18
K, Bal
11 Nauji straipsniai

Mano studentė išmokė mane apsikabinti

Ieva Augaitytė.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Eglė Ganda Bogdanienė, Vilniaus dailės akademijos prorektorė studijoms, profesorė tekstilininkė, prisipažįsta, kad dirbdama su klausos negalią turinčiomis studentėmis ne tik patyrė nemenką iššūkį, bet ir pati mokėsi iš jų.

Užsienyje tapo vedle

Profesorė pasidžiaugia, kad Dailės akademijoje studijuoja visas būrelis klausos negalią turinčių studentų. Pirmoji Eglės Gandos Bogdanienės kurčioji studentė buvo Simona Kaušaitė. Profesorė prisimena, kad bendrauti su Simona jos kurtumas netrukdė, individualiai dirbdama bendraudavo raštu. Simona buvo puiki orientacininkė, sporto meistrė. Jos gera orientacija kartą išgelbėjo visą studentų ir dėstytojų grupę. Prisimindama pirmąją tarptautinę praktiką su studentais profesorė pasakoja: „Atskridome tokie naivuoliai pirmą kartą iš posovietinės Lietuvos į didžiulį Londono oro uostą ir sutrikome, nes turėjome persėsti į kitą lėktuvą ir skristi toliau. Simona, kurčia mergaitė, vienintelė nesutriko, apsidairė, pasižiūrėjo į švieslentes ir sėkmingai mus nuvedė ten, kur ir reikėjo.“ Simona, ištekėjusi už užsieniečio, dabar gyvena Danijoje. Apie guvią, puikią orientaciją turinčią studentę profesorė kalba neslėpdama susižavėjimo. O su kita savo magistrante – Ieva Augaityte E. G. Bogdanienė ir šiandien bendrauja.

Profesorė Eglė Ganda Bogdanienė.

Mergaitė, išmokiusi apsikabinti

Prieš pradėdama pasakoti apie Ievą – neeilinę studentę, Vilniaus dailės akademijoje praėjusiais metais baigusią studijas ir gavusią magistro diplomą, profesorė sako, kad nėra sutikusi šiltesnio, atviresnio žmogaus už ją. Ieva, nors ir turinti klausos negalią, buvo geriausiai komunikuojantis žmogus visoje Vilniaus dailės akademijoje. Mergina skleidė tokią vidinę šilumą, tokį jaukumą, kad kaskart, kai ją sutikdavo, ne tik profesorė, bet ir kiti dėstytojai ar studentai pasijusdavo apgaubti tos šilumos, Ievos geranoriškumo. „Santūrioje mūsų visuomenėje, ypač akademinėje, apsikabinti, prisiglausti kažkaip nejauku, bijai, kad būsi ne taip suprastas, kad pasirodysi netaktiškas, tačiau Ievai nerūpėjo, kaip ją kas supras ar vertins. Nebūdavo dienos, kad, atėjusi į katedrą ar susitikusi auditorijoje ar dirbtuvėje, ji neapsikabintų. Ir bendrauti su ja buvo tiesiog džiaugsmas. Ne tik man, bet ir kolegoms, studentams.“ Profesorė prisipažįsta: norėtųsi, kad tokio bendravimo būtų daugiau, bet kažkas viduje mus visus stabdo, kontroliuoja. Tik kažin, ar gerai tas mūsų santūrumas?


Dėstytojams reikėtų papildomų kursų

Profesorė E. G. Bogdanienė sako, kad mūsų švietimo sistema dar nėra pasirengusi integruoti žmogų, turintį negalią. Spragų daug. Na, kad ir dėstytojų pasirengimas dirbti su kurčiais studentais. Profesorė mano, kad dėstytojai, kuriems tenka dirbti su tokiais studentais, turėtų palankyti gestų kalbos kursus. Gal nėra būtina gerai išmokti gestų kalbą, bet reikėtų mokėti tiek, kad galėtum susikalbėti su studentu. Nors kelis gestus. Tada ir studentas jaustųsi geriau, ir dėstytojui būtų paprasčiau. „Kai supratau, jog Ieva skaito iš lūpų, stengiausi kalbėti aiškiai, lėtai, kad ji suprastų, tačiau per paskaitas toks dėstymo metodas netiko kitiems studentams. Iš pradžių jie net piktindavosi, kad per daug dėmesio ir laiko skiriama Ievai.“ Tad dėstytojai, kad nebūtų nuskriausti kiti studentai, kai kada turėdavo savo laiką dalyti: dalį skirti Ievai, dalį – kitiems studentams.

Laimė, Ieva turi nepaprastai rūpestingus tėvus. Dirbti su mergina labai padėjo jos mama. Ji ateidavo į paskaitas ir įrašinėdavo dėstytojų aiškinimus, pastabas į diktofoną, o namuose perrašydavo tekstus, aptardavo juos su Ieva, abi gilindavosi į vieną ar kitą dėstomą discipliną. Kai reikėdavo, mama tapdavo Ievos gestų kalbos vertėja. Todėl merginai buvo lengviau mokytis. Jos magistro darbas buvo puikiai įvertintas. „Žavėjausi tokiu mamos pasiaukojimu ir manau, kad Ievos sėkmės istorija yra visos šeimos sėkmės istorija“, – sako E. G. Bogdanienė.

Profesorė pasakoja, kad su Ieva dirbo ilgiau negu su kitais studentais – aštuonerius metus: bakalauro darbą mergina rengė dvejus, o magistrantūros studijas baigė ne per dvejus, kaip kiti studentai, o per ketverius metus. E. G. Bogdanienė mano, kad kurčiam studentui ugdyti, žinioms perteikti turi būti skirta dvigubai daugiau laiko. O girdintieji priimti kurčiuosius turėtų būti mokomi nuo darželio. Tada jie lengviau suprastų kurčią kurso ar grupės draugą. Kol kas, profesorės nuomone, integracija yra tik žodžiai. Viskas priklauso tik nuo dėstytojų ir studentų geranoriškumo. Deja, nėra sukurta specialių mokymo metodų, kurie turėtų būti taikomi mokant kurčią studentą, todėl kenčia ir kurtieji, ir girdintys studentai.


Spalvinė klausa

Profesorė sako, kad kurtieji studentai labai gerai suvokia spalvas, erdvę, linijas, formą, kompozicijos elementus. Spalvinę kultūrą Ieva jaučia intuityviai. Jau pirmakursė ji nepaprastai gerai derino spalvas, jautė jų sąskambį, o tai pradedantiesiems yra reta. Ievai patiko austi, dirbti veltinio dirbtuvėse, dažyti, kurti aplikacijas. Į savo gobeleną „Prisilietimas. Negaliu tylėti“ Ieva įaudė šviesą ir muziką. Ji pati mano, kad spalvos jai– kaip girdinčiam žmogui garsai.

E. G. Bogdanienė sako, kad Ievai, kaip ir visiems menininkams, nebus lengva prasimušti. Ji norėtų Ievą matyti mokančią kitus kurčius vaikus, kad šie turėtų pavyzdį, ką gali pasiekti negirdintis žmogus. „Norėčiau paraginti verslininkus nepirkinėti darbų mugėse, turguose, bet palaikyti Ievą, įsigyti tikrai didelę meninę vertę turinčių jos darbų“, – kviečia profesorė.

Atsisveikindama ji vėl prisimena Ievos magistro darbą, kuriame – ir M. K. Čiurlionio motyvai, garsai, kaip juos suvokė Ieva, ir tautinis paveldas. „Ieva buvo viena iš gabiausių, stropiausių mūsų akademijos studentų, – sako E. G. Bogdanienė. – Norisi jai palinkėti didelės sėkmės, drąsiai pristatyti savo darbus. Jie verti reprezentuoti Lietuvą!“

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt