19
S, Rugp
9 Nauji straipsniai

V. Kochanskytė: prasmingiau būtų pačiai visuomenei rasti, kaip bendrauti su neįgaliaisiais

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Virginija Kochanskytė – teatro ir poezijos aktorė, režisierė Monciškėse, Landšafto terapijos ir rekreacijos centre, su negalią turinčiais žmonėmis kūrė teatralizuotą literatūrinę kompoziciją ,,V. Mačernis. Aš klausiau kunigų ir filosofų...“ Tuo metu ir užgimė artimesnė aktorės bendrystė su žmonėmis, apie kurių gyvenimą ji ankščiau mažai težinojo.

Literatūrines kompozicijas išsirinko patys aktoriai

Prieš dvejus metus Virginija Kochanskytė jau buvo kviesta į šią stovyklą dalintis su negalią turinčias žmonėmis žiniomis apie viešąjį kalbėjimą, scenos kalbą ir drauge sukurti literatūrinę kompoziciją stovyklos uždarymo šventei. „Man buvo svarbu suprasti ne tik tai, kokios jų yra fizinės galimybės, bet ir kokia literatūra jiems (bent daugumai) būtų įdomi.“ Pirmą kartą iš visų aktorės siūlytų temų stovyklaujantiems neįgaliesiems įdomiausia pasirodė kurti kompoziciją pagal dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio laiškus. Antrą kartą dauguma panoro artimiau susipažinti su Vytauto Mačernio asmenybe. Pradėjusi artimiau bendrauti su raiškiojo skaitymo mėgėjais, aktorė sužinojo, kad nemaža dalis būsimo renginio dalyvių mėgsta ne tik V. Mačernio poeziją, bet ir patys rašo eiles. „Man toks artimas žmonių ryšys su poezija buvo labai malonus. Vis labiau jaučiau, kad spektaklio kūrimas jiems ne pramoga, o galimybė išsakyti savo jausmus.“


Poezijos skaitymas – psichologinė terapija

V. Kochanskytė pasakoja, kad projekte dalyvavo dešimt žmonių. Vieni sėdėjo rateliuose, kiti judėjo pasiremdami vaikštynėmis, dar kiti turėjo kalbos sutrikimų... „Susitikimus – tiek pirmąjį kartą, tiek pastarąjį – dalindavome į dvi dalis: kalbos technikos praktika ir darbas su tekstais. Tekstus skirsčiau labai atidžiai, atsižvelgdama į kiekvieno sveikatą, fizines galimybes – kad nebūtų per sunkūs įvairių negalių turintiems žmonėms.“ Aktorei buvo ne tiek svarbu, kuris kalba raiškiau, garsiau ar tyliau, kiek tai, kad jie tiksliai išsakytų mintį. Jei nori būti žiūrovo suprastas, turi pats suvokti, kodėl, kam tai sakai, ką nori tuo pasakyti. O tada ir kalbėti esi priverstas raiškiau, garsiau, tiksliau. „Mane stebino ir žavėjo jų pakantumas vienas kitam, noras padėti draugui, tam, kuriam sekėsi sunkiau skaityti tekstą, kuriam trukdė kalbos sutrikimas ar tiesiog nedrąsa“, – pasakoja aktorė. Buvo malonu drauge dirbti, nes jie atidžiai reagavo į pastabas, šiltai bendravo. „Repetuodami susibičiuliavome, o repetuodavome mes kasdien, visą savaitę, dirbome daug. Draugiška atmosfera atpalaidavo ir padėjo siekti rezultato tokio, koks buvo įmanomas pagal rea­lias galimybes“, – sako aktorė. Ji pasakojo, kad skaitovai gilinosi į tekstus ir nukreipė savo dėmesį norima kryptimi – atsakyti sau į klausimus, ką norime pasakyti žiūrovams. Tai gerino patį kalbėjimą. Aktorę džiugino, kad dialogai nepastebimai pašalino baimę kalbėti viešai, atsirado vidinis ryšys. Skleidėsi jų mintys, o tada jau ir jausmai, emocijos. „Mačiau, kaip daugelis, netikėtai patiems sau, atrado, kad per V. Mačernio poeziją jie gali kalbėti apie savo patyrimus, išgyvenimus, kad poezijos skaitymas gali būti ir psichologinė terapija.“ Aktorė džiaugiasi, kad viso projekto metu fizinė negalia buvo ,,užmiršta“, o poetinės kompozicijos premjerą žiūrovai įvertino gerai.

Vėliau Neįgaliųjų dienos centro dalyvių grupė kompoziciją parodė Vilniuje ir Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. „Manau, kad labai svarbu tas veiklas neįgaliesiems ir sveikiesiems vykdyti drauge. Bendras darbas „sutirpdo“ išviršinį apvalkalą ir dovanoja visuomenei vidinės bendrystės džiaugsmą“, – sakė aktorė ir paprašyta prisiminė kitas savo patirtis, kurias įgijo bendraudama su negalią turinčiais žmonėmis.


Malonė pažinti stiprius žmones

„Pažįstu Telšių r. K. Praniauskaitės viešosios bibliotekos Kaunatavos filialo vyr. bib­liotekininkę Viliją Jocienę – ne kartą buvau kviečiama dalyvauti daugelyje jos organizuojamų puikių renginių, įsijungti į jos projektus. Niekada nepagalvojau ir negalvoju apie ją kaip apie neįgalų žmogų.“ Aktorė sako, kad ši moteris jai yra pavyzdys, kaip net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis galima sukurti gyvenimą tokį, kuris džiugintų ne tik tave pačią, bet ir kitus.

„Gyvenimas apdovanojo ma­lone pažinti a.a. šviesios atminties vysk. Juozą Preikšą“, – pasakoja Virginija. Jau garbiame amžiuje netikėta liga „atėmė“ iš jo koją ir jis buvo priverstas judėti neįgaliojo vežimėliu. „Vyskupo stoiškumas ir išdidi laikysena daugeliui galėtų būti pavyzdžiu, kaip nepulti į depresiją, o ir toliau gyventi, dalijantis dvasinėmis vertybėmis ir gerumu.“ Aktorė prisimena, kaip Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė Laimutė Anužienė, įsteigdama centro patalpose koplyčią ir pakviesdama vysk. J. Preikšą aukoti šv. mišias, ko gero, labiau rūpinosi ne vyskupu, o jaunimo dvasinio pasaulio ugdymu. Moksleiviai šv. mišių dieną atvažiuodavo pasiimti vyskupo į jo namus, atveždavo į mokymo centrą, užnešdavo vyskupą į trečią aukštą, kur buvo koplyčia, dalyvaudavo šv. mišiose, po jų bendraudavo, kalbėdavo apie esminius žmogaus dvasinio gyvenimo aspektus. Po to parveždavo namo. „Jaunimas, tikiu, akivaizdžiai suvokė, kad dvasinis neįgalumas sukuria kur kas sudėtingesnes ir skaudesnes prob­lemas, nei fizinis, o į vyskupą žiūrėjo ne su gailesčiu, o su didžiule pagarba ir susižavėjimu, kaip į nuostabią, ypatingą asmenybę.“

Atsisveikindama V. Kochanskytė pasakė: „Mes daug kalbame, kaip neįgaliuosius integ­ruoti į visuomenės gyvenimą, bet gal veiksmingiau, prasmingiau būtų pačiai visuomenei surasti būdų, kaip išeiti į tikrą realų bendravimą su neįgaliaisiais. Ir nauda tada būtų abipusė!“

Eglė KULVIETIENĖ
Aldonos Milieškienės nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt