17
Pirm, Gruo
10 Nauji straipsniai

Kai žiūriu į sesers paveikslus, nematau jos negalios

Dailininkė Rasa Staniūnienė su tėvais savo paveikslų parodoje.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Žinomas teatro, kino ir televizijos aktorius, Džiugas Siaurusaitis, kalbėdamas apie savo seserį dailininkę Rasą Staniūnienę, neskuba minėti jos negalios, bet didžiuodamasis pasakoja apie sesers kūrybą, džiaugiasi kiekviena jos darbų paroda. Pažinęs negalią iš arti aktorius sakosi supratęs, kokios beribės žmogaus galimybės ir ką galima pasiekti didžiulėmis valios pastangomis.

Žinia, pakeitusi šeimos gyvenimą

D. Siaurusaitis nelabai noriai prisimena nelaimę, kuri daugiau nei prieš 20 metų ištiko jo seserį tapytoją R. Staniūnienę. Rasai tuomet buvo 29-eri, Džiugas už ją ketveriais metais jaunesnis. Rasa drauge su kitais menininkais kūrė instaliacijas Šiaurės Amerikoje. „Nebuvo jokios nelaimės nuojautos“, – sako Džiugas, prisiminęs vėliau išgyventą jausmų sumaištį, kai atėjo žinia, kad įvyko nelaimė.

Džiugas Siaurusaitis neslepia: buvo nelengva susitaikyti su sesers negalia.

Rasa paskutinę menininkų darbo dieną sumanė užlipti ant dirbtuvių pastato stogo, kad žvilgtelėtų į iškeltas milžiniškas „vėjo gaudykles“, tačiau pradėjo svaigti galva, ji slystelėjo ir nukrito iš dvidešimties metrų aukščio. „Sužinojau, kad visa sulaužyta, be sąmonės sesuo atsidūrė reanimacijoje“, – sako D. Siaurusaitis. Mintis, kad sesuo, tuomet keturis mėnesius išbuvusi komos būklės, jei ir išgyvens, tikriausiai liks neįgali, Džiugui kėlė siaubą. „Rasa buvo sportiška mergina, plaukdavo už mane greičiau“, – sako jis ir priduria neįsivaizdavęs sesers neįgaliojo vežimėlyje.

„Tėvai tuojau išvyko į Kanadą, Rasą po kurio laiko pergabeno į Santariškių ligoninę, ji vis nerodė sveikimo ženklų, bet mes nepraradome vilties.“ Džiugas sako, kad tuomet jį žavėjo tėvų ištvermė, tėvo, vaikų chirurgo profesoriaus Benjamino Siaurusaičio, viltis, kad viskas bus gerai.


Neleidome vilčiai užgesti

„Sesuo nekalbėjo, jai buvo įstatyta maitinimo vamzdelis, po septynių lovoje praleistų mėnesių atrofavosi raumenys, bet prieš Kalėdas tėvai nusprendė Rasą parsivežti namo. Šeima rinkosi prie Kūčių stalo. Rasa sėdėjo neįgaliųjų vežimėlyje. Tarėmės, kur geriau seserį pasodinti, ir staiga, netikėtai mums visiems, ji parodė ankstesnę savo vietą. Supratome, kad ji suvokia, kur yra, kad mus pažįsta“, – patirtimi dalijasi Džiugas.


Sesers darbų parodos – šventė ir broliui

D. Siaurusaitis prisimena, kaip sesuo kantriai gydėsi daugybėje reabilitacijos ligoninių Lietuvoje ir užsienyje, kaip vėl mokėsi žengti pirmuosius žingsnius. „Daug dirbau, negalėjau būti šalia, bet su Rasa visą laiką buvo tėvai“, – pasakoja jis.

Rasa iš naujo tarė pirmuosius žodžius, žengė pirmuosius žingsnius, tačiau pusiausvyra buvo perdėm sutrikusi ir neįgaliųjų vežimėlio atsisakyti nepavyko. Džiugas prisipažįsta vylęsis, kad bus geriau, kad sesuo judės pati, bet visi susitaikė su esama situacija.

Aktorius prisimena, kaip sesuo iš naujo mokėsi paimti šaukštą, pieštuką, kreidelę. Ji vėl norėjo tapyti! „Rasa dešiniarankė, vylėmės, kad dešinioji ranka atsigaus, tačiau deja! Ji nutarė dirbti kairiąja. Pieštukas prie rankos jai buvo tvirtinamas pleistru, bet ji dirbo!“ – pasakoja Džiugas.

1999 m. sausį buvo surengta pirmoji R. Staniūnienės darbų paroda. Jos rengiamos iki šiol. Džiugas dalyvauja visų sesers parodų atidarymuose. Jo namuose ant sienų kabo daug Rasos paveikslų. „Lankydamasis pas tėvus nuolat randu Rasą tapančią, – sako Džiugas. – Matau, kad sesers kairė ranka dreba, bet ji lieja potėpį po potėpio.“ Vasarą R. Staniūnienės dailės studija virsta balkonas, žiemą dirba kambaryje. „Kai nueinu į Rasos darbų parodą, jos paveikslus pamatau tarsi iš naujo. Visi tie, kuriuos esu matęs namų aplinkoje, prie laikraščiais apversto stalo, segtuvuose ar kur kitur, sukabinti galerijoje tarsi pradeda gyventi iš naujo. Žiūriu į juos tarsi matyčiau pirmą kartą“, – stebisi Džiugas.

Paklaustas, kaip jo vaikai žiūri į tai, kad teta sėdi neįgaliųjų vežimėlyje, Džiugas sako, kad jie Rasos neįgalumą priima labai natūraliai. Jis neslepia, kad ir sesuo labai domisi jo darbu, žiūri per televiziją visus filmus, serialus, kuriuose jis vaidina.


Vaidmuo be žodžių, bet įsimintinas

„Ji buvo ir tebėra menininkė, negalia jos talento neatėmė“, – sako aktorius. Ir mes jau kalbamės apie teatrą, apie vieną kitokį vaidmenį, kurį D. Siaurusaitis sukūrė spektaklyje pagal Juozo Glinskio pjesę „Vieno tėvo vaikai“. Jį režisavo Gytis Padegimas. „Vaidinau proto negalią turintį žmogų Bubulį, kuris viską, ką jautė, išreikšdavo vienu žodžiu „būūū“. Tai nebuvo paprasta. Reikėjo pajausti, kaip į viską reaguoja proto negalią turintis žmogus. Jo žodynas – tik vienas skiemuo, bet jis tuo skiemeniu, tik skirtingomis intonacijomis, pasako viską, ką nori.“

Kaip pavyko, Džiugas sako, kad sprendė žiūrovai, tačiau jam pačiam šis vaidmuo įsiminė. Ir jo suvaidintas personažas tikrai nebuvo juokingas ar kvailas, o tik žmogus, negalintis visko išsakyti žodžiais.

Eglė KULVIETIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt