21
T, Rugp
10 Nauji straipsniai

Ne integruokime, o supraskime ir mylėkime vieni kitus

Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumento orkestro „Trimitas“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Ugnius Vaiginis, Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumento orkestro „Trimitas“ vyriausiasis dirigentas, tarp gausybės įvertinimų saugo ir šiemet gautą aukščiausią Kultūros ministerijos skiriamą apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Ugnius sako, kad už jį yra dėkingas negalią turintiems žmonėms, su kuriais ne kartą drauge koncertavo.

Pirmoji pažintis su neįgaliaisiais – Vokietijoje

U. Vaiginis pasakoja, kad jis visą laiką sportavo, žaidė krepšinį, tenisą, lankė plaukimą ir toje aplinkoje neįgalių žmonių nesutiko. „Pirmą kartą daug neįgaliųjų pamačiau, kai vežiau jaunimo kolektyvą koncertuoti į Vakarų Vokietiją. Buvo dar sovietmetis ir pas mus neįgalūs žmonės tebebuvo didelėje atskirtyje, o Vakarų Vokietijoje net nustebau, nes neįgaliuosius mačiau visur: gatvėse, kavinėse, koncertuose. Mes patys pabuvojome koncerte, kuriame grojo neįgalūs žmonės. Ir dar. Pamačiau, kaip puikiai pritaikyta viešoji erdvė žmonėms su judėjimo ar regėjimo negalia. Pas mus apie tai dar ir kalbų nebuvo, o jie galėjo patogiai įlipti į tramvajų, važiuoti metro, sporto varžybas stebėjo daugybė žmonių neįgaliųjų vežimėliuose, visi jie sėdėjo pirmoje eilėje. Iš kur Vokietijoje tiek neįgaliųjų, pamaniau? Lietuvoje – tik vienas kitas“, – prisiminimais dalijasi „Trimito“ dirigentas.

Ugnius prisipažįsta, kad tuomet labai klydo. Pasikeitęs gyvenimas Lietuvoje dirigentą suvedė su Viktorija Vitaite, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos „Guboja“ vadove. „Tuomet moksleivių ir jaunimo rūmuose pirmą kartą išgirdau neįgaliųjų nacionalinį „Spalvų muzikos“ orkestrą, kurį įkūrė „Guboja“. Jame pagal vieną spalvų ugdymo metodiką (jos esmė – vietoje įprastų natų naudojamos spalvos, kurios padeda neįgaliajam greičiau išmokti groti) muzikavo apie 60 neįgaliųjų. Pasitarę su Viktorija nusprendėme pabandyti surengti bendrą koncertą“, – pasakoja U. Vaiginis. Bendri „Trimito“ ir „Spalvų muzikos“ orkestro koncertai vyksta jau ketvirti metai. „Prie mūsų prisijungė profesionalūs atlikėjai, chorai, instrumentalistai. Mūsų muzikantai nesistengia parodyti, kad groja geriau negu „Spalvų muzikos“ orkestro dalyviai, tiesiog užgimsta bendrystės ryšys. Svarbiausia – geros emocijos“, – įsitikinęs dirigentas.

Ugnius Vaiginis.

Nuoširdūs ir atviri

U. Vaiginis pasakoja, kad „Spalvų muzikos“ orkestro dalyviai jį iš karto sužavėjo nuoširdumu, atvirumu. „Supratau, kad turiu eiti prie šių žmonių atvira širdimi, kupinas geranoriškumo, jokiu būdu neparodyti, kad esu kažkuo už juos aukštesnis, daugiau išmanantis, bet priimti juos natūraliai, kaip ir visus kitus muzikantus. Supratau, kad šiems muzikantams negaliu daryti pastebimų nuolaidų, o turiu reikalauti iš jų kaip ir iš visų, žinoma, tam tikrose ribose“. Dirigento nuomone, svarbu ne muzikuojančių neįgaliųjų pasiekimai, o dalyvavimas bet kokioje veikloje. „Pamenu, kaip susidomėjęs skaičiau apie vyrą, kuris paralimpinėse žaidynėse bėgo be kojų. Svarbu ryžtas ir noras“, – tikina jis.

Ugnius sako, kad kuo artimiau pažino neįgaliuosius, tuo geriau suprato, kad giliai viduje jie yra labai stiprūs ir savo valingumu neretai lenkia kitus. Dirigentas džiaugiasi, kad pasaulyje ieškoma specialių technikų, kurios padeda ir proto negalią turintiems žmonėms muzikuoti. Tai praskaidrina jų kasdienybę, praplečia akiratį ir suvienija.


Integracija – netinkamas žodis

U. Vaiginiui labai įsiminė dainininkas Emilis Korickij, kuris koncertavo drauge su „Trimito“ orkestru ir atliko G. Paškevičiaus dainą „Mano kraštas“. „Man įstrigo įgimtą negalią turinčio Emilio mintis, kad mes per daug kalbame apie neįgaliųjų integraciją. Jeigu žmogus turi bent vieną dantį, nagą ar pan., jis gali ne tik sagutę atsisegti ir užsisegti, pavalgyti, bet ir savarankiškai gyventi. Pasak Emilio, kai tik nustosime kalbėti apie integraciją, negalia nebebus tokia ryški arba visai išnyks.“

U. Vaiginis prisimena, kaip jį žavėjo Emilio nuoširdumas, optimizmas: „Prieš koncertą galvojau, kad turiu jį padrąsinti, bet jis atėjo į sceną visiškai ramus, puikiai nusiteikęs ir gerai dainavo.“

Ugnius susižavėjęs kalba ir apie talentingą neregį pianistą Raigardą Daraganą. Nuo gimimo aklas vaikinas apdovanotas išskirtine klausa, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. „Argi jis neįgalus? Ar galima jį kaip nors išskirti iš kitų muzikantų ir integruoti?“ – klausia dirigentas.


Mintys po koncertų

Daugeliui gerai žinomo orkestro vadovas sako, kad po bendrų koncertų su neįgaliųjų kolektyvais jį apima labai geras jausmas: „Aš nesijaučiu padaręs ką nors kilnaus, labdaringo, atvirkščiai – esu dėkingas likimui, kad galėjau artimiau pažinti tuos žmones, kurie mums dar vis atrodo kitokie, padėti jiems prisistatyti visuomenei ir per muziką pasakyti: mes visi turime tokią pat teisę muzikuoti, dirbti pagal galimybes, keliauti. Gyventi kaip ir visi kiti.“

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt