22
A, Spa
12 Nauji straipsniai

Mus suartino... molis

Keramikas Algimantas Patamsis su savo ugdytine Aleksandra ir socialine darbuotoja Laura Žilinskiene.

Kaip aš pažinau negalią
Nustatymai

Algimantas Patamsis – keramikas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, kuriantis unikalius kristalinės glazūros kūrinius. Jis gerai pažįsta intelekto negalią turinčius žmones, nes jau 19 metų dirba užimtumo specialistu Naujojoje Vilnioje esančiame dienos centre „Mes esame“.

Džiugina ugdytinių entuziazmas

Algimantas sako neprisimenąs, kad ankščiau jam būtų tekę susidurti su proto ar intelekto negalią turinčiais žmonėmis, nebent atsitiktinai. Sužinojęs, kad šiame centre reikia keramikos darbų mokytojo, nuvažiavo ir pasiprašė priimamas. „Manęs paklausė, ar nebijosiu savo mokinių, ir paaiškino, kad žmonės, turintys intelekto negalią, gali būti agresyvūs, nenorėti dirbti. Atsakiau, kad molis turi nuostabią savybę visus, kurie su juo dirba, nuraminti.“

Algimantas neapsiriko, centro lankytojai noriai mokėsi lipdyti, piešti. Bendrojo lavinimo mokyklose būna, ir ne taip jau retai, kad mokiniai stengiasi išsisukti nuo pamokų, o į darbų pamokas išvis žiūri nerimtai. Centre visai kitos nuotaikos. Algimantas sako, kad jeigu centras atsidarytų net 5 valandą ryto ir lankytojai galėtų patekti į keramikos dirbtuves, jie jau ten būtų. „Niekada neverčiu savo ugdytinių dirbti daug, per prievartą. Jie daro tiek, kiek gali, kiek nori“, – sako neįgaliųjų mokytojas.

Iš pradžių keramikas kiekvieną savo ugdytinį supažindina su moliu. „Sakau, kad molis yra tokia medžiaga, su kuria negali ilgai terliotis, nes sudžius, aiškinu, kaip reikia lipdyti, kad priliptų“, ‒ pasakoja jis. Klausosi visi. Keramikas sako greitai pastebėjęs, kad jo ugdytiniai turi ne menkesnių gebėjimų negu kiti.


Pažinti ir suprasti reikia individualiai

Algimantas pasakoja, kad visi jo ugdytiniai darbštūs, bet kiek­vienas vis kitoks. Maksimą jam pristatė kaip nieko nesugebantį, nieko nenorintį daryti. Algimantas Maksimo neišskyrė iš kitų, davė jam formą ir pasakė: „Nulipdysi, ką norėsi“. Vaikinas neatsisakė, dirbo. Maksimas su niekuo iki šiol nekalba, bet telefonu atsiliepia. Algimantas ir nesistengė jo prakalbinti. „Kai man reikėdavo, paskambindavau jam telefonu, vyras atsiliepdavo storu, sodriu balsu, nors toks menkutis, smulkutis“, – pasakoja keramikas.

Pirmuosius metus Maksimas lipdė palengva, įsiklausydamas į Algimanto patarimus, o po metų pradėjo ir lipdyti, ir glazūruoti. Dabar jis savarankiškas, ateina ir pats griebiasi darbo, o iš pradžių jam molį reikėdavo padėti ant stalo, kantriai palaukti, kol pradės dirbti. „Nurašyti žmogų lengviausia, – sako Algimantas. – Pasakai, kad nieko nesugeba ir tarsi atsikratai atsakomybės“. O Maksimo darbai neprastesni.


Kam ta pertrauka?

Mantas, kitas Algimanto auk­lėtinis, gali dirbti 26 valandas per parą. Jam sunkiausia nieko neveikti, atostogos jam kone nelaimė. Vis skundžiasi, kad neturi ką veikti, bet piešti nemėgsta. O lipdyti gali nuo ryto iki vakaro. „Kai pasakau Mantui – dabar pertrauka, jis susiraukia, o aš raginu atsistoti, pasivaikščioti, pakeisti aplinką.“ Algimantas pasikalbėjo su socialine darbuotoja Laura Žilinskiene ir ši, pasitarusi su Manto mama, nukreipė vyrą į sporto salę, bet Mantas visą laiką klausinėjo: „Kada vėl lipdysiu?“ Ir lipdo.


Netikėtas merginos proveržis

Pasakodamas apie savo ugdytinį Marką Algimantas sako, kad šis vyras ne tik lipdo, glazūruoja, bet ir piešia, tapo. O Aleksandra, apie kurią socialinė darbuotoja sakydavo, kad centre ji tiesiog siaučia, pyksta, keramikos dirbtuvėse tuojau pat nurimdavo, matėsi, kaip gerai ją veikia molis.

Prieš rugsėjo 1-ąją molio pritrūkdavo, o ir atsivežti jo daug negalėdavo, nes molis greitai sudžiūsta, tad norėdamas užimti savo ugdytinius, kol neturėdavo iš ko lipdyti, Algimantas pasiūlydavo piešti. Aleksandra tada nustebino. Jai tereikėjo duoti pieštukų ar teptukų, dažų, didelį lapą (vėliau – drobę) ir ji dirbdavo neklausdama, ką daryti. „Įsižiūrėjau į Alytės darbus, ir kvapą užgniaužė. Jeigu juos pristatytų kaip garsaus užsienio dalininko kūrinius, turėtų milžinišką pasisekimą. Alytė taip puikiai žaidžia spalvomis, tarsi būtų mokiusis garsiausiose pasaulio dailės mokyklose, mačiusi daugybę paveikslų pasaulio muziejuose! Ir pavadinimus savo darbams sugalvoja, nemėgink pakeisti.“

Dabar Algimantas kartu su socialine darbuotoja L. Žilinskiene organizuoja Aleksandros darbų parodas. „Norisi pasakoti visuomenei, kokių gabumų turi šie žmonės“, – sako jis.

Savo darbus Algimanto ugdytiniai prieš šventes dovanoja artimiesiems, jų dirbiniais prekiauja Pilies gatvėje įsikūrusi suvenyrų parduotuvė.


Žavi atvirumas ir sąžiningumas

Pasak Algimanto, Aleksandros ir kitų jo ugdytinių jokiu būdu negalima versti lipdyti ar piešti. Jiems būtina laisvė, supratimas, tik tada jie sukuria nuostabių dalykų. Negalima stovėti jiems už nugaros ir stebėti, kaip dirba. Kai jie patys viską padaro, pasijunta, kad gali, ir tai jiems be galo svarbu! Ir svarbiausia – dirba iš širdies, negalvodami apie rezultatą, atlygį, tiesiog išsako save per savo darbus. „Esu dėstęs buvusio Edukologijos universiteto studentams, – pasakoja A. Patamsis, – nepasakyčiau, kad mano ugdytiniai dienos centre „Mes esame“ kuo nors prastesni, sakyčiau ‒ net darbštesni. Man liežuvis neapsiverčia sakyti, kad mano ugdytiniai turi intelekto negalią. Jie yra kitoniški, bet ir mes juk skirtingi.“

Dirbti dienos centre Algimantui tikrai malonu, nes jis žino, kad jo ugdytiniai niekada neapgaus, nemeluos ir visada pasakys, ką galvoja. „Leiskime jiems būti tokiems, kokie yra, labai subtiliai padėdami tobulėti“, – savo įžvalgomis dalijasi A. Patamsis, profesionalus keramikas ir atidus mokytojas.

Eglė KULVIETIENĖ

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale TV3.lt