19
S, Rugp
9 Nauji straipsniai

Janina PRANAITIENĖ. Pirmasis vaikystės streikas

Sigitos Letkauskaitės nuotr.

Kūryba
Nustatymai

* * *

Geriausiai iš savo vaikystės prisimenu broliuką, keletą metų už mane vyresnį, ir didžiulį kiemą, kuriame dažniausiai su juo žaisdavome.

Kiemas... Iš pietų pusės stovėjo gyvenamasis namas, rytiniame pakraštyje teliuškavo didžiulė gili kūdra, aptverta visu kiemo pakraščiu. Kartais girdėdavau joje kurkiančias varles, kurios turėdavo dalintis vandeniu su ten plaukiojančiais karosais. Šiaurinėje pusėje stovėjo ilgi tvartai, kuriuos iš vakarinės pusės dar prailgino pristatyta daržinė. Vakarinėje kiemo pusėje – klojimas, o aplink jį augo nemažas medžių gojelis. Mes jį vadindavome drebulynu, bet ten daugiau augo berželių ir kitų medžių, net grybai dygdavo.

Visi tušti kiemo tarpai buvo aptverti tvora, todėl broliukas galėjo lengvai mane globoti. Kiek prisimenu, jis man buvo labai geras, sugalvodavo įvairių žaidimų. Prie daržinės stovėjo ėdžios iš kelių dalių. Į jas sulipę mudu šokinėdavome ar susėdę dainuodavome. Broliukas turėjo labai gražų balsą. Pirmos mano vaikystės dainos buvo jo išmokytos.

Dažnai žaisdavome ir slėpynių. Didžiuliame kieme buvo kur slėptis: tai sukrautas malkų kūgis stovėdavo, tai didžiulis vežimas. Netrūko ir daugiau tam tinkamų vietų.

Vieną kartą taip bežaidžiant, dingo mano broliukas. Kad ir kaip jo ieškojau, nesisekė rasti. Retkarčiais išgirsdavau jo „ku-kū“, bet paties taip ir nesuradau. Po kiek laiko pats pasirodė, nes buvo perbėgęs drebulyną ir atsigulęs į gilią ežią, kuria mūsų miškelis buvo atskirtas nuo kaimynų žemės.

Dar turėjau jaunesnį broliuką, kurį pamaitinusi mamytė paguldydavo į vygę ir liepdavo man supti, kol užmigs.

Vieną kartą, kai jau būtų reikėję supti vygę, pasiprašiau į tualetą. O tada, kiek tik jėgos leido, pasileidau tekina per kiemą, per drebulyną. Griuvau į tą ežią ir pasislėpiau po lapais, kaip tai buvo padaręs vyresnysis broliukas.

Tai buvo mano pirmasis vaikystės streikas ir įrodymas, kad aš visai nenoriu supti vygės. Prikritę lapai priminė rudenį. Man jau buvo treji metai ir keletas mėnesių, o mažajam broliukui – apie dešimt mėnesių.

Prisimenu, kad gulėdama ežioje po lapais girdėjau, kaip mane vis šaukė, visur ieškojo. O aš guliu ir nė krust. Maniau, kad kaip aš broliuko nesuradau, taip ir manęs niekas neras. Bet broliukas mane surado. Jis prisiminė, kaip mane buvo nustebinusi jo slėptuvė. Neprisimenu, ar tada mane nubaudė, ar tik džiaugėsi, kad atsiradau. Daugiau savo vaikiškų streikų nerengiau ir visuomet, kai tik reikėdavo, supdavau mažąjį broliuką.

dnt_puslapyje_pirmas
SRfondas_puslapyje_antras
rėmėjai
TAIP PAT SKAITYKITE
rubrika portale lrytas.lt