18
K, Bal
11 Nauji straipsniai

Lemties dovanoti susitikimai

Eglė Kulvietienė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Susitinkame, ilgus metus liekame drauge, arba nutolstame, išsiskiriame, bet buvusios bendrystės šiluma, nejučia išmoktos pamokos lydi visą likusį gyvenimą.  

Mokytoja, sėdinti prie lango

Man pasisekė. Nuo pat vaikystės turėjau iš ko mokytis. Knygų tuomet dar nemokėjau skaityti, o ką jau kalbėti apie televiziją ar internetą – tokių dalykų tiesiog nebuvo. Tačiau mes, mažo miestelio vaikai, augę gat­velėje už geležinkelio, turėjome savo mokytoją. Staselė visuomet sėdėdavo prie lango, tik šilčiausiomis vasaros dienomis jos mama, paprašiusi kaimynų pagalbos, išnešdavo dukrą į po langu žydintį mažytį darželį. Mes niekada neklausinėdavome, kodėl Staselė nevaikšto, mums nerūpėjo, kiek jai metų, tačiau mums, vaikams, buvo didelė garbė tėvų palieptiems nunešti Staselei lėkštę sriubos, puodelį priskintų ankstyvųjų braškių ar pyrago gabalėlį. Tas lauknešėlis jokiu būdu nebuvo išmalda ar parama neįgaliam žmogui – mes tiesiog dalijomės ir dėl to jautėmės laimingesni.

Man pačiai ėjimas pas Staselę nebuvo vien lauknešėlių teikimas. Neatmenu, kaip tai nutiko, bet pas ją aš išėjau anuomet pogrindinę tikybos mokyklą. Ne, ji nemokė manęs poterių, neliepė mokytis ir dešimties Dievo įsakymų. Kad juos reikia žinoti ir mokėti, buvo savaime suprantama. Staselė man, o paskui ir kitiems vaikams pasakodavo šventųjų gyvenimus.

Ji nevaikščiojo nuo kūdikystės, bet tarpukario Lietuvoje turėjo namų mokytoją, kuris mergaitei atnešdavo knygų apie šventąją Teresėlę, šventąjį Pranciškų, Dievo motiną... Ji tas knygas buvo išmokusi atmintinai ir mums perpasakodavo. Prisimenu tai ne todėl, kad norėčiau pasakoti apie neeilines tikybos pamokas, tiesiog už tų pasakojimų nelikdavo Staselės negalios, o mes, patys to nesuprasdami, apsikeisdavome su ja energija. Beje, jos, neįgalios merginos, energija buvo tokia stipri, kad veikė mane visą likusį gyvenimą. Išvažiavusi studijuoti rašydavau Staselei laiškus, ji savo laiškuose pasakodavo savo mažo didelio pasaulėlio naujienas. Vėliau, deja, nutolau, po studijų likau Vilniuje, bet žinau, kad Staselę iki pat mirties globojo „Carito“ geradarės. Esu dėkinga jai už įdiegtą supratimą: mums visiems reikia ne gailesčio, o gebėjimo dalintis, gebėjimo duoti ir priimti.


Darbdaviai, tapę klausytojais

Audra buvo gal keleriais metais vyresnė už mane. Persirgusi skarlatina ji nustojo matyti dešine akimi, pamažu silpo ir kairioji. Audra, kaip ir jos artimieji, žinojo, jog gresia apakti, tačiau energinga paauglė niekada neparodė, kad jai sunku, kad yra už mus silpnesnė ir ko nors negali. Kai atvažiavau studijuoti, Audra jau gyveno ir dirbo Skroblų gatvėje. Ten buvo įsikūręs aklųjų kombinatas, bendrabutis. Pas ją ne tik aš radau kelią, bet ir būrys mano kurso draugių. Tuomet nebuvo audioknygų, diktofonų, bet neregiai už nedidelę pinigų sumą galėjo samdytis skaitovus. Tais skaitovais pradėjo dirbti mano bendrakursės. Aš, tiesa, netapau etatine, nors Audrai visada paskaitydavau, kai tik ji panorėdavo.

Labai greitai sužinojau, kad mano kurso draugės į aklųjų kombinatą ateina ne todėl, kad užsidirbtų itin reikalingų pinigėlių, bet pirmiausia norėdamos išsikalbėti, išsipasakoti. Jų neregintys „darbdaviai“ mokėjo klausytis, o jaunam žmogui, dar atvažiavusiam į didmiestį, buvo be galo svarbu būti išgirstam. Mažos ir didesnės mūsų nesėk­mės likdavo tokios pačios, bet mes turėjome kam apie jas pasipasakoti, ištirpdavo bet koks atstumas, o apie tai, kad šie žmonės nemato, seniai buvome pamiršę. Visada siunčiu Audrai linkėjimų, džiaugiuosi, kad ji vis tokia pat nenuorama.


Tylieji uošviai

Kai mano jaunėlė dukra pasakė, kad jos draugo tėvai kurtieji, prisipažinsiu, per tą didelę skubą, į kurią gyvenimas buvo įsukęs, nesusimąsčiau, kaip aš su jais bendrausiu, ar iš viso bendrausiu. Bet lemtis lėmė taip, kad jau 25 metus esame susigiminiavę ir kuo puikiausiai susikalbame, nors aš nemoku gestų kalbos ir beveik nerašau jiems raštelių ar žinučių... Vis dėlto mes suprantame vieni kitus. Ir apie tai papasakoti ar parašyti žodžiais yra kur kas sudėtingiau negu bendrauti. Drįstu mūsų santykių pagrindu pavadinti empatiją, nors, manau, nesuklysiu sakydama, kad Jonas ir Alina apie tokį jausmų apibūdinimą nė nenutuokia, tiesiog jiems be žodžių jausti kitą žmogų, jo išgyvenimus ir palaikyti, parodyti supratimą yra taip natūralu, kaip valgyti, gerti ar tiesiog gyventi. Tą supratimą ir palaikymą jaučiau, kai laidojau savo tėvus, taip pat anksčiau, kai Alina padėjo slaugyti ligoninėje gulėjusią mano mamą. Žodžių neprireikė, užteko supratimo.

Jono ir Alinos buvimas mūsų šeimos šventėse, į kurias susirenka dešimt žmonių, kažkaip savaime daro mus dėmesingesnius ne tik jiems, bet ir vienas kitam. Mes kalbamės, mano žentas ar mano dukra tėvams verčia, bet jie dažnai mosteli ranka, sakydami, kad ir taip viską supranta, mielai dalyvauja žaidimuose, sveikinimuose. Mano ir jų anūkų daugėjo, bet nė vienam nekilo klausimo, kodėl seneliai nekalba. Tiesiog tai buvo ir yra šeimos gyvenimo dalis.

Kai praėjusiais metais, jiems abiem švenčiat gražų jubiliejų, rašiau apie Joną kaip šachmatų meistrą, pirmą kartą kalbėjausi su juo per gestų kalbos vertėją. Prisipažinsiu, Jonas mane nustebino sumania diplomatija. Atsakinėdamas į klausimus, kuriuos užduodavau per vertėją, itin asmeniškas savo gyvenimo detales jis sugebėdavo pasilaikyti sau ir kartu pasakyti viską, ko iš jo nori žurnalistas, o į straipsnį reagavo santūriu džiaugsmu.

Dukros uošviai savaip „kalti“, kad praėjau rašyti apie negalią turinčių žmonių problemas, nes mano pirmasis straipsnis, išspausdintas kadaise leistame „Šeimos“ žurnale, vadinosi „Tylos vaikai“ – tai buvo pasakojimas apie kalbančius vaikus, gimusius kurčiųjų šeimoje. Temą pasigavo tuo metu garsios televizijos laidos „Nakviša“ rengėjai. Jie pasikvietė Joną ir Aliną į televiziją. Uošviai vėliau prisipažino sutikę dalyvauti laidoje, nes manę, kad man to reikia. Darbe. Ko gero, ir prireikė, nes apie neįgalius žmones rašiau dar ne kartą. Vėliau viskas susiklostė taip, kad bendravimas, rašymas, buvimas šių žmonių bendruomenėse tapo mano gyvenimo dalimi. Nesiverčia liežuvis pavadinti juos neįgaliais. Iš jų visų gavau daug daugiau negu rašydama apie tikras ir netik­ras garsenybes. Paaugau ir dar noriu augti, tik tas mano laikas trumpėja...

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt