20
P, Lie
9 Nauji straipsniai

Birutė JONELIENĖ. Neišgalvota meilės istorija

Ritos Mockeliūnienės nuotr., Šakių r.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Nerimas

Ji bėgo, kiek neša kojos, skuodė neatsisukdama ir nesidairydama į šalis. Niekas jos neturi sutrukdyti, niekas jai negali sukliudyti. Greičiau, greičiau – pas Jį. Gal dar suspės, gal dar Jį ras.

Štai ir tas namas, štai ir pažįstama laiptinė. O, Ji visada pažintų Jo kvapą – tabako dūmų, prakaito ir kvepalų kvapą. Su niekuo jo nesupainiotų. Dabar – kuo greičiau į antrą aukštą, šuoliais, per dvi laiptų pakopas. Ir Ji jau prie Jo buto durų, pro kurias abu įeidavo. Kai tik jos užsitrenkdavo, Jis paimdavo ją ant rankų, atsisėsdavo ir glostydavo, glostydavo Jos švelnius medaus spalvos plaukus, Jos nugarą, meiliai kuždėdamas: „Lialia, mano mažute, švelnute Lialia“. Jo ranka ant Jos nugaros buvo maloniai sunki. Ji iš neapsakomo malonumo prisimerkdavo, grakščiai išriesdavo nugarą, išsitiesdavo visu ūgiu – tada buvo Jam iki smak­ro. Įsiremdavo į Jo krūtinę ir ilgai žiūrėdavo vienas kitam į akis su meile ir susižavėjimu. Paskui nuleisdavo galvą, prisiglausdavo prie Jo krūtinės ir klausydavosi, kaip plaka mylinti širdis. O Jis tebeglostydamas kalbėdavo: „Liūte, mano liūte“. Ji taip galėjo būti ir būti – nejudėdama, nekrustelėdama, apsvaigusi nuo Jo šilumos ir artumo.

Paskui lėtai pakeldavo galvą, vėl pažiūrėdavo Jam į akis ir imdavo laižyti veidą, kaklą, rankas. Tada Jis paimdavo Ją į glėbį ir nešdavosi į savo lovą, kur prasidėdavo mieli žaidimai: pasiguldęs Ją vartydavo, kutendavo, glostydavo kaklą, pilvuką, ausytes. Ji visiškai nesipriešindavo, mielai atsiduodavo Jo glamonėms, viską leisdavo. Jų meilė buvo platoniška, bet Ji netgi džiaugdavosi tuo –svarbu buvo būti su Juo, užmigti prie Jo prisiglaudus ir mėgautis ta intymaus artumo akimirka, kai šalia nėra Konkurentės, kai tik jie vienu du. Ai, apie Konkurentę geriau negalvoti. Kad tik Jį rastų...

Deja. Durys buvo uždarytos. Įdėmiai paklausė – anapus buvo visiškai tylu, nebuvo girdėti jokių balsų. Laiptais nulipdamas kaimynas įtariai į Ją pažiūrėjo, bet nieko nesakė. Ji paklebeno duris – tyla. Aišku, jei Jis būtų, būtinai Ją įsileistų. Kur Jis dingo? Jautė dar šviežią Jo kvapą, tas kvapas rodė kryptį, ir Ji vėl pasileido laiptais žemyn, į lauką, į automobilių aikštelę.

O, taip: čia jie įlipdavo į „prabangią“ Jo mašiną ir išvažiuodavo pasivažinėti. Tai buvo Jos didžiausia laimė ir pramoga. Tiesa, kartais šalia Jo atsisėsdavo ir Konkurentė. Bet tai Jos nejaudino. Jis buvo apkabinęs ir glostė ne Konkurentę, bet vairą. Nejaudino Jos ir tai, kad kai kas dėl tų pasivažinėjimų vadindavo Ją barakuda. Ji tvirtai žinojo, kad ne dėl „Škodos“. Galėtų Ji važiuoti ir su traktorium, ir su tralu, ir su tanku. Svarbu, kad su Juo – kad ir į pasaulio kraštą.

Šį kartą aikštelė buvo tuščia. Ji liūdnai nuleido galvą ir tyliai suinkštė, kad nepravirktų balsu. Nejaugi Jis Ją paliko, išdavė, pametė? Ji negalėjo tuo patikėti...


Ilgesys

Liūdna Ji grįžo į namus. Be Jo. Viena. Nesinorėjo nieko – net kąsnelio praryti, net bendrauti su savais, nes pats saviausias ir brangiausias buvo Jis. O dabar Jo nėra...

Susirangė ant savo mėgstamos sofos, nelaimingu žvilgsniu apžvelgė kambarį ir atsiduso. Ją kankino nežinia. Kodėl Jis išvažiavo vienas? Be Jos? Ir be Konkurentės? Kokie ten slapti ir Jai nežinomi reikalai?

Tiesa, atsisveikindamas Jis kalbėjo: „Grįšiu. Lauk manęs.“ Bet kada grįš, kiek reikės laukti, Ji nežinojo. Būtų bėgusi, lėkusi, pilvu šliaužusi kad ir tūkstantį mylių, jei tik būtų žinojusi kelią, kuriuo Jis išvažiavo. Konkurentė dažnai kalba su Juo telefonu, tai ji tikriausiai žino kryptį, bet kodėl tada ji nebėga paskui? Jie kalba, juokauja, lyg Jis būtų čia. O Jai visai ne juokai. Ji klausosi ištempusi ausis, išgirsta Jo balsą. O jeigu Konkurentė būna geros nuotaikos, tai netgi atkiša Jai telefoną – tada Jis kalba Jai – kad pasiilgo, kad tuoj grįš... O kada tas „tuoj“? Ją kankina ilgesys. Ir Ji supranta, kad nieko kito nebelieka – tik laukti. Apsišarvuoti šuniška kantrybe ir laukti.

Ji susirietė sofos kamputy ir vėl davė valią prisiminimams. Kaip būdavo gera, kai jie išvažiuodavo į miestą. Jei Jis kur nueidavo, Ji likdavo saugoti Jo mašiną. Tegul tik pabando kas atidaryti dureles!

O vieną kartą Jis Ją įkėlė į didžiulę mašiną, siaubingai urzgiančią ir bildančią. Ir važiavo toli, toli. Pradžioje Ji truputį bijojo, bet kai Jis pasisodino ant kelių, ir Ji pamatė, kad šita galinga, burzgianti pabaisa visiškai klauso Jo tvirtų rankų, liko rami: su Juo – nors ir į pragarą.

Ne. To pragaro nereikia. Jai rojus, kai su Juo išvažiuoja prie upės. Jis žvejoja, Ji apžiūrinėja pakrantes. O kai pavargsta, guli šalia Jo žolėje, stebi šokuojančias varles, plasnojančius drugelius, klauso upės srovenimo. Laiminga Ji tomis valandėlėmis dar ir dėl to, kad šalia nėra Konkurentės, kad visas Jo dėmesys – tik Jai vienai. O kad taip galėtų jie visada gyventi vieni du namelyje ant upės kranto...

Svajones nutraukė Konkurentė, pašaukusi Ją vardu ir pasiūliusi pietų. Ji iš mandagumo priėjo, bet nejautė jokio noro skanėstams. Pavaikščiojo po kambarį ir priėjo prie durų. Konkurentė suprato Jos norą, abi išėjo į kiemą.

Įdomūs Jos santykiai su Konkurente. Kol Jo nebuvo, buvo neišskiriamos draugės. Dabar – kiek kitaip. Jai nepatinka, kai Jis ne Ją, bet Konkurentę pasisodina ant kelių, glosto ne Jos gelsvus, bet Konkurentės juodus plaukus. Dar labiau nepatinka, kai nusineša ją į lovą. Primanytų – į gabalus sukandžiotų. Ne, į smulkius gabalėlius – tiesiog guliašą padarytų. Bet žino – anos pirmenybė. Tad tyli sukandusi dantis. O sykį, netekusi kantrybės, išėjo į kitą kambarį, kad akys nematytų, ausys negirdėtų, bet širdelę oi, kaip skaudėjo...

Na, palauks, kol ateis Jos valanda, kai bus tik jie dviese. Tada tegul nebando niekas jiems trukdyti. Kai vieną kartą jų intymumo valandėlę bandė sutrukdyti Konkurentė, neišlaikė nervai ir suleido dantis į jos ranką. Draugės – ne draugės – konkurencinėje kovoje nebūna lygiųjų...

Kieme, pavaikščiojusi šen bei ten, Ji nuskubėjo vėl prie Jo namo – patikrinti, gal jau grįžęs, bet nebuvo jokių ženklų anei kvapo. Teks laukti. Ir vėl – laukti...


Laimė

Vieną dieną Ji pastebėjo, kad Konkurentė iš pat ryto dabinasi, kvėpinasi – ruošiasi kažkur eiti. Pakvietė ir Ją. Kaip Ji apsidžiaugė, kai pasuko Jo namo link. Durų niekas neatidarė, kambary Jo nebuvo, bet ore tvyrojo kažkokia laukimo nuotaika, tiesiog šuniška nuojauta sakė, kad laukia malonūs įvykiai.

Ji atidžiai klausėsi, kas dedasi kieme. Staiga lyg žaibas persmelkė Ją visą – išgirdo pažįstamą Jo mašinos ūžimą. Iš tūkstančių kitų atskirtų šitą garsą. Nejaugi tik­rai? Nejaugi tuoj pamatys Jį?

Trinktelėjo uždaromos mašinos durelės, ir tada Jos ilgesio iškankinta širdis neišlaikė – pasišokinėdama puolė prie durų, bet tos buvo užrakintos. Lėktų stačia galva žemyn laiptais Jo pasitikti, bet Konkurentė neišleido. Ji jau negalėjo tylėti, visu balsu šaukė: „Aš čia, aš laukiu, greičiau ateik.“

Durys atsidarė, į kambarį įžengė Jis – purvinas ir pavargęs po kelionės. Greičiau už Konkurentę puolė prie Jo, apkabino kojas, linksmai šokinėdama iš džiaugsmo stengėsi sugauti Jo žvilgsnį.

Vos padėjęs lagaminą, Jis paėmė Ją ant rankų ir priglaudė prie veido, o Ji laižė, laižė nuo Jo veido sūrias kelionės dulkes ir džiaugėsi – išsvajota susitikimo valanda atėjo, Jis grįžo. Ji aplenkė Konkurentę, pirmoji Jį pasitiko – šį kartą laimėjo konkurencinę kovą. O visada Konkurentė Jį sutinka, apkabina, sėdasi ant kelių. Ji ne tokia – moka kantriai laukti, priglus prie Jo kojų ir lauks, kol paims ant rankų, prispaus prie krūtinės.

Dabar iš Jo rankų bus skanu ir pieniškos dešrelės. Dabar Ji bus su Juo visą laiką, kol Jis vėl dings – kartu važiuos, kartu valgys, kartu miegos.

DABAR JI – LAIMINGIAUSIA KALYTĖ PASAULYJE.

Birutė JONELIENĖ
Prienai

 

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt