21
P, Rugs
8 Nauji straipsniai

Supratau, kad jaustis nelaimingam – prabanga

Vaineta Verbanovaitė. Vytautas V. Landsbergis.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Vytautas V. Landsbergis, poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, artimai pažinęs negalią turinčią mergaitę Vainetą, tapančią paveikslus kojyte, buvo taip paveiktas jos taurumo ir stiprybės, kad sukūrė apie ją dokumentinį filmą. Filmą, padedantį vaduotis iš depresijų, nevilčių, mokantį džiaugtis kiek­viena akimirka.

Mergaitė, kuri nežino esanti stipriųjų gretose

V. V. Landsbergis pasakoja, kad iki susitikimo su Vaineta jam nebuvo tekę artimiau susidurti su negalią turinčiais žmonėmis. Režisierius buvo pasinėręs į pilietinių, istorinių filmų kūrimą. „Kūriau filmus apie partizanus, apie krepšininką Arvydą Sabonį, skulptorių Vilių Orvydą – apie stiprius, Lietuvai padedančius žmones. O pažinęs Vainetą supratau, kad ji irgi yra stiprus, Lietuvai padedantis žmogus. Mažutė, beveik nematoma, savo veikla ši mergaitė visoje Marijampolėje sukuria šviesią taurumo aurą. Visi, kurie su šia mergaite susiduria – ją gydantys gydytojai, mokytojai ir daug kitų žmonių – pasijunta pakylėti jos stiprybės.“ Režisierius sako, kad ir pats jaučiasi laimingas, kad pateko į Vainetą supančių žmonių būrį. Suprato, kad ne jis ko nors gali ją pamokyti, o Vaineta moko visus.


Susitikimas, paskatinęs kurti filmą

Režisierius sako niekada neturįs išankstinio ketinimo apie ką nors sukurti filmą, tačiau netikėtai nutinkantys įvykiai paskatina tai daryti. Taip nutiko ir tą kartą. „Važinėdamas po Lietuvos miestus ir miestelius susitinku su savo mažaisiais skaitytojais. Vienas iš tokių susitikimų vyko Marijampolės vaikų bib­liotekoje. Pirmoje eilėje sėdėjo mergaitė neįgaliojo vežimėlyje, už jos stovėjo senelė. Mergaitė šypsojosi ir dainavo visas dainas, kurias aš siūliau, bandė atspėti mįsles, dalyvavo mano pasiūlytuose žaidimuose, nors kalbėti jai sekėsi sunkokai.“ Vytautas liko sužavėtas mergaitės pozityvumo ir optimizmo. Papasakojęs apie savo įspūdį bibliotekininkėms režisierius sužinojo, kad cerebriniu paralyžium serganti mergaitė yra jų dvasinė mokytoja. V. V. Landsbergiui bib­liotekininkės parodė Vainetos piešinius, kuriuos ji, būdama 12 ar 13 metų, nupiešė kojele, nes rankų valdyti negali.


Negalią pavertusi galia

„Klausydamasis apie Vainetą, galvojau apie nepaprastą jos gebėjimą savo negalią paversti galia, – sako V. V. Landsbergis. – Daugelis žmonių, kurių nekamuoja jokios sveikatos bėdos, nesistengia tobulėti, šviestis, juolab padėti kitiems. O Vaineta geba!“ Kai artimiau su ja susipažino ir pradėjo kurti filmą, režisierių nustebino mergaitės rūpinimasis kitais. „Vaineta neturėjo daug pinigėlių. Šiek tiek gaudavo iš ją globojančių senelių ar kitų artimųjų, būdavo, kad ir jos paveikslėlį kas nors nuperka. Gautų pinigėlių ji nekaupė, bet vos pamatydavo per televiziją laidą apie vaikus, kuriems reikia pagalbos, tuojau rūpindavosi, kaip jiems nors kiek nusiųsti. Filmą kūrėme beveik penkerius metus. Dabar Vainetai jau 20, o tuomet ji buvo 14 metų. Kurdami filmą stengėmės mergaitę pamatyti įvairiomis jos gyvenimo aplinkybėmis – ir linksmomis, ir skaudžiomis.“

Londone buvo surengtas Vainetos Verbanovaitės paveikslų aukcionas. Ji skrido ten lėktuvu, o aukcioną vedė Beata Nicholson. Vaineta tuomet švytėjo. Bet buvo ir kitokių dienų, kai filmo kūrėjai matė priverstinę mergaitės vienatvę, iš kurios nėra lengva ištrūkti. Tik senelių dėka, kurie yra jos rankos ir kojos, Vaineta gali matyti pasaulį. V. V. Landsbergis sako neįsivaizduojantis, kaip ši mergaitė gyventų, jeigu neturėtų jai atsidavusių senelių... „Šviesus, stiprus dvasia vaikas man kėlė klausimą: ar mokame džiaugtis paprastais, kartais vos matomais dalykais taip, kaip jis? Mane žavėjo jos gebėjimas parodyti dėkingumą žmonėms, kurie jai padeda.“


Filmą kurti padėjo Vainetos autoironija

„Kai Vainetai pasakiau, kad kursime apie ją filmą, ji labai susijaudino“, – pasakoja režisierius. Kartais dėl to jaudulio net filmuoti būdavo sunku, nes paūmėdavo traukuliukai, bet paskui ji priprato prie kameros, išmoko kontroliuoti save, susidraugavo su dviem kino operatoriais. Vyrai buvo labai subtilūs. Vienas jų jau šviesaus atminimo Audrius Kemežys, antrasis – Gvidas Kovėra. Būti šalia tokio vaiko reikėjo didelio jaut­rumo, takto ir supratingumo. Dirbti taip, kad nebūtų pažeistas mergaitės privatumas, vengti bet kokio dirbtinumo. „Mergaitė mus suprato, leidosi vedama per filmą, o mums padėjo dar ir puiki jos autoironija, – sako režisierius. – Vaineta dėl savo negalios nesijautė ir nesijaučia auka, neprašo, kad verktume kartu su ja. Ji netgi pasišaipo.“

Vieno V. V. Landsbergio koncerto metu ji, kaip sakėsi, sėdėdama salėje padėjo mušti ritmą ta koja, kurios nevaldo.


Netikėta stovyklautoja

V. V. Lansbergis pasikvietė Vainetą į savo organizuojamą stovyklą Anykščių rajone. Stovykla komercinė, į ją dažniausiai suvažiuoja vaikai iš pasiturinčių šeimų. Tąsyk berniukai ir mergaitės išplėtė akis pamatę, kad kartu stovyklaus mergaitė, sėdinti neįgaliojo vežimėlyje. Iš pradžių buvo nepasitenkinimo: „O ką, ir ji bus su mumis? Ką ji čia veiks? Mes gi futbolą žaisime...“

„Būtumėt matę, kaip per dvi, tris dienas vaikai pasikeitė. Jie varžėsi, kas stums Vainetos vežimėlį, stengėsi visaip jai pagelbėti, – pasakoja Vytautas ir tarsi pats savęs klausia: – Aš kartais galvoju, kodėl Dievo plane yra negalia? Kuo ji svarbi? Juk turi turėti kažkokią paskirtį... Bendraudamas su Vaineta supratau, kad žmogus, turintis negalią, sužadina mumyse atjautą. Mes dažnai būname surambėję ir nebejautrūs. O pažinę negalią, pamilstame ir tą kitokį žmogų. Aš pats iki susitikimo su Vaineta to jautrumo, tos atjautos turėjau kur kas mažiau. Užsidedi šarvus, kad apsisaugotum nuo užsipuolimų, ir gyveni nematydamas, kad kitam yra daug blogiau, negu tau. O Vaineta man tarsi plačiai atvėrė akis ir širdį.“


Gydo sergančius depresija

Į filmo premjerą susirinko daug žmonių. Tarp jų buvo žinomų psichiatrų ir psichologų. Vienas jų, vaikų ir paauglių psichiatras profesorius Dainius Pūras, pasibaigus filmui pasakė, kad pagrindinė problema yra ne negalia, o visuomenė, kuri visiškai nepasiruošusi žiūrėti į neįgalius žmones kaip į normalią savo dalį. Šis filmas primena: „Keiskimės. Tapkime jautresni, geresni.“

V. V. Landsbergis sako, kad filmas apie Vainetą nėra iš tų, į kuriuos žmonės veržiasi, bet jis paveikus, žadina jėgą. Psichologės, dirbančios su depresija sergančiais žmonėmis, rodo jiems filmą „Vaineta“. „Kai pasijuntu pervargęs, dėl ko nors nusiminęs, pagalvoju: o ką darytų Vaineta? Neklausiu jos, nes žinau. Važiuoju į Santariškes pas vaikus, sergančius onkologinėmis ligomis, ir dainuoju kartu su jais. Šie vaikai, kaip ir Vaineta, neleidžia sau prabangos liūdėti...“

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt