19
Pirm, Lap
10 Nauji straipsniai

Mūsų gailesčio ypatingiems vaikams nereikia

Ramunė Kudzmanaitė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Kino ir teatro režisierė Ramunė Kudzmanaitė, kurdama dokumentinį filmą apie proto ir fizinę negalią turinčius mažuosius, artimai juos pažino ir sako atradusi ypatingus vaikus. Susitikimai su jais lėmė režisierės tolesnę kūrybą, santykius su žmonėmis, o filmas „Ketursparnė“, rodytas daugelyje Europoje vykusių kino festivalių, gavo nemažai apdovanojimų.

Ketursparnė prašo padėti jai pakilti

Režisierė negali pasakyti, kodėl ėmėsi tokios sunkios temos – sukurti filmą apie proto ir fizinę negalią turinčius vaikus. „Mano bičiulė dirbo viename iš dienos centrų ir pakvietė susipažinti su jį lankančiais vaikais“, – pasakoja R. Kudzmanaitė. Pabendravusi su šiais vaikais režisierė juos pamilo. „Visi tokie švarūs, tarsi permatomi. Pradėjau manyti, kad jeigu šioje žemėje yra šventųjų, tai – neįgalūs vaikai, gyvenantys pagal dešimt Dievo įsakymų labiau negu mes visi kiti.“ Ramunė sako, kad suaugusieji paprastai į juos žvelgia tyliai gailėdami ir užjausdami. „Ar vaikams to pakanka?“ – klausia ji ir pasakoja, kad pradėjusi bendrauti su fizinę ir proto negalią turinčiais vaikais pati pasijuto geriau. „Nuėjau, prisipažinsiu, apimta kažkokios depresijos, o grįžau tarsi ant sparnų: taip gera, lengva pasidarė“, – prisimena režisierė. R. Kudzmanaitė būsimuose savo filmo herojuose rado be galo daug gerumo, atvirumo, tikrumo. „Mes – amžinai nepatenkinti, besiblaškantys, o tie vaikai negali vaikščioti, bet moka džiaugtis tokiais mažmožiais, kurių mes net nepastebime. Apniukusiame danguje sušvito saulė – mums atrodo – taip ir turėjo būti, o jiems – šventė.“

Ramunė pasakoja, kad kurdama filmą „Ketursparnė“ perskaitė daug knygų apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus. „Kuo labiau gilinausi, tuo geriau supratau, kad iš tikrųjų Dauno sindromą ar kitą negalią turintys žmonės turi savų pranašumų, savą pasaulio pajautimą, kurio kartais pritrūkstame mes“, – sako režisierė.

Scena iš spektaklio „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“. D. Matvejevo nuotr.

Ryšys su filmo herojais tęsėsi

Kai Ramunė kūrė šį filmą, Lietuvoje buvo atidaromi kailių salonai, prabangūs restoranai, prekybos centrai. „Man tada viskas atrodė taip netikra, svetima, pilna tuštybės ir skirta tik išskirtiniams, sugebėjusiems greit praturtėti žmonėms, o šių vaikučių gyvenimas buvo tikras. To ir norėdamas nesuvaidinsi, nes gyventi tokį gyvenimą reikia didžiulės dvasinės stiprybės“, – pasakoja R. Kudzmanaitė.

Sukūrusi filmą režisierė ir toliau bendravo su jo herojais, sekė šių vaikų gyvenimus. „O stebuklas įvyko: mergaitė, kurią pavadinau ketursparne, vėliau pradėjo vaikščioti su ramentu“, – sako Ramunė. Jaudinantys susitikimai tęsėsi...

R. Kudzmanaitės sukurtas filmas buvo pristatytas daugelyje tarptautinių kino festivalių. Vienas iš jų, vykęs Miunchene, Ramunei ypač įsiminė.


Kai vaikų kalbą girdi tik tėvai

1999 metais Miunchene vyko kino festivalis „Wie wir leben“ („Kaip mes gyvename“). Į jį buvo pakviesta ir režisierė R. Kudzmanaitė. Festivalyje buvo parodytas Ramunės sukurtas filmas „Ketursparnė“. „Taip atsitiko, kad festivalio metu salėje likau viena su vokiečių tautybės berniuku, sergančiu cerebriniu paralyžiumi. Jis buvo pakviestas kaip vienas iš festivalyje rodomų filmų herojų. Berniuko kalba buvo sutrikusi, su juo susišnekėdavo tik jo mama, – pasakoja režisierė. – Kai mama grįžo ir pamatė mus, besikalbančius vokiškai, labai nustebo ir pasakė, kad niekas iš aplinkinių jo kalbos nesupranta.“ Į tai Ramunė atsakiusi, kad geba suprasti negalią turinčių vaikų kalbą. Iš kur tą gebėjimą turi, negali pasakyti. Pasak jos, šie vaikai nešiojasi savyje paslaptį, kurios mes, ko gero, ir nesužinosime.

„Miunchene vykęs kino festivalis man padarė didžiulį įspūdį savo humaniškumu. Negalią turintys žmonės ne tik patys vaidino, bet ir buvo režisieriais, festivalio žiuri komisijos nariais“, – prisimena Ramunė. Jai ypač įsiminė vertinimo komisijos narė neregė, kuri į peržiūras ateidavo su šuniuku. Visi filmai buvo verčiami į gestų kalbą. „Mes tiesiog nenorime patikėti, kad žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią, savyje slepia nenuspėjamus gabumus, turi svajonių“, – sako režisierė ir prisimena vieną susitikimą, įvykusį Nidos kopose.


Didžiuojuosi tapusi krikštamote

Vieną vasarą, prieš daugelį metų, Nidos kopose Ramunė sutiko vokiečių šeimą. Tai buvo puikūs žmonės – tėvai ir jų dukra, turinti Dauno sindromą. Mergina mokėjo kelias užsienio kalbas, noriai bendravo. „Susipažinusi su šia šeima supratau, kad mes dažnai pirmiausia matome žmogaus negalią, o tik paskui jį patį“, – sako ji.

Pažintis su ypatingais vaikais tapo dar artimesnė, kai Ramunės draugė susilaukė dukrelės, turinčios Dauno sindromą. „Gal kiti mano bičiulės pažįstami ir buvo sutrikę, nežinojo, kaip elgtis, o aš čiupau mažylę ant rankų, pradėjau myluoti, čiūčiuoti ir nuoširdžiai sakiau, kad man ši mergytė labai graži. Kai draugė pakvietė būti jos dukros krikšto mama, pasijutau pagerbta“, – į prisiminimus grįžta Ramunė.

Kol nekūrė filmų ir nestatė spektaklių Kinijoje, režisierė dažnai bendravo su savo krikšto dukra. Dabar jai tenka nemažai laiko praleisti Kinijoje, tad laiko ir abiturientei savo pačios dukrai, ir krikštaduktei lieka gerokai mažiau, bet Ramunė visada jos pasiilgsta.


Pjesės centre – neįgali mergaitė

R. Kudzmanaitė pastatė šiuolaikinio šveicarų dramaturgo Luko Bärfusso pjesę „Seksualinės tėvų neurozės“, kurios pagrindinė veikėja Dora turi psichikos sutrikimų. Mergaitė – lyg lakmuso popierėlis, lyg veidrodis atspindi šalia esančiųjų destrukciją, purvą. Režisierė sako ilgai ieškojusi aktorės pagrindinei herojei ir pasirinko Muzikos ir teatro akademijos studentę Miglę Polikevičiūtę, dabar jau žinomą aktorę. „Mes drauge ėjome į dienos centrą „Šviesa“, į „Vilties“ specialiąją mokyklą-daugiafunkcį centrą, stebėjome, kaip elgiasi psichinių sutrikimų turintys vaikai, kaip jie bendrauja, kaip rodo savo jausmus“, – pasakoja ji. Režisierė teigia, kad spektaklis pavyko. Jos nuomone, žiūrovai buvo ir tebėra pavargę nuo paviršutinių dalykų. Pasak jos, mes visi ilgimės dvasinių išgyvenimų. O „kitokie“, ypatingi vaikai ir moko mus dvasingumo, atjautos. Jausmų, kurie pasaulį daro geresnį.

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt