11
Pirm, Gruo
7 Nauji straipsniai

Nijolė KVIETKAUSKĖ. Lengvai ir sklandžiai per vaikystės pievas

Kūryba
Nustatymai

* * *

Retai kada tenka laikyti rankose tokią šviesią, šiltą knygelę ‒ Kazimiero Viliaus Laužiko (1935‒2007) „Mįslių abėcėlę“, papuoštą žaismingomis Lenos Zinienės iliustracijomis. Knygelė išleista jo žmonos, Silvijanos Laužikienės, rūpesčiu. Tokios knygos tarsi pratęsia gyvenimą tų, kurie buvo mylimi, artimųjų, draugų ir net tų, kurie niekad gal nebuvo V. Laužiko sutikę gyvai, tik gavę jo ranka atidžiai, įsigilinus rašytą atsakymą į „Bičiulystei“ siųstus skaitytojų laiškus. Pats turėdamas negalią, jis gerą dešimtį metų kruopščiai skaitydavo neįgaliųjų kūrybą ir gyvenimo istorijas. O ir pats nebuvo naujokas literatūros padangėje: yra išleidęs knygeles vaikams „Saulės zuikučiai“ (1969), „Linksmi rūpestėliai“ (1973), jo tekstams muziką rašė kompozitoriai V. Juozapaitis, M. Novikas, J. Gaižauskas, V. Telksnys ir kt. V. Laužikas gimė Papikymlių kaime, Kupiškio r., ten ir augo, o meilė gimtajam kraštui atsispindėjo jau po mirties, 2008-aisiais, išleistoje rinktinėje „Saulės trupiniai“.

Vartydami knygelę „Mįslių abėcėlė“ neabejotinai atpažinsime Vilių kaip talentingą pedagogą, kuris supranta, kad vaikas lengviausiai naujų dalykų mokosi ir juos įsimena žaisdamas. O dar jei mįslę užminsi ‒ tai vaikui teks gerai galvelę pasukti. Ir koks džiaugsmas, kai ta mįslė būna tarsi žirnio ankštis išgliaudoma! Jei tekstas dar per sudėtingas ‒ atsakymą iliustracija pakuždės. Taip, žingsnelis po žingsnelio, lapas po lapo, žiūrėk, vaikas jau nuo A iki Ž bus nukeliavęs ir mažuoju skaitytoju tapęs. Paspėliokime ir mes:

Buvo saulės ir lietaus,
Daug žalių nakties sapnų...
Tad žiūrėkit, kiek priaugo
Obuoliukų ant šaknų!

Pasitikrinti, ar įminėt mįslę, teks atsivertus knygelės turinį. Ten pat pamatysite, kad vienai raidei nebūtinai skiriama tik po vieną eilėraštuką. B ‒ tik „Žemės obuoliukai“ (bulvė), bet G ‒ jau du: „Raiboji“ (gegutė), „Kalvis“ (genys), Š ‒ „Gaivintojas“ (šaltinis), „Švaros barzda“ (šluota), „Blizganti akutė“ (šulinys).

Visi eilėraščiai pasižymi ekspresyvumu, veiksmo dinamika, svarbūs judėjimo veiksmažodžiai, dažnai siekiama priminti kokį nors jausmą (tai irgi vaikui turėtų padėti lengviau įsiminti tekstą):

Vejasi
Visus be kojų,
Daužos,
Šėlsta,
Kartais groja...
Kai sustaugia
Už langų,
Darosi vaikams
Baugu.
   „Nematomasis“

Tokios stilistikos eilėraščiai artimi Anzelmo Matučio kūrybai, sakytume, tęsia jo tradiciją: būti šalia vaiko, džiaugtis kartu su juo, atviromis akimis, su nuostaba žvelgti į pasaulį, kuriame gyvena, kalba, žaidžia ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, augalai, daiktai. Štai itin ryškus personifikuoto svogūno portretas:

Sėdi apsisiautęs
Sermėgėlę rudą, ‒
Apvalus bernelis,
Lyg putli roputė...
Nuvelkant drabužį,
Jis visus pravirkdo,
Nes bernelis turi
Baisiai gailią širdį.
   „Virkdytojas“

Lenos Zinienės iliustracija.

Reikia nepamiršti, kad į autoriaus kūrybą veikiausiai perėjo ir jo paties vaikystės patirtys. Gimusiam kaime 1935-aisiais, jam yra tekę ir gyvulius ganyti, ir po miškus lakstyti, uogas ir grybus rinkti. Tad eilėraščiuose dažnai skamba gamtos motyvų: prapuškuoja lapus „ant šimto adatų užmovęs“ ežiukas, medžio liemenį snapu tuksi miško gydytojas genys, šakomis nuliuoksi voverė:

Veik be jokio parašiuto
Šokinėt lengvai įgudo:
Nuo šakelės
Ant šakos
Švyst
Galiukas uodegos.
   „Be parašiuto“

Na ir kaip nešyptelėsi, jei tik tą galiuką ir pasisekė pamatyti? Tiek pakėlus galvą į medžių viršūnes, tiek ‒ tekste. Tokia yra didžioji kūrybos paslaptis: pasakyti taip, tiek vaikui, tiek suaugusiajam, kad užmintum mįslę, kurią skaitytojas turi išlukštenti pats. Ir ‒ rašyti lyg vienu atsikvėpimu, lengvai, tarsi bėgant per vaikystės pievas, kurias rytais glosto „švelnučiai pirštai vėjo“, kurios vasarą pasipuošia pienių pūkų kepurėlėm, o žiemą ‒ delnuose ištirpstančiomis baltomis snaigių plaštakėmis.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt