėjomės, kad įvyks stebuklas. Man tuo metu buvo dvidešimt dveji, buvau ką tik baigusi antrą kursą akademijoje, todėl tokia patirtis labai greitai privertė suaugti ir tapti savarankiška. Reikėjo greitai sugalvoti, kaip užsidirbsiu pinigų, kaip toliau gyvensiu. Labai dėl to išgyvenau, bet viskas galų gale susidėliojo gana sklandžiai. Baimė likti vienai buvo didesnė nei pati tik­rovė mamai mirus. Dramaturgijos teorijoje yra toks terminas „kvietimas į nuotykį“ ir, sutikus leistis į kelionę, – „naujo pasaulio pažinimas“. Jaučiausi gana panašiai – kad kažkas neišvengiamai stumia į naują pasaulį, kuris gąsdina, bet, susipažinus su jo dėsniais, jis nebeatrodo baugus.“


Trumpas laikas, bet mūsų

Birutės mama, žinodama savo diagnozę, pati pradėjo ruošti dukrą savarankiškam gyvenimui. „Mamai atrodė, kad per tą mums likusį neilgą laiką turime aptarti viską, visą mano būsimą gyvenimą.“ Pasak Birutės, jos mama buvo labai stipri moteris. Tiek fiziškai, tiek emociškai. „Manau, žmonės, kurie keliauja, kurie savo noru renkasi fiziškai ir emociškai sudėtingus maršrutus, išeina ir negrįžta mėnesiais, turi kažkokį papildomą motorą viduje. Mama buvo viena iš tokių – norinti pasaulį ne tik pamatyti, bet ir patirti visu kūnu.“ Prisimindama paskutinį joms likusį laiką, Birutė pasakoja: „Tas pusmetis buvo tarsi ilgas dialogas, kurio metu norėjosi sugerti mamos išmintį, perimti jos patirtį, drąsą, atmintį ir vidinę jėgą. Tai buvo labai brangus, svarbus ir, kad ir kaip būtų, – gražus bei stiprus laikas mano ir mamos gyvenime.“ Gyvenime, kuris vyko ligoninės palatoje.


Skirtingos moterys vienoje erdvėje

Birutė pasakoja, kad tuomet, kai buvo atliekamos chemoterapijos procedūros ligoninėje ir po jų, kai lydėdavo mamą į palatą, gyvenimas, rodosi, tekėjo savo vaga. Palata pilna moterų, jų mamų, vyrų, brolių, sesių, pusseserių, vaikų. Dienos šurmulį keisdavo vakaro ramybė. Per tas tylos pauzes visos nugrimzdavo į savo mintis. O po kurio laiko vėl sugrįždavo su kokiu nors pasakojimu, buitiniu klausimu ar problema: „Per langus kažkaip traukia...“

Birutę stebino, kad tokios skirtingos moterys turi būti vienoje erdvėje, dalytis ir šurmuliu, ir tyla. Tuomet, jai būnant tarp mamos likimo draugių, ir brendo mintis parašyti pjesę. Birutė savo mintimis dalijosi su mama, o ši, kaip visada, ją palaikė. Jaunai dramaturgei nesinorėjo dramatizuoti, norėjosi tiesiog fiksuoti moterų gebėjimą pasijuokti pačioms iš savęs, vienai iš kitos. „Šviesos chemoterapijos palatose buvo daug“, – sako Birutė.


Nesitikėjo tokio nuoširdaus palaikymo

Slaugos ligoninėje – jau visai kitos emocijos. Ir pačiai Birutei buvo labai sunku – tiek fiziškai, tiek emociškai, ir pati ligoninė buvo kaip koks slogus filmas. „Visko tiek daug, tokie kontrastai – visi atrodė kaip kažkokios pasakos ar mito veikėjai“, – prisimena dramaturgė.

Birutės atmintyje įstrigo didelis vyras, lifte besiklausantis mažyčio, į pusę jo delno telpančio radijuko, sunykusi sena, regis, šimtametė močiutė, kažko vis ieškanti mažuose savo krepšeliuose, palatoje smuiku griežiantis jaunuolis, vyras, grasinantis savo žmonai, kad iššoks pro langą, o paskui, apsivyniojęs antklode, iš tikrųjų iššokęs. Paskui grįžo į tą pačią ligoninę, tik šį kartą – su daugybe lūžių. Slaugos ligoninė, vieta, kur turėtų būti ramu, buvo viena sunkiausių, emociškai intensyviausių vietų Birutės gyvenime.

„Vieną dieną, kai man buvo labai sunku, išėjau į kiemą, už krūmų, kad galėčiau išsiverkti, nes viduje būti jau nebegalėjau. Kieme sėdėjo vyras, ligoninės pacientas. Po kurio laiko pamačiau, kad jis perėjo per visą kiemą ir atsisėdo ant šaligatvio šalia krūmo. Jis nieko nesakė, nežiūrėjo į mane, bet taip aiškiai pajutau paprastą žmogišką palaikymą. Man tai buvo viena gražiausių akimirkų.“


Netektį būtina išgedėti garsiai

Birutė sako, kad patyrę artimųjų netektį žmonės dažnai savo skausmą uždaro savyje, nes apie tai, ką jaučia, nedrįsta kalbėtis su artimais žmonėmis, juolab kreiptis pagalbos į specia­listą. Vieni neigia savo sunkumą, kiti ignoruoja, apsidangsto milijonais darbų, dar kiti, rodos, per naktį pasikeičia. Birutė mano, kad išgedėti savo netektį, sulaukti palaikymo yra labai svarbu. Tačiau kiekvienas turi rasti būdą tvarkytis su savo skausmu taip, kad jam pačiam būtų priimtina.

Ji neslepia – pjesės rašymas padėjo. Rašė ilgai, vis atsitraukdama, permąstydama. Pjesės veikėjos – šešios moterys ir sunki, klastinga liga, suvedusi jas draugėn, sujungusi jų likimus. Dramaturgė turėjo tikslą kalbėti apie sunkią ligą – vėžį, kalbėti tiems, kurie patys ar jų artimieji susidūrė su šia liga, ir tiems, kurie toli nuo tokių potyrių.

Ar vienos iš pjesės veikėjų prototipas yra dramaturgės mama? Birutė sako, kad nė viena iš kartu su mama vienoje palatoje gulėjusių moterų, žiūrėdamos spektaklį, greičiausiai neatpažintų savęs. Tačiau pjesės be jų nebūtų, juolab be Birutės mamos. „Mano mama – keliautoja, turistė, patį mirties faktą ji priėmė gana ramiai, suvokdama gamtos ciklą, neišvengiamybę ir dėsnius. Pjesėje yra monologas apie kalnus ir susiliejimą su jais – veikėja sako, kad nėra geresnio jausmo, nei susilieti su kalnais, priklausyti kažkam tokio didingo, amžino. Manau, šita patirtis, kada nors pajausta, padeda ir vėliau suvokti tą ištirpimo amžinybėje faktą“, – sako Birutė.

Birutė nenorėtų vėžiu sergančio žmogaus vadinti neįgaliu. Vėžys nėra nepagydoma liga, kaip ir kai kurios kitos, tačiau daug kas priklauso nuo to, kada ši liga aptinkama, ir nuo įvairių kitų aplinkybių. Dramaturgė tiesiog norėjo skatinti kalbėti apie onkologines ligas. Ji tęsia savo dialogą su tais, kurie ateina pasižiūrėti pjesės, parašytos mamos atminimui.

Eglė KULVIETIENĖ
Birutės Kapustinskaitės asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt